Per savaitgalį visai nusivariau – tai bėgau į ligoninę pas vyrą, tai puldavau į mamos butą tvarkytis, nes mama žadėjo pirmadienį sugrįžti man padėti, tai bandydavau savo bute apsitvarkyti. Žinoma, tiek bandant vienu metu darbų padaryti, nieko gero nesigavo. Tad sekmadienio vakare paskambinau bosui – taip ir taip, labai prašau duoti pirmadienį išeiginę.

Ir bosas iš karto sutiko – gal geros nuotaikos buvo ar dar kas.
Bet aš nesiaiškinau – patenkinta buvau, kad bent mamą oro uoste pasitikti galėjau ir dar šitą bei tą namuose pasitvarkyti.
Tik šį bei tą, nes kai išėjau prieš kelis mėnesius iš namų, tai ten viskas maurais apaugo. Nors gal iš pirmo žvilgsnio ne taip ir blogai atrodė, bet reikalavo generalinio valymo.
Prieš vidurnaktį visai nusikamavusi aš supratau, kad nieko nė iki ryto nepadarysiu. Tad net prisėdau prie kompiuterio pasižiūrėti, kas kokias valymo-šveitimo-skalbimo-tvarkymo paslaugas siūlo. Ir galima sakyti, kad tokių paslaugų teikėjų kaip ir neradau.
Antradienį į darbą, žinoma, prisistačiau skaudančia galva ir skaudančiomis nuo brūžinimo rankomis.
Tačiau bosui akivaizdžiai buvo blogiau nei man. Kai iš šalia pastatytų automobilių beveik kartu išlipome ir pasisveikinome, jo veido išraiška buvo tokia, kad aš smalsumu netverdama tik kabinete nusimetusi paltuką nuskuodžiau pas sekretorę Reginą.
Reginos veidas atrodė ne ką geriau nei boso – lyg nusiverkusi, lyg nemiegojusi.
- A, labas labas... - atsakė ji mano pasisveikinimą. - Nors koks tas rytas labas...
- Sakyk tiesiai, kas čia darosi, - tiesiog pareikalavau.
- Tu, kaip visada, nieko nežinai... - numykė Regina ir čiupo skambančio telefono ragelį: - Taip, taip,     jau darau, darau...
Palaukiau minutėlę, kol boso sekretorė išžvejojo kažkokį dokumentą kompiuteryje ir persiuntė į buhalteriją. Ir vėl pareikalavau:
- Sakyk.
Regina pasimuistė ir gal net kiek raustelėjo, tačiau vis dėlto prabilo:
- Prisimeni Renatą, kuri aną savaitę išėjo iš darbo?
- Kokią dar Renatą. Jų čia bent dvi, - pasitikslinau.
- O tą, kuri didžiajame kabinete tiesiai priešais duris sėdėjo?
- A, šitą... - numykiau, nes su „ta“ Renata buvo susiję gan nemalonūs prisiminimai.
Kai prieš porą metų mūsų firmoje Renata  pradėjo dirbti, po mėnesio ar dviejų buvo vienos iš darbuotojų apvalokas jubiliejus.
Moteriškė prisinešė valgių, gėrimų, mes jai gėlę ir dovanų kuponą įteikėme, o bosas, nelaukdamas Kalėdų, iš savo kabineto atitempė milžinišką butelį šampano.
Ir pasisėdėjimas po darbo ne toks prastas gavosi, jei neskaitysime, kad naujokė Renata begėdiškai koketavo su bosu, net nepastebėdama, jog tai jam nepatinka.
Po dviejų-trijų valandų bosas pakilo išeiti, o paskui jį - ir beveik visi kiti.
Likome trise neskaitant jubiliatės apsitvarkyti ir šiaip maloniai paplepėti. Tik ėmė ir labai jau energingai į mūsų mažą ir malonią kompaniją įsiveržė Renata. Nieko netarusi į taurę susipylė šampano likučius ir vienu atokvėpiu juos išgėrė, o paskui be jokio „sudie“ nėrė lauk  trenkdama durimis.
Kai pusvalandžio mūsų mažoji kompanija atsisveikino, sėsdamasi į savo mašinytę pamačiau Renatą tebedvakinėjančią po tuščią kiemą.
Na ir, žinoma, pasisiūliau ją parvežti namo. Renata be žodžio įsėdo. Ir tik kai išvažiavus iš kiemo  jos paklausiau, kur nuvežti, ji prasižiojo.
Pasakiusi adresą, pradėjo kritikuoti vaišes, paskui – kompaniją, o galop pareiškė, kad visos senės pavydi jai jaunystės ir grožio, o aš, pasiūliusi ją pavežti, sugrioviau jos planus būti pavežtai paties boso...
Vos neišprašiau jos lauk pusiaukelėje, vos vos susilaikiau nieko neatsakiusi. Bet pagalvojau, kad moterytė girta, o ko iš girtos ir benorėti. Nebent tik, kad neapvemtų sėdynių.
Tačiau nuo to karto Renatos aš vengiau, juolab kad ji net išsiblaiviusi neatsiprašė.
Privengė, kaip pastebėjau, ir kitos kolegės, ir net kolegos, nes net ir blaivi Renata ne visada nuvaldydavo liežuvį. Tai ji pareikšdavo, kad su ja dirba vieni nevykėliai, tai išvadindavo nors pora metų už save vyrus seniais, nevertais jos dėmesio, tai  išsityčiodavo iš kokios kolegės naujo aprėdo.
Kiek žinau, bandė Renatą kai kas ir „nusodinti“, bet viskas nuo jos nubėgdavo lyg vanduo nuo žąsies.
Tai visi ir taikstėsi, nes darbą ji išmanė, o ir pavakaroti darbe nevengdavo. Jei, žinoma, vaikas nesirgdavo.
O kad Renata iš darbo išėjo – man buvo naujiena.
- Na, gerai – išėjo iš darbo. Bet negi dėl to bosas toks nesavas, o ir pati kažkokia pasimetusi? - paklausiau sekretorės Reginos po trumpos pauzės.
- Ne kad išėjo, o kad... - kiek sutrikusi Regina nežinojo nuo pradėti ir kaip viską paaiškinti. - Kad išėjo, tai čia liūdinčių nėra nė vieno. Blogai, kad tik dabar paaiškėjo, kokia ji buvo begėdė, nepavadinus blogiau...
Žodžiu, bosui vakar prireikė kažkokio seno dokumento, kuris turėjo būti likęs Renatos elektroniniame pašte. Liepė man ten jį surasti.
Bet, pati supranti, iš savo vietos nė pusvalandžiui negaliu pasitraukti, todėl ir paskambinau  tai Rožinei iš didžiojo kabineto, kad išžvejotų ir persiųstų man.
Praėjo pusvalandis, bosas skambina – ar suradai. Sakau: tuoj tuoj, ir skambinu į kabinetą. Niekas nekelia ragelio, o juk ten jų net aštuonios.
Tai ir teko pačiai bėgti žiūrėti, koks ten sabotažas. Atbėgu – ogi visos apsupusios Renatos kompą ir į monitorių įsmeigusios akis.
Aš irgi pripuoliau pažiūrėti ir netekau žado: Renata tarnybinį paštą naudojo kaip asmeninį.
Pasirodo, vakarais ji ne dirbti pasilikdavo, o susirašinėti su kažkokiais vyrais.
Ir kaip susirašinėti... Tai, kaip čia gražiau pasakius, vienos intymybės, tai   dergimas ant visų ir ant kiekvieno.
Ir apie mane viskių šlykštynių prirašiusi, ir apie tave, ir net apie kiemsargį. Tačiau labiausiai užkliuvo bosas – jis ir toks, ir šioks, ir dar anoks.
O svarbiausia visos didžiojo kabineto moterys tas rašliavas skaito ir tik dantimis griežia, nes ant jų kad prirašyta...
Ir aš įsitraukiau – šlykštu, bet... Na, pati supranti...  
Matyt, ilgai aš ten užsibuvau, nes atlėkė įsiutęs bosas: „Kas čia daros? Ko nedirbat?..“
Man atrodo, taip ne viena ir neprasižiojo atsakyti, tik kelios dūrė pirštu į monitorių.
Bosas kiek paskaitė ir taip pat pradėjo dantimis griežti, o paskui visas nuvarė prie darbų tik Rožinei liepęs viską atspausdinti ir dar į laikmeną įkelti.
Spausdino iki vakaro. Ir, atrodo, ne vienu egzemplioriumi, nes iki šešių visi jau žinojo, kas apie kiekvieną parašyta, o ypač apie save.
- Ir kas iš to, ko čia visi kaip musmirių prisiriję? - pertraukiau boso sekretorę.
- O tu jau nesupranti? Nesupranti? - išsprogino akis Regina. - O kaip visiems mums taip apdergtiems reikia jaustis? O ką reiškia štai taip vieną dieną suprasti, kokia... sakykim, bjaurybė buvo šalia mūsų?..
- Nesuprantu, - prisipažinau.
- Tai gal nori paskaityti, ką „ta“ apie tave prirašė? - paklausė Regina ir ėmė traukti iš apatinio stalčiaus pluoštą popierių.
- Ačiū, nereikia, - paskiau ir atbula pradėjau trauktis išėjimo link. - Mano tėvas ne kartą yra sakęs, kad jei žmogus žinotų, ką kiti apie jį galvoja, tai tikrai pasikartų. O aš dar turiu planų bent iki šios savaitės galo.

Lilitė