Į mitingą 1988 metų liepos 22-ąją susirinko didžiulė minia šiauliečių bei miesto svečių.
Autoriaus nuotr.

Romanas MIŠKINIS

Žiūrėdamas į valdininkų savivalę, valdžios nebaudžiamumą, klestinčią korupciją, atvirą darbdavių cinizmą, masinę emigraciją bei varganą daugelio tautiečių padėtį, turbūt dažnas savęs klausia: ar apie tokią Lietuvą svajojome prieš geras dvi dešimtis metų? Taip, mes buvo pasirengę viskam, naujiems trėmimams ir represijoms, nepritekliui ir t. t. Vardan tos... Tačiau nelaukėme ir netikėjome, kad aukščiau išvardyti negatyvūs reiškiniai ateis ne iš išorės, bet kaip auglys ims viešėti valstybės viduje. Penkiasdešimt metų mumyse glūdėjusios bedievystės, materializmo bei amoralumo sėklos sudygo ir jau matome pirmuosius vaisius. O vangios iki šiol valdžiusiųjų pastangos kažką pakeisti primena veikiau impotento stenėjimą: triukšmo daug, o rezultato - nėra. Ir kokio dar sukrėtimo reikia tautai, kad, kaip toje dainoje, „vienybėje sustoję“ galėtume visi drauge kurti kokybiškai kitokią savo ir savo vaikų ateitį?

Ar visuomet buvome tokie?
1988-ųjų liepos 22-oji. Mitingas Saulės laikrodžio aikštėje. Minios žmonių plūdo prie „Auksinio berniuko“ per visą miestą, plaikstėsi Trispalvės, tautiškai nusiteikęs jaunimas traukė „Lietuva, tėvyne mūsų“... Mitingą žmonės stebėjo dargi susėdę ant gretimų Ežero gatvės daugiabučių stogų... Vartau pluoštą to meto nuotraukų: susirinkusiųjų akyse permainų nuojauta, tikėjimas, kad galbūt pagaliau kažkas keisis iš esmės? Buvo entuziastų, raginančių nedelsti ir griebti jautį už ragų, buvo ir prisibijančių. Kai kam atrodė, jog tampome miegančią mešką už ausų. Ir visa tai atsispindėjo tądien pasakytose kalbose. Mitingas truko apie 4 valandas, oratoriai keitė vieni kitus. Kalbėjo filosofas R. Ozolas, A. Buračas, Z. Vaišvila, V. Vingras, svečiai iš Armėnijos ir Latvijos, savo eiles skaitė poetas J. Sabaliauskas... Tiek daug neišakyto buvo susikaupę per ilgus okupacijos metus! Žmonės dosniai aukojo pinigus paminklo P. Višinskiui statybai. Ir, neperdėsiu pasakęs, po ilgos pertraukos pasijutome esą viena tauta (ne beveidė „tarybinė liaudis“), jėga, galinti nuveikti labai daug bei atgauti visų išsvajotą Nepriklausomybę.
Taip, minioje matėsi lozungų, pasisakančių už M. Gorbačiovo pertvarką, bet tik didelis naivuolis nesuvokė, jog tai tik širma, o tikrasis tikslas – atgauti pasaulio galingųjų suokalbiu 1940-aisiais iš mūsų pavogtą Nepriklausomybę.

Kadangi nebuvo vienijančios struktūros, tiksliau – ji buvo tik gemalo fazėje, susirinkusiųjų nuomonės, kaip to pasiekti, labai skyrėsi. Štai vienas šiaulietis dailininkas kalbėjo, jog turime visi eiti į gatves, mitinguoti, protestuoti, priešintis sovietų valdžiai – neduoti jai ramybės. Nuosaikesni, tokie kaip A. Kaušpėdas (mitinge jis nedalyvavo – į Šiaulius atvyko vėliau, - aut. past.), teigė, jog svarbu sulaukti tinkamo momento paskelbti atkuriamai Nepriklausomybei, o kaip viskas susiklostys toliau – priklausys nuo daugybės faktorių...
Šiaip ar taip, mitingas Saulės laikrodžio aikštėje buvo bene pirmas laisvės vėjo gūsis Šiauliuose. O po kelių dienų tuometiniuose Inžinierių namuose, dalyvaujant plačiajai visuomenei, susibūrė

Sąjūdžio vietos iniciatyvinė grupė.
Po to dar važiavome apkabinti Baltijos. Kolonoms tautinėmis vėliavomis apkaišytų autobusų riedant Žemaitijos keliais, laukuose dirbę žmonės pakildavo nuo vagų ir sveikino mojuodami rankomis, skarelėmis... Paskui vieninga kolona žygiavome mitinguoti prie Zoknių karinio aerodromo. Kartu ėjo ir būrelis Amerikos lietuvių. Menu, maža mergaitė klausė tėčio, kodėl iš aerodromo teritorijos pasemtas vanduo... dega?

Ir, žinoma, Baltijos kelias, kai milijonai Baltijos valstybių gyventojų rankomis susikibo į vieną ilgą grandinę nuo Vilniaus iki Talino, parodydami pasauliui ir Kremliui, jog niekas neužmiršta... Toli gražu ne visi atvykusieji tilpo į gyvąją, tris sostines sujungusią grandinę – tiek daug mūsų buvo Baltijos kelyje – lietuvių, latvių, estų...

Ar daug dejavome bei skundėmės vėliau, kai okupantų tankai traiškė televizijos bokšto Vilniuje gynėjus, kai Maskva bandė priversti mus apsigalvoti ekonomine blokada?
Menu tas neramias sausio naktis. Su dviem giminaičiais senu žiguliuku nuvykome prie dabartinių Seimo rūmų. Gatvėmis važinėjo rusų šarvuočiai, prie parlamento minios žmonių, nors seniai po vidurnakčio. Keliskart per garsiakalbius pasigirsta, jog Aukščiausiosios Tarybos pastato link juda rusų tankai. Žmonės dar glaudžiau susitelkia, susikimba rankomis, skamba giesmės ir patriotinės dainos, daug kas meldžiasi... Šen bei ten minioje matosi lentelės su miestų pavadinimais ir herbais. Tačiau tankai pasuka kita kryptimi - tarytum bando laisvės gynėjų budrumą... Šaltą sausio naktį vilniečiai dalija susirinkusiems iš namų atneštą arbatą, sumuštinius. Tada dar nebuvo priimta visko matuoti pinigais...
Apsnigtais sausio keliais į Šiaulius grįžome priešpiet. Po bemiegės nakties prigulu ant sofos, bet po valandos užsuka draugas: „Eime prie Savivaldybės... Bent iki vidurnakčio... Rusai gali šiąnakt įvesti savo tankus“.

Priešais Savivaldybės pastatą šimtai žmonių, vyksta improvizuotas koncertas. Aplinkinėse gatvėse ir gatvelėse stovi barikados - mašinos su gelžbetoniniais blokais bei užrašais ant jų - „Gorbio tankai nepraeis!“, „Šalin rankas nuo Lietuvos!“

Grįžęs namo randu žmoną apsikabinusią mažą dukrelę ir bežiūrinčią televizorių: okupantai eina televizijos bokšto koridoriumi. Netrukus iš eterio dingsta diktorės E. Bučelytės balsas... Nežinia, nerimas, pyktis, bejėgiškumas... Viskas sumišę. Prigulu, bet miegas neima. Radijo imtuvu pagaunu kreipimąsi į pasaulio bendruomenę, o vėliau ir kitų naujienų agentūrų pranešimus. Vilniuje yra žuvusiųjų, bokštas užimtas. Situacija aiškėja. Situacija siaubinga. Keliuosi ir per kalkę rašau atsišaukimus – kreipimąsi į Lietuvos žmones, kur pateikiu paskutines naujienas iš Vilniaus - lietuvių bei rusų kalbomis, pačiumpu dvi tiubeles klijų ir, apie ketvirtą ryto, vėl išeinu į miestą. Turbūt tada nė vienas neabejojome, kad sovietų tankų pasirodymas – valandų ar net minučių klausimas.

Tegul žmonės spėja sužinoti tiesą...
Pirmąjį lapelį prilipinu ant skelbimų stulpo, šalia karinės komendantūros Vilniaus gatvėje. Nueidamas pastebiu, kaip jį skaito rusų karininkas. Užsuku į autobusų stotį, visur, kur galimi didesni žmonių susibūrimai. Gatvėse per garsiakalbius aidi žinios, gatvėse pilna žmonių, o Katedros šventoriuje – it turgaus dieną. Skamba varpai, kurie nuo seno ne tik kviečia tikinčiuosius į pamaldas, bet ir praneša apie nelaimę... Lyg būtų sapnas arba kažkoks siurrealistinis paveikslas, kurio niekad neužmiršiu!
Tomis valandomis neabejojau, kad sugrįžta sovietų valdžia, o su ja ir teroras. Ir jei ko gailėjausi, tai tik vieno: kad mažai nuveikiau dėl Lietuvos ir kad nepasinaudojau dukart pasitaikiusia galimybe įsigyti ginklą...

Nuo tų dienų ir tų naktų nutekėjo nemažai vandens. Išaugo nauja karta, kuriai sovietinė okupacija – tik vadovėliuose išguldyta istorija. Nedaug beliko idėjos riterių, kurie degė dėl Lietuvos – juos iš politinio gyvenimo išstūmė rėksniai, anomis sausio naktimis lindėję po lovomis arba keikę Sąjūdį bei atgimstančią Lietuvą. Deja, tokia gyvenimo realybė... O Lietuva... Man ji kažkas kita... Ne tie godūs valdžiai ir turtams korumpuoti išverstaskūriai. Nepalyginamai kita...

Ir jeigu manęs kada anūkai paklaus, ką aš tuomet dariau dėl Lietuvos, dėl jos ateities, atsakysiu, kad labai nedaug. Visai mažai. Tačiau galiu ramiai žiūrėti žmonėms į akis, nes, skirtingai negu biblinis Ezavas, nepardaviau savo sąžinės už dubenį tirštesnio srėbalo...

Permainas aktyviai palaikė jaunimas.

Autoriaus nuotr.