2014-10-08 25

Anot vieno tyrimo, dėl streso darbe prasčiausiai jaučiasi didžiųjų miestų gyventojai – bloga psichologine savijauta skundžiasi net 69 proc. apklaustų Šiaulių gyventojų, 64 proc. vilniečių. Tačiau visiškai skaičiais nereikėtų kliautis – nors ir Šiauliai šiuose rezultatuose pirmauja, specialistai teigia, kad vis dėlto gyvename streso kasdienybėje, tik vieni jos ragauja mažiau, kiti – daugiau.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Idealaus darbo nėra
Pasak šeimos santykių centro medicinos psichologės-psichoterapeutės Aušros Varneckienės,
idealaus darbo nebūna.
„Kokį darbą bedirbtumėte, kokios profesijos bebūtumėte, visada atsiras problemų. Tikėjaisi vieno, išeina kitaip. Lūkesčiai tikrai ne visada atitinka realybę. Jeigu praėjus laikui, lūkesčiai, neatitinkantys realybės, neprisitaiko prie tikrovės, tuomet prasideda stresas - vadinamas „padidintų lūkesčių stresas“, - teigia A. Varneckienė.
Psichologė-psichoterapeutė aiškina, kad pagal H. Seljė stresas – žmogaus reakcija į gyvenimą, ir jeigu žmogus gyvena, jis automatiškai stresuoja.
„Apskritai gyvename streso amžiuje. Jei konkretus asmuo aplinkos reikalavimus suvokia kaip pernelyg didelius – jis patiria stresą. Vis didėjantis gyvenimo ir darbo tempas, ribotas užduočių atlikimo laikas, nuolat besikeičiančios darbo sąlygos ir augantys kompetencijų reikalavimai, nesutarimai su bendradarbiais, reiklus ir nejautrus viršininkas verčia žmogų nuolat patirti didesnį ar mažesnį stresą“, - streso priežastis vardija specialistė.
Pasak jos, net „darbinė“ smulkmena, ypač jei žmogus – jautrus, negalintis šių smulkmių visiškai kontroliuoti, gali sukelti stresą. Ir tam žmogui tokia streso priežastis visada atrodo racionali. „Vieniems tai gali būti trumpalaikis pozityvus stresas, padedantis labiau susikoncentruoti, motyvuojantis kovoti su iššūkiais, o kitiems – negatyvus stresas, nuslopinantis entuziazmą, sukeliantis cinizmą bei agresiją ar net visišką nusivylimą darbu bei tuštumos pojūtį“, - sako A. Varneckienė.
O prie viso šio negatyvaus pluošto, pasak pašnekovės, gretinasi rimti susirgimai – tokie, kaip skrandžio opa, hipertonija, išeminė širdies liga, miego sutrikimai, saviizoliacija ar depresija ir kt. Stresas yra antras iš veiksnių, susijusių su sveikatos problemomis darbe.
„Taigi, pats stresas pribaigti žmogaus negali, bet jį lydinčios ligos gali būti net labai rimtos, o kai kurios – pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių – yra pagrindinė mirtingumo priežastis Lietuvoje. Ilgalaikis stresas gali sunaikinti ne tik sveikatą, bet ir karjerą, meilę, šeimą“, - sako A. Varneckienė.

Padidėjusiam darbo krūviui sunkiai paprieštarausi
Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros docentė dr. Jolita Vveinhardt taip pat pastebi – krūviai ir reikalavimai darbe didėja.
„Tikriausiai labai nemaloniai nuskambės, bet dažnas darbuotojas pasakytų, kad jis yra darbe eksploatuojamas. Tai reiškia, kad jis ateina dirbti darbo, kuris jam priklauso (santykiai su kolegomis ir vadovu – geri), bet darbų apimtis pradeda didėti. Jeigu tu susitvarkai su savo darbų apimtimis, tai galbūt gali padaryti ir dar daugiau“, - sako docentė.
Žinoma, tokiems pokyčiams galima paprieštarauti, bet, pasak docentės, šiais laikais paprieštarauti ir atsisakyti papildomo darbo yra sudėtinga, nes žmonės stengiasi išlaikyti darbą. Kai nuo darbo žmogus negali atsipūsti net namuose, gali įvykti profesinis perdegimas: žmogus jaučiasi visiškai profesiškai išsekęs nuo viso to, kas seniau labai patiko ir džiugino.
„Reikia pripažinti, kad dauguma žmonių pastaruoju metu jau nebeskaičiuoja valandų, kiek iš tikrųjų turi dirbti darbe – jie dirba tol, kol atlieka darbus. Seniai teko girdėti posakį iš vieno kinų tautybės piliečio, kad kinai ateina dirbti darbo, o lietuviai ateina į darbą. Dabar norėčiau pasakyti, kad laikai pasikeitė: tokių lietuvių, kurie ateina į darbą ir laukia žiūrėdami į laikrodį pietų pertraukos ar 17 valandos, man atrodo, mažėja“, - sako J. Vveinhardt.
Docentė patikina: būna, kai darbuotojas vadovui atneša pareiginius nuostatus (kuriuos, be abejo, vadovas puikiai žino), primena, kad į pareigas primesti darbai neįeina. „Bet situacija po tokio dialogo tikrai nepagerėja. Kita vertus, tai priklauso nuo vadovo: jeigu jis yra mąstantis žmogus ir siekia išsaugoti savo darbuotojus, manau, kad jis į tai turėtų sureaguoti“, - teigia J. Vveinhardt.

Svarbiausia – stresuoti pozityviai
Ne tik gydytojai, bet ir visos sveikatos laidos, patarimų kupini laikraščiai ir žurnalai rekomenduoja vengti streso. „Bet vengti streso lygu vengti gyvenimo. Deja, mūsų reakcija į stresą ir apsprendžia mūsų pasirinkimą. Kaip reaguojame, taip ir jaučiamės, taip ir atrodome, taip ir gyvename... Todėl norint suvaldyti stresą, pirmiausia reikia priimti atsakomybę sau: ar nuspręsti stresuoti negatyviai, ar stresuoti pozityviai. Žmonės, kurie išgyvena daug stresų ir sugeba juos suvaldyti, galiausiai užsigrūdina. Jie išmoksta protą ir kūną ištreniruoti stresui. Tai vadinama tolerancija stresui“, - aiškina A. Varneckienė.
Tik štai psichologė-psichoterapeutė pastebi, kad sunku pozityviai priimti stresą, jei panašioje situacijoje žmogus buvo pasijutęs bejėgis ar net jautėsi esantis auka, kaltino save dėl stresinės situacijos. Prie to prisideda ir reikalavimai, kuriuos jis laiko grėsme arba priešingai – iššūkiu ir mano, kad nuo teisingo sprendimo priklausys jo paties, kaip asmens, svarbumas.
„Pozityvus savęs vertinimas – vienas svarbiausių priešstresinių vaistų. Jis lemia elgesį bei reakciją į aplinką, taip pat į stresą. Žinoma, stresą galima efektyviai gydyti, bet geriau laikytis streso profilaktikos priemonių. Tai geri draugai, fizinis aktyvumas ar net sportas, reguliarios pertraukėlės darbo metu, mokėjimas atsipalaiduoti, meditacija, kvėpavimo pratimai, savitarpio parama pagrįsti santykiai, problemų pasidalijimas su artimaisiais ir, žinoma, mėgstama veikla, hobis“, - kovos būdą su stresu apibūdina pašnekovė.

Planuoti darbotvarkę ir paįvairinti mitybą
Kaip aiškina psichologė-psichoterapeutė, mažesnį stresą žmogus patirs, jei stresinės situacijos keliamų reikalavimų nelaikys sau reikšmingais, o situaciją suvoks kaip stimulą tobulinti savo gebėjimus. Reikėtų nepamiršti pasiaiškinti, kokios buvo patiriamo streso priežastys.
„Strese reikia išmokti į vykstančius dalykus pasižiūrėti iš šono, šaltakraujiškai pasverti situaciją, pačiam sau pasistengti duoti vertingų patarimų ir neleisti prasiveržti negatyvioms emocijoms, kurios tikrai nėra problemos sprendimo būdas. Tai suteikia galimybę pakeisti požiūrį į reiškinį ar įvykį, nekeičiant įvykusių dalykų. Svarbu problemas, susijusias su stresu, spręsti ryžtingai, nepalikti jų neužbaigtų“, - sako A. Varneckienė.
Čia ji pateikia keletą gairių: kiekvienam suplanuotam darbui reikia skirti konkretų, realų terminą, kurio bus stengiamasi laikytis. Nusistatyti veiklos prioritetus (ką reikia atlikti nedelsiant, o ko galima visai neatlikti arba paprašyti kieno nors pagalbos). Net ir namų ruošos darbus reikėtų perskirstyti: neprivaloma viską daryti vienam, į šią veiklą turi būti įtraukti visi šeimos nariai pagal savo galimybes.
„Beje, streso metu padidėja magnio poreikis, todėl reikėtų riboti alkoholio vartojimą, o daugiau valgyti špinatų, brokolių, jūros gėrybių, pupelių, grūdinių kultūrų produktų, bananų, migdolų ir kitų riešutų, gerti kakavą. Tačiau jeigu jaučiate, kad vis tiek pačiam niekaip nepavyksta susidoroti su stresu, kreipkitės pagalbos į gydytojus“, - aiškina psichologė-psichoterapeutė.

Po truputį adaptuojamės
J. Vveinhardt pateikia išties įdomią hipotezę – mes adaptuojamės prie nuolatinės streso būsenos. „Mes visi jaučiame stresą darbe – mažesnį ar didesnį. Kartais aš pamintiju galvodama ir apie save – jau pripratome prie nuolatinio streso. Kai ateina atostogos, iš tikrųjų kartais ganėtinai ilgai užtrunka išeiti iš tos stresinės būsenos, nes staiga viskas nutrūksta. Ir sakoma – žmonės dirba, dirba, ir dirba, tada išvažiuoja atostogauti ir iš karto pasireiškia liga, širdies priepuolis ar kažkas panašaus. Ką tai rodo? Tai rodo, kad mes tiesiog gyvename nuolatiniame streso maratone, kuris kai ko vertinamas kaip normali organizmo būsena“, - paaiškina J. Vveinhardt.
Ji pateikia dar vieną įdomią tiesą apie mūsų šalies streso darbe ypatumus.
„Jeigu imtumėme tyrimų rezultatų procentus, ir lygintume savo su kitų šalių streso darbe priežastimis, labai abejoju, ar juos būtų galima apskritai lyginti. Nes graikai, italai, vokiečiai, kitų tautybių žmonės gyvena kitoje terpėse, kitoje kultūroje. Problema lietuviui, sukelianti stresą, ir problema vokiečiui gali būti visiškai nesuprantami dalykai“, - sako J. Vveinhardt.
Tuo J. Vveinhardt teko įsitikinti, kai jos doktorantė atliko lietuvių ir užsienio mokslininkų apklausą, kurioje teko nustebti ne tik joms, bet ir apklaustiesiems.
„Apklausoje buvo toks sakinys, teigiantis, kad vienas iš privalumų, kai darbe yra laiku gaunamas atlyginimas. Lietuviai mūsų teiginį suprato, o užsieniečiai tokio teiginio nesuprato ir pasakė, kad jo net neturėtų būti“, - sako J. Vveinhardt.

2014-10-08 19

A. Varneckienė: „Apskritai gyvename streso amžiuje“.
Asmeninio archyvo nuotr.

2014-10-08 26

Pasak J. Vveinhardt, dažnas darbuotojas pasakytų, kad jis yra darbe eksploatuojamas.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų