Sveika, liaudie! Tai vėl aš, Petriukas. Negirdėjote apie mane jau gal dvejus metus, po to, kai anąkart tėtušis mane gerai išpėrė už bendravimą su žiniasklaida. Būtų buvę visai ne kas, bet tuomet paskutinį momentą prisiminiau, ko išmokęs per istorijos pamokas ir gimdytojo auklėjamas ėmiau apeliuoti į savo, kaip asmens neliečiamybę, garantuojamą Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Taip pat prisiminiau panašų ir bene XVII amžiuje Anglijoje priimtą „Habeas Corpus“ aktą. Tada uolusis tėtušis išsigando, girdėdamas mane šaukiantį jam nežinomus žodžius, – pamanė, jog persistengė auklėdamas ir man pavažiavo stogas. Taip aš išvengiau blogiausio...
Bet nuo to laiko nemažai kas pasikeitė. Griežtos rankos politikos šalininkas - mano tėvas - paseno, o aš augu ir stiprėju. Dabar jis pakeitė taktiką: ko nors siekdamas ima įkyriai verkšlenti, apeliuoti į mano išmintį bei sąžinę, kurios niekad nesu regėjęs net akies krašteliu, tad nežinau, ar ją turiu iš viso.
Aną šeštadienį buvo mano tėtušio gimtadienis. Atėjo keli svečiai, mama išvirė cepelinų. Iš pradžių buvo suvartoti brangių svetelių atsinešti gėrimai, po to tėvas pravėrė savuosius podėlius... Dvyliktą nedarniai sudainavus „Ilgiausių metų“ bei išsekus pokalbių temoms dėdė Mykolas atkreipė dėmesį į mane ir paklausė, kuo ketinu būti baigęs mokyklą.
Pasakiau, kad nežinau. Galbūt tolimų reisų vairuotoju...
„Petriuk, tik ne tai, - paprieštaravo jo žmona teta Danguolė. – Nemiegojęs, pavargęs, nesiprausęs, valgęs nevalgęs ir visą laiką kelyje... Sugadinsi skrandį... Žmona pabėgs...“ Tokias piešė ji mano būsimojo nelaimingo gyvenimo scenas.
„Petriukas bus mokytojas. Mokys vaikus visokiausių naudingų dalykų, - pertarė ją mano mama. – O ką? Jam labai sekasi kūno kultūra, geografija ir chemija... Pernai vos mokyklos nesusprogdino chemijos kabinete tirdamas savo paties padaryto nitroglicerino savybes.“
„Kiek tie pedagogai teuždirba... – nesutiko teta. – Nuo ryto iki vėlaus vakaro sėdi darbe, po to dar namuose turi tikrinti mokinių sąsiuvinius, o kur visokie renginiai savaitgaliais...“
„Mokytoju būti dabar neperspektyvu: mokyklos uždarinėjamos, vaikai su savo tėvais po užsienius išsibėgiojo – greitai visai nebeliks, ko mokyti, - paantrino pusbrolis Arnoldas. – Petriukas – vaikis judrus. Jam tiktų kariškio karjera arba darbas teisėsaugos struktūrose.“
„Tai jau ne, - paprieštaravo mama. – Petriukas nors ir judrus, tačiau yra bailokas. Kaip gi jis dirbtų policijoje, kaip jis muštų įtariamuosius, siekdamas jų prisipažinimo? Anąkart sūnų apspardė dvi  aukštesniųjų klasių mergaitės už pravardžiavimąsi. Laimė, kad visai nepapjovė – tokie dabar laikai...“
Ot, kvanka! Kas gi tokius dalykus viešina! Supykau ant savo motušės ne juokais, nors ir iš paskutiniųjų stengiausi šito neparodyti.
„Mano anūkėlis mokysis daktaru ir bus visų gerbiamas, - įsijungė į pokalbį močiutė. – Ir mane seną jis gydys, ir jus. Ką ir šnekėti, savas žmogus medicinoje yra labai gerai.“
„Nekalbėk, motin, niekų, - pašoko dėdė Mykolas. – Visą dieną praleisti kabinete besiklausant močiučių skundų, kur joms sopa, kuriame gale duria ir t. t. Iš proto šitaip bematant galima išeiti! Juolab kad medikai irgi bėga į užsienį, provincijoje ligoninės uždarinėjamos – jokių prošvaisčių karjerai.“
„Mano galva, Petriukas būtų geras aktorius, - šypsodamasi kalbėjo pusseserė Karmena. – Išvaizdus, protingas, gera dikcija, koordinuoti judesiai...“
Kadangi Karmena už mane vyresnė vos dvejais metais, ryžausi jai paprieštarauti ir pasakiau, kad ši profesija nė kiek manęs nežavi: vaidinti lovos sceną prieš kameras ir prie daugybės pašalinių akių tikrai nesugebėčiau. Tik susierzinčiau ir viskas. O kadangi scenai nufilmuoti gali prireikti kelių dešimčių dublių, ar ji bent nutuokia, kokia tai kankynė vyrui? Ir kokios perspektyvos Lietuvoje aktoriui? Nebent kokiame seriale nusifilmuoti, kurio vėliau niekas nežiūrės...
Prie stalo susirinkusieji garsiai gėrėjosi mano išmintimi bei žėrė man visokius komplimentus. Sugėdinta pusseserė nuleido akis ir šakute bandė pasmeigti nuo baltos mišrainės lėkštėje užsilikusį žirnelį.
„Mūsų Petriukas bus politikas, - pareiškė jokių prieštaravimų nepakenčiąs mano tėtušis. – Tam jis turi įgimtą talentą, politikui reikalingas savybes. Įsivaizduojate, visą gruodį jis nėjo į mokyklą – sugebėjo mus įtikinti, kad mokyklą iki pamatų nusiaubė baisus gaisras, o jis pats išsigelbėjęs tik per plauką. Dar daugiau, jis taip įtikinamai verkė dėl sudegusios mokyklos, kad susigraudinęs į voką įdėjau nemažą sumą - mokyklos atstatymui, kol prieš Kalėdas nepaskambino klasės auklėtojas ir nepasiteiravo, kas gi nutiko sūnui.“
Prie stalo susirinkusiems sveteliams tėtušio pasakojimas, mačiau, padarė įspūdį. Išgėrus dar po taurelę vieningai buvo nuspręsta, kad šis užsiėmimas man tinka labiausiai, ir jau vieni mane matė kaip būsimą politinės partijos lyderį, kiti – kaip Premjerą, Seimo pirmininką ar net prezidentą... Klausydamasis jų išvedžiojimų, aš, Petriukas, mąsčiau, nuo ko kartais priklauso žmogaus likimas...