Darbe sąmyšis: kulniukų kaukšėjimas koridoriuje, trankomos durys ir spigūs balsai. Tačiau aš stengiausi visa tai ignoruoti, nes iš ryto gavau darbą, kurį reikėjo padaryti jau vakar, ir ne man.
Tiesiog bosas atėjo su pluošeliu lapų, padėjo juos ant stalo ir lyg tarp kitko mestelėjo:
- Reikia padaryti tai.
- Iki kada? - paklausiau paimdama lapus.
- Iki šiandien, - lyg rimtai, lyg juokaudamas pasakė bosas ir jau suko pro duris.
- O... - pravėriau burną paklausti, kodėl negalėjo apie tai pasakyti bent vakar.

Tačiau bosas neleido nė klausimo garsiai suformuluoti:
- Susiimsi - padarysi.
Na, aš ir susiėmiau – mečiau kitus darbus, išjungiau mobilųjį, nukėliau laidinio telefono ragelį, neišėjau pietauti.
Tad kai už durų pasigirdo visi tie kaukšėjimai, šnekėjimai, net galvos neiškišau pro duris paklausti, kas dedasi. O kai kažkas pravėrė duris ir pasiteiravo, ar pas mane viskas gerai, nepakeldama galvos atsakiau tik: „Uhu...“

Tačiau kai dėl tokio paties klausimo durys buvo pravertos trečią kartą, aš nebeištvėriau ir riktelėjau:
- Pas mane viskas gerai, tiesiog puiku – jau pasiekiau nušvitimą!..   
- Aššš... aš tik norėjau paklausti... - pasigirdo toks gailus ir tęvas Žabtukų balsas, kad aš net atsigręžiau.

Matyt, mano veido išraiška buvo dar grėsmingesnė nei ką tik pasakyti žodžiai, kad Žabukai pradėjo atatūpsti trauktis pro duris.
- Tai jau – ne! Sakyk, kas čia dedasi! - pareikalavau ir net pašokau nuo kėdės.
- Tai tu nežinai? - išplėtė akis Žabtukai ir žengtelėjo manęs link. - Tai tu nieko nežinai?!
- Iš kur žinosiu, jei nieko nesakai. Sakyk, galų gale kas čia atsitiko – nuo karščio sprogo radiatoriai, išsilaipino ufonautai ar dar kas nors, - klausinėjau viena ranka įsitempdama Žabtukus į kabinetą, kita uždarydama duris.

Žabtukams dėl tokio mano smalsumo akys nušvito, veidas išraudo, o balsas pasidarė skambus:
- Mus apvogė! Tai yra, ne visus, o tik vyriausiąją. Išnešė jos rankinę!
- Rankinę su raktu nuo seifo, kur padėti pinigai? - perklausiau ironiškai, nes vyriausiosios finasininkės netektis man nepasirodė esanti pasaulinė katastrofa.

Bet be reikalo – Žabtukai niekada ironijos nesuprato, todėl iš raudonos tapo violetine ir kuo rimčiausiai ėmė man aiškinti;
- Ne, seifo rakto rankinėje nebuvo, o ir seife pinigų nėra – tik popieriai. Pavogė jos tą didelę juodą rankinę. Išnešė.
- Tai reikėjo policiją kviesti. Ir kam tas sąmyšis – juk rankinė dėl to neatsiras, - pasitikslinau.
- Ką čia policija padės... - toliau pasakojo užsidegę Žabtukai. - O ir rankinė atsirado. Na, prie to užkalto įėjimo, kur rūkoriai vaikšto patraukti dūmo. Ir visa kosmetika ten atsirado, ir nosinaitės, ir piniginė.
- Ir piniginė? - dabar jau aš išsproginau akis. - Jei atsirado, tai gal ir jokios vagystės nebuvo?
- Kaip nebuvo? Buvo! - nenusileido Žabtukai. - Juk kažkas iš spintos kabinete vyriausiosios rankinę išnešė ir iš piniginės pinigus išėmė!
- Ir daug tų pinigų buvo? - pasidomėjau.
- Sako, kad per dvidešimt litų – dvidešimt trys ar dvidešimt šeši. Ji jau tiksliai neprisimena, - kaip visada kalbėdama apie pinigus Žabtukai pradėjo nervintis. - Ir tu įsivaizduoji – banko kortelių nė nepajudino.
- O kam jos, jei jau tiek grynųjų paėmė, - pasakiau jau vos ne juokdamasi ir grįžau prie kompiuterio.

Žabtukai dar kiek pastovėjo tarpduryje nebesugalvodama ką pasakyti ir išėjo.
Kažkaip po tos intermedijos aš atsipalaidavau ir darbai pradėjo eitis daug greičiau. Tik kai viskas buvo padaryta – failas persiųstas į boso kompiuterį, prisiminiau vyriausiosios rankinę ir kažkodėl panorau apžiūrėti savąją.

Rankinė buvo vietoje, joje buvo piniginė, piniginėje – monetos, nes dievaižin kada bebuvau lankiusis bankomate.
Ir nors viskas buvo tvarkoje, kažkodėl sunerimau. Gal dėl to, kad irgi būčiau bjauriai pasijutusi, jei mano rankinė buvo dingusi, o paskui atsiradusi kažkokiame užkaboryje.
O gal dėl to, kad firmoje atsirado nors ir smulkus, bet vis dėlto vagis. Nes kas galėjo iš kabineto, kuriame dirba trys moterys, išnešti rankinę, jei ne kas iš savų. Juolab kad viskas buvo panašu labiau į kažkokį niekšingą pokštą ar kerštą.

Apie tai  begalvodama užsivilkau paltuką, pasiėmiau rankinę ir kažkodėl atidžiai patikrinau, ar gerai uždaryti abu langai, o paskui raktą pasukau ne vieną kaip įprastai, o du kartus.
Nerimo priežastis supratau jau ruošdamasi eiti miegoti – viskas buvo panašu į tai, kad kartojosi  viena sena bjauri istorija, kurią tikėjausi, kad esu pamiršusi.
Pačioje mano darbinės, sakykim, karjeros pradžioje teko dirbti viename kabinete su įstaigos veterane. Gal ji veteranė nebuvo, bet man dvidešimt trejų metų moteriai keturiasdešimtkeliametė tokia atrodė.

Be to, ji buvo dar ir labai pedantiška, ir labai taupi, beveik šykštuolė. Atiduoti rublį kieno nors gimtadieniui jai buvo katastrofa ir priežastis bent savaitės rypavimams, kad neištemps iki algos. Bet ištempdavo, nes demonstratyviai per pietus valgykloje užsisakydavo ne puodelį kavos už 28 kapeikas, o stiklinę arbatos už tris prie atsineštinio sumuštinio.
Iš pradžių aš į veteranę žiūrėjau labai rimtai – net pasisiūlydavau jai nupirkti pietus. Tačiau moteriškė buvo išdidi – svetimo jai nereikėjo. Paskui nustojau į ją kreipti dėmesį, kol veteranė nepradėjo dar keisčiau elgtis.

Kol ji porą kartų per dieną neišimdavo iš stalčiau piniginės ir nepradėdavo demonstratyviai ant stalo skaičiuoti kapeikų. Suskaičiavusi supildavo monetas atgal į piniginę, įdėdavo ją į stalčių ir garsiai pasakydavo sumą: „Septyniasdešimt aštuonios... Trisdešimt keturios...“
Ir tai sakydama ji kažkodėl labai įdėmiai žiūrėdavo man į veidą.

Nesupratau, kas dedasi, kol po savaitės, kitos neišgirdau kalbų, kad veteranei dingsta pinigai. Nedaug – po dvidešimt kapeikų, po dešimt... O dingti pinigai pradėję, kai aš atėjusi į skyrių dirbti.
Nuo tokių kalbų, žinoma, puoliau į ašaras – juk toks įžeidimas! Bandžiau teisintis, kalbėtis su veterane, bet toji buvo lyg ledkalnis.

Kitos kolegės mane ramino – tai vieni niekai, vieni išsigalvojimai, nes kas gi vagia tik po vieną monetą. Vyrai apskritai į tai numojo ranka: klimaksinė boba baigia išeiti iš proto.
Bet tai manęs neguodė – arba reikėjo kaip nors išsiaiškinti, arba eiti pas skyriaus vedėją prašytis perkeliamai į kitą kabinetą.

Ir čia man padėjo atsitiktinumas. Paskambinęs mano vyras paklausė, ar nesukrapštyčiau kažkelių rublių, nes jam skubiai pasiūlė kažkokią deficitinę automobilio detalę. Padėjusi ragelį aš išsitraukiau piniginę ir perskaičiavau rublius, o paskui ir kapeikas – pinigų užteko ir dar liko tris dvidešimties kapeikų monetos.

Kai pinigų užbėgo vyras, aš apie tai garsiai ir pasakiau.
Todėl net sunku įsivaizduoti, kaip aš kvailai pasijutau tos pačios dienos vakare, kai grįždama iš darbo namo spaudos kioske nusprendžiau nusipirkti kažkokią smulkmeną – piniginėje buvo tik dvi monetos! Išnaršiau visą rankinę ir trečiosios neradau.  

Apie tai, aišku, niekam nė neprasitariau, tačiau kitą rytą gavusi grąžą parduotuvėje labai atidžiai ją perskaičiavau ir, kai priešpiet veteranė išsitraukė savo piniginę, išsitraukiau ir aš – savąją. Šįsyk mudvi abi skaičiavome ir baigusios ištįsusiais veidais sužiurome viena į kitą: kaip paaiškėjo, jai pritrūko vienos monetos, o man – net dviejų.
Kažkodėl mano nustebusiu veidu veteranė labiau patikėjo nei ankstesnėmis ašaromis. Mano nekaltumas lyg ir buvo įrodytas, tad dabar mes jau abi pradėjome aiškintis, kas čia taip niekingai vagiliauja.

Planų prikūrėme įvairiausių – net iki specialios dažus purškiančios piniginės. Bet užteko tik nuolat rakinti duris iš kabineto išeinant nors porai minučių ir monetos nustojo dingti.
Niekingą vagišių, kuris, pasirodo, naršė ne tik mudviejų su veterane pinigines, sučiupo gal po pusmečio, kai aš jau buvau pagimdžiusi sūnų. Tai buvo viena iš mane guodusių kolegių, kuri rodės nė musės nebūtų galėjusi nuskriausti.

Kaip sakė atėjusi manęs aplankyti veteranė, vagilė arba buvo kleptomanė, arba, kaip dabar sakoma, ekstremalių pojūčių mėgėja.

Lilitė