Raudonplaukė firmos valytoja nepanoro padėti – turinti laisvu laiku ir kitų darbelių. Mama atkalbinėjo iš vis kokią namų tvarkytoją samdyti, nes bute ne taip jau ir baisu.
Tačiau aš užsispyriau ir toliau ieškojau.

Atrodė, misija neįmanoma: tai viena tik tam tikras paslaugas teikia, tai kita kaip Vilniuje užsiprašo, tai trečia valo tik pagal rekomendacijas...
Kai jau atrodė, kad paieškos žlugusios, paskambino Metalistė:
- Kur dingai? Beveik, sakyčiau, tavęs pasiilgau. Na, gal ne tiek tavęs, kiek mūsų pasisėdėjimų.
- Atleisk, pati supranti - rūpesčiai, - pradėjau teisintis. - Sukuosi it voverė rate: darbas-ligoninė-darbas...
- Visi sukamės, bet tai nereiškia, kad neįmanoma surasti valandikės geriausiai draugei, - nenusileido Metalistė.
- Valandą gal ir surasčiau, pavyzdžiui, šiandien po darbo, - pasakiau ir pasigailėjau – teks valanda vėliau gultis.
- Na, ir puiku, - atsiliepė patenkinta Metalistė. - Aš pas tave užvažiuosiu. Tik kur – į mamos ar į tavo butą?
- Į mano, į mano, - automatiškai ištariau ir dar kartą pasigailėjau. - Bet tu turėsi man atleisti – ten toks jovalas – nespėjau dar kampų atšveisti...      
- Cha, nesuprantu, kodėl turėtum pati šveisti. Pasisamdyk ką nors, - pamokė Metalistė.
- Lengva tau pasakyti - „pasisamdyk“. Jau antrą savaitę ieškau ir nerandu, - atsakiau jau irzliu tonu, nes čia tik aplinkiniams atrodė lengva užduotis.
- O aš, pamatysi, tau ir neieškodama surasiu, - lengvabūdiškai pažadėjo bičiulė. - Iki.
Aš trečią kartą pasigailėjau sutikusi su ja vakare pasimatyti – net galvą įsiskaudėjo.
Gal ne vien dėl to įsiskaudėjo, nes vyras pyko, kad naminio maisto neatnešu į ligoninę.
O ir darbe savi rūpesčiai: visi vaikšto it drignių apsivalgę nervingi. Ko nepaklausi – tol neatsakys, kol neišreikš savo pozicijos paskutinių įvykių, sakykim, šviesoje.
Žabtukai, pavyzdžiui, bent po du kartus per dieną turėjo įkišti galvą į mano kabinetą, kad atraportuotų, ką nauja sužinojusi apie Renatos blogus darbus.
Nesiryžau Žabtukams tiesmukai pasakyti: „Lauk!“, tad tik palinguodavau galvą jai plepant.
Sekretorė Regina kur bėgdama irgi neaplenkė mano kabineto.
- Tarp mūsų, - pasakė kartą, - tik tu niekam... Bosas liepė mūsų kompiuterininkui patikrinti visus kompus, kad jie nebūtų naudojami ne darbui...
- Aha, tarp mūsų, - pažadėjau boso sekretorei ir mintyse pasijuokiau: tikriausiai jau visi apie patikrinimą žino, o jei nežino, tai už pusvalandžio žinos.
Taip ir buvo – visi skubiai išsitrynė skaipus, paštus ir nuotraukas.
- Tsss... - sušnibždėjo kitą kartą įlėkusi Regina, - tarp mūsų...
- Kas dar? - nebeištvėriau nepaklaususi.
- Tarp mūsų... bosas peržiūrinėja darbuotojų feisbukus... - dar tyliau pasakė sekretorė ir puolė pro duris.
- O ką ten jis bando rasti? - paklausiau.
- Tsss... jau kažką ir rado, - nukirto Regina ir tylutėliai uždarė duris.
Aš nepatikėjau, kad bosas darbo laiką gaištų kažkokiame feisbuke, todėl, netyčia susidūrusi koridoriuje nustebusi pažvelgiau į jo apsiniaukusį veidą.
Bosas, matyt, pajuto tą žvilgsnį ir pats apžvelgė mane nuo galvos iki kojų lyg stengdamasis priminti, kur matęs.
Pasijutau kiek nejaukiai, todėl nei iš šio, nei iš to leptelėjau:
- Vau, jūs čia?! O girdėjau, kad jūs socialiniuose tinkluose.
Keisčiausia, kad dėl tokio mano netakto bosas nei įsižeidė, nei nustebo, o tik labai dalykiškai paklausė:
- O kodėl tamstelė manęs į savo feisbuko draugus nepriimate?
- Aš... aš... - iš netikėtumo iš karto net nesugalvojau ką atsakyti. - Aš jau jau pusmetis ten net nežvilgtelėjau. Tačiau jei jau taip norite – aš tuoj pat... Jei, žinoma, atsiminsiu slaptažodį.
- Vadinas, su atmintimi nekas... - tarstelėjo bosas ir vietoj to, kad būtų nuėjęs buhalterijos link, grįžo į savo kabinetą.
Kažkodėl tai paveikė ir mano planus – aš irgi grįžau atgal į kabinetą, nes nebeprisiminiau kur ėjusi.
Negi man iš tikrųjų sklerozė,  pagalvojau dar sėsdamasi prie kompiuterio.
Antrą kartą apie sklerozę pagalvojau, kai gerokai pavėlavusi mano namuose pasirodė Metalsitė. Pasirodė ne viena, o su lyg ir pažįstama moteriške.
- A-a nepažįsti? - pasišaipė Metalistė vilkdamasi paltą. - Aš tuoj judvi supažindinsiu: Lilite, čia Irutė, Irute, čia Lilitė.
Aš mechaniškai moteriai paspaudžiau ištiestą ranką ir vis tiek nieko nesupratau: moteris į kažką panaši, bet...
Metalistė pradėjo garsiai juoktis, prie jos prisijungė ir Irutė , tik aš viena kaip kvailė stovėjau ir žiūrėjau į abi.
Galų gale Metalistė manęs pasigailėjo:
- Aš irgi Irutės nepažinau, tai ji mane pažino ir užkalbino. Na, Lile, prisimink: patys skaniausi patiekalai pas Mačetę – prancūziškos salotos, sultiniai su profitroliais... Neprisimeni? Dar gurgždančios sniego baltumo lininės servetėlės...
Aš jau įžūliai ėmiau apžiūrinėti bičiulės atsivestąją moterį – na gal ir kiek panaši į energingą apkūnią paskutiniąją Mačetės namų tvarkytoją. Bet vis tiek tai ne ana moteris – šita bent dvidešimt metų vyresnė, dvidešimt kilogramų liesesnė ir  be vylingų žiburėlių akyse.
- Taip, aš labai pasikeičiau, - liūdnai pasakė Irutė kartu su Metaliste prisėdusi ant sofos. - Toks jau tas gyvenimas...
- Lile, aš kalbėsiu trumpai – tau reikia sutvarkyti namus, o Irutei reikia pinigų, - nutraukė moterį Metalistė. - Ją tokie aferistai apšvarino – liko kaip stovi. Na, kaip sukertate rankas?
- Sukertame! - iškart atsakiau prisiminusi, kaip darbavosi Irutė milžiniškame Mačetės name: ir virė, ir skalbė, ir langus plovė. - Tik čia darbas ne visam laikui.
- Gerai, gerai, kad ir laikinai, - atsiliepė nieko nelaukdama moteris ir pašoko nuo sofos. - Aš tuoj pat galiu pradėti. Tik sakykit kur ir ką.
- Šį vakarą gal nepradėkime, - sustabdžiau ją. - Dabar geriau išgerkime kavos. Aš tuoj pažiūrėsiu šaldytuve – gal bus iš ko ir sumuštinių padaryti.
- Genialu, - pritarė Metalistė ir išsitiesė ant išsilaisvinusios sofos. - O aš čia pažiūrėsiu kas naujesnio per televizorių ir jums paskui papasakosiu.
Mudvi su Irute nuėjome į virtuvę ir po pusvalandžio grįžome ne tik su kava, o ir su garuojančiu šaldytuvo likučių apkepu.
Tokio skanėsto aš net iš geriausių produktų nebūčiau sugebėjusi iškepti.  Tad ir galva nustojo skaudėti, ir nuotaika pasitaisė tiek, kad buvau pažadėjusi dar tą vakarą aplankyti vyrą ligoninėje.
Tačiau tai priminė mama:
- Lilite, gal kas atsitiko, kad pas saviškį nenuėjai?
- Ne, nieko – aš tik viską pamiršau. Užsikalbėjome su draugėmis ir...  Aš tuoj, - atsakiau ir jau trečią kartą pagalvojau apie sklerozę.
- Gali ir neiti, - atsiliepė mama. - Buvau pas jį ir viskas ne taip blogai: pasiilgęs tik kepsnių ir televizoriaus. O tu geriau pailsėk nors vieną vakarą.
Ir aš pailsėjau: išlydėjusi Metalistę su Irute kritau ant čia pat ant sofos ir vos užsitraukusi pledą užmigau.
Tiesa, sapnavosi nelabai malonūs dalykai – kažkokia pilkšva drebutiena vis sekiojo mane, lindo į akis ir nebuvo įmanoma nuo jos pabėgti. Kaip nuo sklerozės.

Lilitė