Adolfas Juodraitis, Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros profesorius, kalbėdamas apie vaikams daromą kompiuterio įtaką, teigia, kad vaiką veikia ne tik virtuali erdvė. Viskas – internetas, šalies ekonomika, kultūra, materialinė padėtis, tėvų meilė ir kiti dalykai, kuriuos šiandien turi sukūrusi ir įtvirtinusi visuomenė – tarpusavyje yra susiję ir tokiame tinkle atsidūręs vaikas tampa šios socialinės terpės atspindžiu.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

– Ar iš tiesų vaikų ir interneto santykis yra problemiškas?
– Vakariečiai jau senokai dirba su šia problema, ypač kai atsirado įvairūs socialiniai tinklai drauge su savo vilionėmis ir galimybėmis vienaip ar kitaip vaikui atsiskleisti. Savotiškai vaiką vilioja kituose socialiniuose tinkluose siūlomas autonomiškumas ir anonimiškumas – manęs gi niekas nemato ir nieko nežino apie mane. Aš galiu skleisti informaciją apie save, kokią tik noriu. Kas patikrins? Galiu pasirinkti iš daugybės pseudonimų – skruzdėlytė, vanagas ar, galų gale, Konanas, kuris kovoja su blogiu. Tada vaikas gali savo nevisavertiškumo jausmą vienaip ar kitaip kompensuoti.
– Ką siūlo internetas?
– Tikriausiai daugeliui iš mūsų jaunystėje teko patirti daugiau ar mažiau patyčių, įžeidinėjimų, vienokių ar kitokių priekabiavimų. Internetinė erdvė atskleidė dar didesnes tokių dalykų galimybes.
Pavyzdžiui, vaikas yra blogos nuotaikos, neturi kur išsilieti ir, galbūt, yra fiziškai silpnas. Jam labai svarbu yra bendraamžių pripažinimas. Suaugę jau seniai nebėra autoritetas arba nebe toks didelis autoritetas jaunuoliui. Jam labai svarbus yra statusas bendraamžių grupėje, kuris yra labai susijęs su materialine padėtimi.
Vaikas turi daiktų, kuriais gali pasigirti juos visiems demonstruodamas. Arba jis yra nepaprastai protingas ir gabus, galbūt jis yra fiziškai stiprus – taip jis gali save išreikšti.
O visi likę vaikai, kurių nepriima, kurie neturi kur ir kaip išlieti savo psichinės energijos, savo agresyvumo? Internetas tam – labai palanki terpė. Ir internete didžiulį pagreitį įgauna priekabiavimas, įvairios patyčios, nepadorūs pasiūlymai kone pornografnio pobūdžio. Tad logiška – jei manęs niekas nemato internete – atsiranda neribotos galimybės parodyti savo šešėlinę, tamsiąją pusę. Jaunas žmogus turi ne mažiau problemų nei suaugęs, galbūt net daugiau.
Kas vyksta tuomet? Agresyvus santykių aiškinimasis internete, pradedant komentarais ir baigiant virtualiu pokalbiu, pradeda patikti, tačiau vaikas darosi potencialiai pavojingas, nes jo viduje bręsta blogis. Kokiu būdu išsilies ir kaip gali baigtis blogio iškrova, galime rasti kriminalinėse suvestinėse, kuriomis Lietuvoje yra labai piktnaudžiaujama. Ar būtinai visuomenė turi žinoti ir ar iš tikrųjų jos padarys skaitytoją atsargesnį? Nestabilios psichikos jaunam žmogui su tam tikromis problemomis tai gali būti paskatinimas, pasufleravimas – kad štai čia yra variantas, kaip aš galiu pasielgti.
– O kaip kompiuteriniai žaidimai?
– 70-80 proc. visų žaidimų yra ypač agresyvūs. Neva vaikas ten išsiliejo ir jo agresyvumas buvo sustabdytas, o agresijos poreikis tam kartui lyg ir patenkintas. Tačiau taip nėra – kitam jis kaupiasi ir norisi pašaudyti realiame gyvenime.
Kas dedasi JAV? Susipyko jaunuolis su draugu, nepatiko mokytojas ar nuskriaudė – kyla mintis nubausti savo skriaudėją. Vaikas ir įpykęs, ir išeikvojęs savikontrolės mechanizmo limitą tuo metu jau nebegalvoja, jis tiesiog veikia impulsyviai.
Jauno žmogaus psichika yra labai paveiki – jis seka paskutines tendencijas, savo prigimtimi būdamas maksimalistas ir kovotojas jis nori, kad triumfuotų teisybė ir teisingumas. Problemiški tampa 11-13 metų vaikai. 14-15 metų – problemos nė kiek nemažesnės, tačiau tokio amžiaus mažiau linkę į agresyvumą.
Bet vėlgi didelę įtaką daro ir ta pati socialinė terpė: kokioje ekonominėje ir kultūrinėje aplinkoje auga vaikas. Konkurencingoje visuomenėje augdamas vaikas kažkur pralaimi ir jis ieško kito realizavimosi kelio. Kokios galimybės jaunam žmogui realizuotis? Jeigu vaikas nori lankyti treniruotes. Ar jis turi lėšų? Nori lankyti kažkokį būrelį. Kas finansuos? Reikia įvairių priemonių mėgstamai veiklai – tėvai neturi pinigų.
– Ar kontrolė internete pasiteisintų?
– Bandymas kontroliuoti, kai pašaliniai asmenys žinos, su kuo susirašinėji ir kalbiesi, – yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau, kad internetas siūlo per daug galimybių vaiko tamsiajai pusei skatinti ir pasireikšti, yra akivaizdu. Nieko nuostabaus, kai jauni žmonės randa informaciją, kaip pasigaminti sprogmenis. Kur vedama visuomenė vardan verslo? Gero iš esmės negalima tikėtis. Juk visuomenė ir taip nėra stabili.
– Kaip mokslininkai vertina internetą?
– Internetas jau tampa priklausomybės rūšimi. Ir dar niekas nežino, niekas neturi instrumentų arba terapinių priemonių, kaip padėti, kaip gydyti nuo šios priklausomybės atmainos. Jeigu puikiai pažįstame priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų, kuriems yra terapinių priemonių, su internetine yra ganėtinai problemiška situacija. Virtualia erdve naudojasi milijonai vartotojų, tačiau ne iki galo išryškėja tam tikros tendencijos. Akivaizdu viena – jauną žmogų internetas veikia ypač greitai.
– Kaip jį veikia?
– Žmogus vidutiniškai prie kompiuterio arba įvairių internetinių prieigų praleidžia po 4-5 valandas. Tai yra tik statistinis vidurkis. Koks tas jaunas žmogus ir kiek jis iš tiesų praleidžia prie kompiuterio – kas žino? Dažnai jaunuoliai ateina į pamokas neišsimiegoję, irzlūs. Ir galite pastebėti, kad tarp jaunimo itin dažnai vartojami energiniai gėrimai. Reklama turi įtakos, tačiau jiems reikia nuolatinio paskatinimo, tam tikro kofeino kiekio. Jau atsiranda dviguba priklausomybė. Nuolatinis naršymas internete su tuo susijęs.
– Kaltas tik internetas?
– Yra krūva kintamųjų. Iki šiol šnekama, kad anksčiau jaunimas buvo geresnis, klausė tėvų. Nesąmonė! Visą laiką tarp tėvų ir vaikų buvo problemų. Persai yra labai protingai pastebėję ir pasakę: vaikai visada yra labiau panašūs į savo laikmetį nei į savo tėvus.
Žiūrėkime, koks laikmetis – kokios vyksta pertvarkos, revoliucijos, kokios vertybės dominuoja. Materializmas, išreikštas tuo, kiek vaikas turi pinigų. Priklausomai nuo to kinta statusas visuomenėje. Pavartykite žurnalus ir pamatysite, kad juose nuolat matote tuos pačius veidus. Kiek ten pamatysite įdomių, gražių, protingų žmonių? Kuris iš jų vaikams galėtų būti pavyzdys – kaip reikia nesireklamuojant gyventi?
Dirbti savo darbą ir dirbti jį puikiai – štai tokio požiūrio žmonės turėtų būti pavyzdys kiekvienam. Kodėl apie juos niekas nekalba, nerodo, nerašo? Nes jie kuklūs. Matomi – tik įžūlūs, lendantys į Seimą, į televizorių ir pan. Dabar lys visi į Europarlamentą, pamatę žiniasklaidos atskleistą europarlamentaro atlyginimą, išeitinių kompensacijų ir pensijų sumas. Materialusis pradas užvaldė visus.
Kur atjauta ir pasiaukojimas liko? Tik per televizijos rengiamas akcijas neva pabunda tokios mūsų vertybės – „susimeskim“ ir padėkim. Paspaudom, „paminkom“ mobiliuosius, surenkam pinigus. Bet tai turėtų būti nuolat, juk visuomenėje visuomet egzistuoja tie, kurie gyvena blogiau, ir tie, kurie gyvena geriau. Jauno žmogaus smegenys yra labai paveikios, jos pasiduoda bet kokiai informacijai – internetas yra tik viena iš terpių.
– Jis mėgina gyventi kaip televizijoje?
– Kartais pajuokauju, kiek Lietuvoje turime labai daug žvaigždžių. Tai kam mes statome elektrinę? Vien nuo žvaigždžių Lietuvoje turėtų būti ir šilta, ir šviesu. Kai pasižiūri tas televizijos laidas, man darosi baisu. Mes juk gąsdiname kitus, potencialius investuotojus, turistus.
Kaip ir televizijoje, taip ir internetinėje prieigoje viešinkime tai, kas gera ir tvarkinga. Tamsioji vaiko pusė gali būti kontroliuojama, tačiau to reikia imtis nuo mažų dienų. Reikia ugdyti ir auklėti vaiką. Nuolat reikia formuoti vaiko standartus ir elgesio normatyvus, atsakomybės jausmą ir vertybes. Toks žmogus internetinėje erdvėje neleis sau tyčiotis iš kito ir apskritai jaus saiką, mokės kontroliuoti save.
Lietuvoje statistinis vidurkis, kad tėvai su vaikais bendrauja 7 minutes per parą – kažkas siaubingo. Ir toks bendravimas tėvams tiesiog atsirūgsta. Ar vaikas buvo mylimas, ar buvo ugdomas pagal tam tikrus standartus ir kokius jis matė pavyzdžius šeimoje? Ką tėvai kalba ir ką jie daro – vaikas girdi viena, o mato visai ką kita. Jis mąsto labai racionaliai ir pastebi visus nesutapimus. Tad ne tik visuomenėje, bet jau šeimoje taikomi ir dvigubi (vieni vaikui, visai kitokie - tėvams), ir trigubi standartai. O internetas standartams suteikia daugiau galimybių, sukeldamas daugiau pavojų.

KLAUSIAME: Ar vaikai jau yra priklausomi nuo interneto?

Petras: „Kompiuteris – ne žmogus“
– Vaikai apskritai sėdi ilgai prie kompiuterio. Internete per daug viešinama informacijos apie save. Gyvenime vis tiek atsilieps sėdėjimas be saiko prie kompiuterio ekrano. Vaikas ateityje juk taps suaugusiu žmogumi – ir, galimai, bus pririštas prie kompiuterio, nebemokės ir nejaus poreikio bendrauti. Kompiuteris – ne žmogus. Matyt, labiau „bendraus“ su kompiuteriu nei su savo draugais ar artimaisiais.

Loreta: „Kompiuteris atima daug laiko“
- Vaikai, matyt, tampa priklausomi nuo interneto. Nemanau, kad internetas gali labai pakenkti vaikui. Tačiau yra kita problema – daug laiko praleisdamas prie kompiuterio jis praranda daug laiko. Be abejo, toks sėdėjimas kenkia sveikatai dėl to, kad jis mažai juda. Tikriausiai tai atsiliepia besivystančiam ir augančiam stuburui, vidaus organams.

Vytautas: „Vaikai mato tai, ko nereikėtų matyti internete“
- Taip, man atrodo, kad vaikai darosi priklausomi nuo interneto. Internete galima rasti daug uždrausto arba netinkamo turinio informacijos. Internete – mažai kontrolės. Vaikai gali ten pamatyti tai, ko nereikėtų matyti. Kenkia ne tik informacija, bet ir pats sėdėjimas – jie juk pervargsta, akis gadina ir sveikatą. Vaikams gresia užaugti nevisaverčiais žmonėmis.

Danutė: „Gąsdina laisvai vaikų internete randama informacija“
- Internete vaikus matyt vilioja įvairi informacija ir turinys – jie prisisiunčia į savo kompiuterius ne tik muzikos, filmų, bet ir kitos, neleistinos vaiko amžiui informacijos. Baisu ir suaugusiam žiūrėti, ką galima rasti internete, tai ką jau kalbėti apie vaiką. Ypač gąsdina tai, kad vaikas gali netyčia rasti ir pornografinių, ir tokių filmų, kuriuose demonstruojamas žiaurumas.

Ieva: „Vaikų laisvalaikį prie kompiuterio turi kontroliuoti tėvai“
- Ar vaikas taps priklausomas nuo interneto – priklauso nuo tėvų. Aš savo vaikams prie kompiuterio leidžiu sėdėti maždaug valandą. Kol kas susitvarkau labai gerai – daug dėmesio skiriame pamokų ruošai. Noriu, kad mano vaikai užaugę taptų sėkmingais žmonėmis, todėl rūpinuosi, ką jie veikia. Dvylikametei dukrai internetas – aktualus. Interneto poreikiui įtakos turi ir draugės – ieško jame to, ko nereikia ir negalima nepilnamečiams.

Rūta „Vaikams trūksta tėvų priežiūros ir dėmesio“
- Vaikai iš tiesų darosi priklausomi nuo interneto. Tėvai labai daug dirba ir vaikams skiria mažai laiko, todėl nukenčia bendravimas tarpusavyje. Vaiką internetas žaloja – jis nebemoka bendrauti tiesiogiai, asmeniškai. Tai kenkia jų besivystančiai psichikai. Tad vaikui reikėtų kuo mažiau laiko praleisti prie kompiuterio, daugiau bendrauti ir žaisti tiesiogiai, akis į akį, su savo draugais ir tėvais.

Laurynas: „Vaikai nebežaidžia lauke“
- Vaikai darosi priklausomi nuo interneto. Bendravimas ir pramogos internetu slopina ir pakeičia poreikį tarpusavyje bendrauti gyvai. Besaikis sėdėjimas kenkia fizinei jų sveikatai, anksčiau vaikai leisdavo laiką lauke – o dabar, užuot smagiai leisdami laiką lauke, jie kiūto namuose ar kitose uždarose patalpose prie kompiuterių. Juk augančių vaikų psichika dar tik vystosi ir jiems ima atrodyti, kad svarbiausi tapo kompiuteris ir internetas.

Asta: „Internetas žudo vaiko smalsumą ir savarankišką mąstymą“
- Internetas labai kenkia. Vaikai ima visiškai nebegalvoti, priima sprendimus, kokius pasiūlė internetas. Nesimoko skaityti, neskaito knygų, neieško atsakymų. Mes ieškodavome atsakymų visur, mokydavomės patys savarankiškai mąstyti – klausdavome, kalbėdavome, diskutuodavome. Dabar ir vaikų kalba skursta, akys genda, mąstymas prastėja. Kaip sako, internetas – visagalis. Kodėl? Jis neskatina mąstyti – spustelėjai ir gavai informaciją, tačiau ne visada ji yra teisinga faktinėje realybėje.