Anądien vienoje iš šventinių apsipirkimų mekoje sau už nugaros išgirdau kalbantis angliškai. „Šiauliuose esama užsieniečių“, - pamaniau. Smalsumas nugalėjo, juolab vienas iš čiauškančių balselių buvo vaikiškas, tad atsisukau nužiūrėti tų svetimšalių.

Man už nugaros ramiai kulniavo toli gražu ne užsieniečių, bet netgi labai jau lietuviškai atrodanti šeimynėlė ir laužyta anglų kalba bendravo... su savo maždaug trejų metukų dukrele, kai tuo metu tarpusavyje – švaria šiaulietiška tarme. Pasukę už kampo, „naujieji anglai“ nuėjo leisti savo svetur sunkiai užkaltos valiutos, o aš mintimis grįžau į netolimą praeitį – laikus, kai pati svetur kaip saldainius valgiau juodą lietuvišką duoną ir svaigau apie Tėvynę.
Labai gerai žinau, ką reiškia gyventi toli nuo Lietuvos ir patikinu, kad skambiai ir vaizdžiai perteikiamos istorijos apie keptus karvelius, skrendančius tiesiai į burną, ant medžių augančius pinigus ir lyg nafta pumpuojamą sėkmę tėra kompensacija už tuštumą, kurią jaučia dauguma lietuvių, tapę svetimais tarp svetimų ir net tarp savų.
To nevisavertiškumo jausmo nenumalšina nei iš trijų su puse ar keturių dauginami vargani litukai, nei prados, nei nike'ai, nenuplauna netgi įperkama originali ir prabangi degtinė. Esi tik vargšas svetimšalis, į Jų šalį atvykęs laimės ieškoti, nesvarbu, kad teisiniesi savo nerealiais gabumais, stebini darbdavius troškimu dirbti viršvalandžius, išgelbėji kokį nelaimėlį ir tave didvyriu padaro vietinė televizija.
Esi Jiems egzotika. Kaip bepasikeistų tavo išvaizda (nors esama ir tokių užkietėjusių gariūninio stiliuko gerbėjų, kad net įperkami chaneliai negelbėja) ar elgesys, vos prasižiojus kalbėti, 9 iš 10 atvejų sulauki klausimo – „Where are you from“? (angl. iš kur jūs?). Niekada, kaip besistengtum, netapsi vienu iš Jų.
Neseniai į Šiaulius trumpam iš vienos lietuvaičių pamėgtos svajonių šalies grįžęs šiaulietis muzikas studentiškam jaunimui porino, kad arba su tuo susitaikai, arba važiuoji namo. Tiesa, porino angliškai. Ir tik patvirtino šių eilučių autorės teiginį, kad net „aukščiau bambos iššokusiems“ lietuvaičiams svetur „ne kažką“ – esą nors ir darbo daug turįs, koncertų irgi – visgi groja „ne kažkokiam aukštam lygmeny“.
Sutinku, yra medikų, mokslininkų ir vienas kitas daug pasiekęs muzikas, bet sutikite – šie unikalūs vienetai tikrai ištirpsta milžiniškoje lietuvaičių emigrantų jūroje, kurios praėjusių metų banga iš Lietuvos išplovė dar 54 tūkstančius.
Jau matau armiją prieš mano mintis protestuojančių emigrantų – esą jie nekalti, kad „tėvynė juos išvarė“, kad tik svetur jie „viską gali sau leisti“ ir pan. Nesakau, kad yra kitaip. Tik jūs patys geriausiai žinote, ko trokštate sau ar artimui. Tačiau net tėvynėje grynakraujams lietuviams tėvams su savo vaiku kalbėtis svetima kalba, matyt, tikintis, kad išaugins tikrą anglų ledi, mano akimis yra naivu ir net juokinga.
„Jei ne man, tai bent jau mano vaikams ateitis tebūnie šviesesnė ir duona skalsesnė“, - matyt, mano jie. Ir tebūnie. Jei tik tie eurai, svarai ar kronos suteikia laisvę, laimę ir visavertiškumo jausmą – puiku. Dar ir Lietuvėlę jais pamaitinate. Ir bankai džiūgauja tais pervedamais milijonais, ir šalies BVP ūgteli.
Prieš šventes nemenka tų pinigėlių suma tiesiogiai nusėda ir Šiauliuose – gydymo įstaigose, grožio salonuose, parduotuvėse, restoranuose. Turbūt prieš šventes nerastume šeimos, kuri nelaukia atviruko, „mikriukais“ parvežamų „tašių“, prigrūstų užsienietiškų gėrybių, ar mamų ir močiučių išsiilgtų ir Kalėdų stebuklui prilygstančių artimųjų sugrįžimo.
Tikėkimės, kad su šventėmis vieni kitus vis dar sveikinsime lietuviškai. O kai sutiksite juos, pargrįžėlius, nepamirškite, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Tik šiukštu, neišsiduokite...