Oktava atsivežė savo vyrą smuklininką kapitaliniam remontui – taisyti dantis ir operuoti užgriuvusius vokus.

Mudvi su Metaliste tik aiktelėjome – gražuolės Oktavos vyras, kaip sakoma, natūroje visai nekaip atrodė: gunktelėjęs, šlakuotas, skystais plaukais ir geltonais dantimis. O jau kalbus...
Gal taip ir pridera smuklininkui, bet kad mes nieko iš jo kalbos nesupratome – garsų rinkinys, ir tiek.
Oktava kiek mums pavertėjavo, bet paskui numojo ranka – mudvi su Metaliste vis tiek jos vyro angliško humoro nesuprantome.
Gerai dar, kad prie mūsų kompanijos prisidėjo Mizantropas, kuris tiek metų dirbdamas Londone dar ne to buvo girdėjęs. Tai jiedu su Pitu ir burbuliavo, palikę mus tris svarstyti įdomesnių dalykų.
Todėl mes ir užsipuolėme Oktavą, kodėl taip seniai bebuvo atvažiavusi, kodėl nedalyvavo klasės susitikime.
- Ai, merginos, – tingiai gynėsi Oktava, – kiek čia privažinėsi. Pripratau jau tame užkampyje, tai ir nebesinori nė pajudėti.
- Dar pasakyk, kad toje smuklėje jautiesi kaip namie, – ironizavo Metalistė.
- Na, gal ir ne kaip namie, bet jau visai neblogai. O ir dukra su šeima dabar už poros kvartalų gyvena, tai kai nusibosta, pabūnu pas juos, lietuviškai pakalbu, – teisinosi toliau Oktava. – Na, dar Pitas nupirko fantastišką pianiną, tai, pačios suprantate, nelabai man ko trūksta. Žinoma, žinoma, jūsų labai trūksta, bet...
- ... bet ten sotesnis gyvenimas, nebereikia lakstyti lakstyti pas privačius mokinius, tad ir augini lašinius, – tėškė Metalistė, kad net aš aiktelėjau.
Oktava skaičiai išraudo ir nudelbusi akis verksmingu balsu pratarė:
- Na, taip, taip... Bet aš... Aš visai ne pati, o čia jis nori, kad būčiau apkūnesnė. Sako, kad jei būtų norėjęs kaulėtos žmonos, tai būtų iš vietinių išsirinkęs...
- Tada puiku, – įsikišau, kad vėl Metalistė skaudžiai nelepteltų, – tada viskas tvarkoje.
Tačiau Metalistė nesiliovė:
- Tau, moteriai su aukštuoju muzikiniu išsilavinimu ir su tokia gyvenimo patirtimi, tenka paisyti tokio, atleisk, vyro norų?
Oktava apsipylė ašaromis ir nieko nebeatsakė, aš sugriebiau Metalistę už alkūnės, o Mizantropas su Pitu nustebę atsisuko į mus.
- Nieko, nieko, – ėmiausi taikdarės misijos, – ji čia iš džiaugsmo, kad vėl su mumis.
Mizantropas nusivaipė ir timptelėjęs Pitą už rankovės pasakė:
- Tai ir džiaukitės vienos, o mes, vyrai, išeiname vietinių pabų apžiūrėti.
Pitas, išgirdęs pažįstamą žodį, nušvito ir pirma Mizantropo puolė prie durų.
Abiem išėjus ir Oktava nusiramino. Tik Metalistė kažkodėl liko patempusi lūpą. O po kiek laiko, kai tyloje visos išgėrėme po puodelį kavos, ji vis dėlto nesusilaikė ir vėl užsipuolė vargšę Oktavą:
- Tai vis tiek sakyk, kodėl už jo ištekėjai. Tik nereikia jokių lia lia apie jausmus, apie sielų bendrystę.
Ir Oktava atsakė be jokių „lia lia“:
- Iš išskaičiavimo, žinoma. Kartu su dukros šeima gyventi, pačios suprantate, keblu, nuomotis vienai – brangu, o čia žmogus pasiūlė, tai aš ir pagalvojau, kad taip bus geriau. Ir, patikėkite, nesigailiu – jis geras ir savotiškai mane myli.
- „Savotiškai“? Ką reiškia „savotiškai“? – nebeištvėriau ir aš.
- O tai reiškia, kad jis ištisai dirba savo smuklėje, o aš tvarkausi namie. O dar reiškia, kad jis visiems giriasi, kad žmona skambina pianinu ir yra prašmatni moteris, – pasakė greitakalbe Oktava.
- Jeigu jau taip... – nebesugalvojo ką pasakyti Metalistė. – Tai jau tikra idilė.
- Na, gal ir ne idilė. Bet bus, kai čia, Lietuvoje, daktarai jį paremontuos, – jau visai linksmai prabilo mūsų užjūrinė bičiulė. – O dabar jau jūs pasakokite, kaip jums sekasi, kas čia vyksta.
Ir mes pasakojome, pasakojome, kol paryčiais parsirado linksmutėliai Mizantropas su Pitu.

Lilitė