Prie Kūčių stalo susėdome trise – mudu su vyru ir Irutė, prie Kalėdų – Irutė ir aš su vyru. Panašu, kad prie naujametinio sėsime irgi trise

Tačiau apie viską iš eilės.
Nors buvome sutarusios, kad Irutė per dvi dienas sutvarkys butą, ji ir trečią dieną prisistatė – dar šį bei tą reikia patvarkyti. Neprieštaravau – tegul tvarkosi.
Bet kai paskambino ir ketvirtą rytą į duris, neišlaikiau ir pasakiau:
- Atleiskite, Irute, bet mes tarėmės ne taip. Aš dabar viena dirbu, vyras – ligonis, tikrai nebeišgalėsiu jums mokėti.
Irutė iš karto apsipylė ašaromis ir pralemeno:
- Aš... aš... ne dėl pinigų... Aš...
Susigraudinau ir įleidau ją pro duris:
- Tiek to, pavalykit, jei dar kur reikia. Na, gal dar ir lengvus pietus paruoškite – apie dvyliktą parvešiu vyrą iš ligoninės.
Irutė nušvito:
- Lengvus – tai nedaug patiekalų ar vegetariškai?
- Vegetariškai, - atsakiau. - Pinigai produktams viršutiniame virtuvės stalčiuje.
Pietūs pranoko bet kokius lūkesčius – net vyras, kuris susiraukė, kad namuose rado svetimą žmogų, šliurpė pertrintą daržovių sriubą it iškentęs badmetį, o mama, atėjusi palaikyti jam kompanijos, negailėjo komplimentų daržovių suktinukams ir sojos pupelių kepsniui.
Aš Irutės valgiais nesistebėjau – dar iš Mačetės laikų prisiminiau jos kulinarinius šedevrus.
Tad kai vyro Irutė pradėjo klausti, ko šis norėtų vakarienei, tik numojau ranka ir pakeliui į darbą nuvežiau mamą į jos namus.
Mama prieš išlipdama iš automobilio paklausė:
- Nebijai palikti tos moters su vyru?
- Ne, - atsakiau nė nesumojusi, ko buvau klausiama.
Mama patraukė pečiais ir kiek nustebusi pasakė:
- Tada gerai. Ir apskritai - tau reikia poilsio.
Abejonės vis dėlto mamos neapleido, tad ji „susiskaipino“ su Londonu ir po valandos kitos man jau skambino sūnus:
- Mam, gerai, kad manęs paklausei – susiradai slaugytoją. Dėl pinigų nesijaudink – aš jau pervedžiau močiutei. Ji tau paduos.
- Tai kad... - susigėdau. - Nereikia tų tavo pinigų. Žiūrėk, kad nepritrūktų šeimai.
- Dėl to nėra ko nerimauti, - atsakė sūnus. - Tai tu žiūrėk savęs.
Ir aš pradėjau „žiūrėti savęs“: vakare suvalgiusi Irutės paruoštą vakarienę (dvi lėkštes nenusakomo skanumo varškėtukų) pasakiau jai kitos dienos meniu.
Taip lepinausi iki šeštadienio, kai tradiciškai einu į turgų supirkti produktų. Tik prieškūčinį šeštadienį to daryti man neteko. Rytą tik užtrenkusi duris pamačiau Irutę, beužpuškuojančią laiptais su dviem milžiniškais krepšiais.
- Šeimininke, - kreipėsi ji, nors aš jau šimtą kartų prašiau manęs taip nevadinti, - žinau, kad vėluoju, bet tuoj aš jums tokį omletuką su špinatais...
Man ir rankos nusviro, bet susigriebiau ir lyg niekur nieko pasakiau:
- Gerai bus ir omletukas. Pamaitinkit jį, o aš skubu...
Ir nušuoliavau laiptais žemyn, nors jokio reikalo, juolab skubaus, ir nebuvo.
Tiesiog nuėjau pas mamą nesuprasdama, ar noriu pasiguosti, ar pasidžiaugti, kad esu atleista nuo namų ruošos darbų.
Mama manęs per daug ir nesiklausė – krovėsi megztinius, kepuraites, pirštines į kelioninį krepšį.
Nustebau:
- Mama, jūs čia ką?!  Kur išsiruošėte?
- Kaip kur? Skrendu į Londoną – reikia vaikeliams šventes padaryti, - atsakė įnirtingai spausdama krepšį, kad galėtų uždaryti.
- Kaip? Kada? - išsižiojau.
- Po keturių valandų turiu būti Rygos oro uoste, - pasakė mama ir klestelėjo šalia krepšio ant sofos. -  Tik tu čia nestresuok – Romanas užsakė man verslo klasę, tad tikrai nenuvargsiu, o nuveš tavo mažėlis sūnėnas.
- Bet kodėl anksčiau nesakėte – būčiau ir aš londoniškiams dovanų įdėjusi, - susirūpinau.
- Ir kur aš jas būčiau sudėjusi? - retoriškai paklausė mama ir vėl pakartojo jau įkyrėti pradėjusius žodžius: - Geriau savimi pasirūpink.
Dabar aš jau visai suirzau:
- Ko jūs čia visi man sakote ir sakote: „Savimi pasirūpink. Savimi pasirūpink“? Aš ką – taip prastai atrodau?
- Na, šiandien gal jau ir nebe taip prastai, - tiesiai žiūrėdama į akis pasakė mama. - O prieš tai... Nesakysiu, kad gražesnius į grabą guldo, bet...
- Ačiū ir už tai, - susitvardžiau ir perėjau prie mažiau pavojingos temos: - Perduokite visiems linkėjimų, pabučiuokite.
- Būtinai – perduosiu, pabučiuosiu, - pažadėjo mama. - O dabar tu eik, eik. Juk tikriausiai ir visokių reikalų turi.
- O taip, turiu, - atsakiau pabučiavusi mamą ir išėjau.
Kadangi nieko geriau nesugalvojau – kelias valandas prasimaliau žmonių prikimštame prekybcentryje, pripirkau visokių niekų.
Sekmadienį pusę dienos lepinausi lovoje, o kitą pusę dvakinėjau be vietos, nes Irutė ne tik gamino, bet ir dar nusprendė prieš šventes sutvarkyti namus.
Vyras buvo kažkokios neapibrėžtos būsenos: tarp susierzinimo Irutei šlavinėjantis ir tarp ekstazės valgant jos pagamintus patiekalus.
Kūčių rytą neišvėriau ir pasakiau, kad turiu nebaigtų projektų, ir tikrai nuvažiavau pasidarbuoti.
Nors Kūčios – šeimos šventė, bet vakare grįžusi namo Irutę radau kepančią-verdančią ir akivaizdžiai nesiruošiančią išeiti pas savo vaikus.
Tad ir šventėme trise. Na, gal keturiese – ant stalo kampo dar pastačiau kompiuterio monitorių, kad londoniškiai ir duktė su Ralistu, šventines dienas leidžiantys Turkijoje, galėtų pažvelgti į mus ir į neįtikėtinai nukrautą mūsų stalą.
Vakarienė buvo tyli: mudu su vyru tik ragavome ir ragavome, nes patiekalų buvo tikrai daugiau nei dvylika ir visi tokie gardūs, tokie gardūs...
Kai vyras  nuėjo į lovą, aš padėjau Irutei nukraustyti stalą ir jau virtuvėje išsakiau visus, kokie tik įmanomi, komplimentus jos, kaip virėjos ir namų tvarkytojos, talentams.
Irutė susijaudino, pradėjo dėkoti man. Aš, kad ją nuraminčiau, šliūkštelėjau abiem po taurelę brendžio. Irutė po taurelės net apsiašarojo ir pareiškė, kad po Mačetės tokios geros šeimininkės ji neturėjo, ir taip toliau, ir panašiai.
Na, aš ją ir palikau nakvoti. Vyras dar nemiegojo, tad dėl mano geraširdiškumo iš pradžių užsiraukė.
- Ji tau nepatinka? - paklausiau.
- Ne, kodėl nepatinka? - pasakė vyras. - Ji gera šeimininkė, kažkam galėtų būti gera žmona. Tik žinoma, jei būtų nematoma.
Išgirdusi tokius žodžius aš vos ne aiktelėjau: vyras darėsi vis panašesnis į savo velionį tėvą, kuris nenorėjo eiti pasivaikščioti su slaugytoja, nes toji per prastai atrodė...
Nors ir buvo Irutės išvaizda labai jau nereprezentatyvi, kitą dieną vis tiek buvome priversti girti jos keptą antį su grikiais ar net ketverias salotas ir migdolinį tortą.
Ne mažiau Irutę gyrė ir, kaip visada, netikėtai vos vienai valandai pasirodęs Romanas su dovanų krepšiais.
- Jei mano gyvenimas būtų sėslesnis, išsivežčiau tave tuoj pat, - pareiškė svotas jau vilkdamasis puskailinius. - Deja, deja...
Irutė tik išraudo ir žiūrėdama į mane papurtė galvą – girdi, jau iš čia aš neišeisiu.
Tada ir supratau, kad ir Naujuosius švęsime su Irute. Juolab kad ji jau užmarinavo gabalą sprandinės su kadagiais.

Lilitė