Centrinė miesto aikštė – tai miesto bambagyslė. Dažniausiai – tai pirmoji turgavietė, apie kurią anuomet kūrėsi prekijų, amatininkų, smuklininkų ir kitų būsimo miesto piliečių pastatukai.
Miestas augo, turtėjo gatvių ir gyventojų, kol ateidavo laikas keisti savo visuomeninį svorį: turgus iškeliaudavo į naują vietą tam, kad bamba taptų šaunia miesto reprezentacine aikšte. Apie ją iškildavo valdžios rūmai ir mūrai, ja marširuodavo kariškiai. Anksčiau – raiti ir su muškietomis, vėliau – ratuoti ir su liaudimi, kuri nešdavo dievybių portretus: sostinės ar dar aukštesnių.

Vilius PURONAS
Dizaineris

Centrinių aikščių svarba
Kai miesto bamboje pastatydavome monumentą, jo aplinka tapdavo miesto veidu, tinkamu ir šventėms švęsti, ir svečiams vedžioti, ir vėliavoms kelti, ir orkestrams griaudėti. Jo atvaizdus į atvirukus dėti ir pardavinėti.
Tokie bendriausi daugumos miestų centrinių aikščių istorijos bruožai, tokia jų raidos klasika. Nesvarbu - tai Drezdenas, Babilonas ar Šiauliai. Esmė ta pati. Skiriasi tik detalės.
Apie jas – toliau.

Pavėsinė „Saulė“
Jei toks besienis pastatukas atsirastų mūsų aikštėje, jis įgytų nemažai simpatijų. Nekomentuotina jo vizualinė funkcija – tai architekto profesinė pareiga jį įpiešti į susiformavusią aplinką.
Pavėsinė – ne tik priebėgis nuo draugiškos Saulės ir nedraugiško vėjo. Istoriniu ir funkciniu požiūriu ji – stacionarus įrenginys laikinajai prekybai, viešiems žmonių sambūriams, vienkartinėms ekspozicijoms, ar poezijos klausytojoms. Iš čia galėtų aidėti orkestrų muzika, o atskirais atvejais tarnautų miesto grietinėlei būti šventės širdimi, kai iškilmių metu pro ją eis eisenos, oš minios. Šiaulių centrinės aikštės dabartinius poreikius neblogai apjungtų šis statinukas, sukonstruotas iš padorių medžiagų, puošus ir tinkamo mastelio.
Jei jis būtų apvalus, vadintųsi „Saule“. Gyvenimas, kuris vyktų jame ar po juo – vadintųsi „pasauliu“. Štai dar vienas charakterinis bruožas ketvirtajam Lietuvos miestui.

„Paukštis Feniksas“
Nuo antikos laikų jis siejamas su Saulės mitologija: Feniksas kaskart atgimsta iš pelenų, kaip Šiauliai iš griuvėsių. Šiuo sparnuočiu įprasminti Prisikėlimo aikštės vardą – tinkamiausias sprendinys. Kodėl jis apdainuotas pirmajame lietuviškame eilėraštyje (!), kurį 1634 m. atspausdino šiaulietis klebonas Petras Tarvainis Šiaulių bažnyčios pašventinimo proga: „...Saulei pašvęstas, retas Feniksas ant svieto...“.... Su mistiniais sutapimais nejuokautina, tuo labiau kad Šiauliai Saulės miestu tapo tik po 350 metų.
Fantastinio paukščio figūros dydį ir mastelį bus nelengva rasti, juk aikštė didelė savo plotu. Palikime būsimam autoriui spręsti šio simbolio išraišką ar siluetą. Kas jis? Aras ar afrikietiškas paukštis gulbės snapu?.. Jis – ir paukščiažmogis-šaulys, šaudytas ir pats šaudęs. Tokį jį pavaizdavo šiaulietis Sigitas Kazlauskas šio straipsnio pradžioje...
Feniksas, pastatytas ant šaligatvio, praeivių apsuptyje žiūrėtųsi demokratiškai, ant obelisko – net diktatoriškai. Kylantis iš duobės aikštės viduryje, būtų dar įdomesnis, jei jį talentingas žmogus ten patupdytų, o talentingi elektrikai apšviestų. Pasaulyje tokio paminklo juk neteko girdėti. Beje, atsargiau: jei „Šiaulių Feniksą“ nuauksintume – mūsų „Šauliukas“ nublanktų!

Švytintis grindinys
Prieš beveik dešimtmetį ši vizija atskriejo į vienos Šiaulių universiteto Dizaino katedros studentės galvutę kaip akademinis kuriozas. Tada ta idėja buvo nesavalaikė ir nereali, o šiandien ji – geniali, originali, aktuali ir labai labai graži.
Idėja paprasta nepaprastumu. Paprasta – grindinys žiburiuoja grindinio šviestuvais. Nepaprasta – grindinys žiburiuoja... Šaulio žvaigždynu, nes mes – Šiauliai.
Tiek miesto vardas, kilęs iš šaulių, tiek miestiečių ambicijos būti šaunesniems už kitų miestų piliečius Šaulio žvaigždyne įprasmintų mūsų jėgą ir prasmę: juk astrologinis Šaulys, šauna į patį galaktikos centrą! Kur ten Saulei, kukliai mažai žvaigždutei?
Tokio švytinčio grindinio nežino nė vienas pasaulio miestas - nei Adis Adeba, nei Sirakūzai, nei Briuselis. Kosmonautai, astronautai, astrologai, turistai ir mes patys Šiaulius garsintume pasaulyje plačiai, plačiai. Ir iš gerosios pusės.

Garbių šiauliečių pažymėjimas
Juk mes turime bene 35 Šiaulių miesto garbės piliečių sąrašą, kurį galėtume įteisinti aikštėje svečių ir giminaičių džiaugsmui, šiauliečių pasididžiavimui. Kokia forma? Žinoma, ne garbės lenta, Stalino laikais puošusia mūsų aikštę ir išėjusią iš mados.
Galbūt – grindinio žiburėlių linija ar mažų vardinių šviestuviukų tradicija. O gal – variniais pėdsakais, paliktais Šiaulių miesto grindinyje? Manau, kad visi dar gyvi Šiaulių miesto garbės piliečiai tą idėja palaikytų vienbalsiai. Mes – taip pat!

Spindulys ant debesų
Jei yra „Saulės berniukas“, į porą jam tiktų „Saulės mergaitė“. Taip pat auksinė, taip pat saulės laikrodžio kolonos viršuje, nes saulės laikrodžiais Saulės miesto įvaizdžio nesujauksi. Rankoje „Saulės mergaitė“ turėtų saulutę, iš kurios spindintis lazerio spindulys ant debesų, plaukiančių virš Šiaulių, širdutes ar saulutes pieštų. Net laiką rodytų, kai tikrą Saulę debesys dengtų.
Paminklu ir lazeriu raižyti dangų virš miesto – graži, drąsi ir kiek ankstyvoka idėja, kuri už poros dešimtmečių taps natūraliu reiškiniu meno pasaulyje.
Tiesa, idėja turi ir klaustukų: kas bežiūrės į nuogą „Šauliuką“, kai šalia bus nuoga „Saulės mergaitė“? Kuo jai prisidengti – džinsais ar nuometais? Tą nuspręs Taryba.
Tokią idėją prieš kokius penkerius metus pasiūlė šiauliškiai moksleiviai, stovyklavę miesto savivaldybės vasaros stovykloje kažkur už Bubių.

Saulės mūšio paminklas
Šiauliškis advokatas J. Nekrašius tarpukario spaudoje rado žinių apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovų asamblėją, kurioje buvo sutarta, kad Šiauliuose bus statomas paminklas Saulės mūšiui. Lietuvos prezidento A. Smetonos dekretu tuometinis miesto burmistras A. Sondeckis buvo įpareigotas surasti jam vietą.
Toliau sekė 1936–1937 metų urbanistiniai pokyčiai centrinėje aikštėje: stačiatikių cerkvė buvo nukelta į pravoslavų kapinaites, turgus iškeliavo į dabartinę vietą Kuršėnkelio link, turgaus aikštė pakito į miesto sodą, o architektas Šalkauskas dabartinių „Saulės diskų“ fontano vietoje eskizavo vietą kažkokiam monumentui. Tai – neatsitiktinių sutapimų grandinė. Prezidento valia buvo vykdoma nuosekliai. Idėją realizuoti sutrukdė aneksija ir karas.
Prieš dešimtmetį ši idėja atgimė istorinėje Saulės mūšio vietoje - už Meškuičių ties Jauniūniais. Bet... apetitas viršijo galimybes. O jei atgaivintume A. Smetonos valią? Juk Telšiai baigia pastatyti paminklą Durbės mūšiui, vykusiam kažkur kažkada Latvijoje. Nušluostytume žemaičių nosis.

Paminklas „Prisikėlimo“ apygardos partizanams
Šios idėjos nevalia užmiršti, būtina ją bronzoje ar granite atgaivinti, pokario brolių lietuvių, atkaklumą ir patriotizmą įprasminti.
Mieste mes turime net kelias reprezentacines vietas.
Nugriautasis A. Penkovo „Pergalės“ paminklas 1991-aisiais – istorinio dešimtmečio aktualija. Šalia šventoriaus liko realybė – obeliskas tarybinės armijos kariams. Katedros dydis, jos kaimynystė globoja ir neutralizuoja šį architektūrinį pokario inventorių, kaip ir žuvusiuosius, čia palaidotus Dievuje.
Jei monumentas Lietuvos partizanams atsiras netoliese – bus nemaloni priešprieša, galvolaužis tiek menininkams, tiek istorikams, tiek politikams. Štai kodėl prie pokario inventoriaus su nauju pokario inventoriumi ateiti neelegantiška. Pasikartosiu: paminklas mūsų tautos vyriškumui, patriotizmui būtinas, tačiau kitoje vietoje.

Ir pabaigai...
Šis idėjų rinkinukas – konkreti Šiaulių vertybė, neįkainojama ir nebūtina. Juk ir be jos Savivaldybė nenumirs, kaip nenumirė iki tol, bene dešimt kartų perprojektavusi Talkšos ežero prieigas ar aštuonis kartus keitusi reklamos taisykles.
Dauguma anų projektų, pagardintų „viešųjų erdvių“ žodžiais ir gautomis konkrečiomis sumelėmis, tebuvo akademinio lygmens. Visuose trūko ir „cinkelio“, to poezijos grūdo, kuris neduodamas juridiniams asmenims, vegetuojantiems kasdienybėje. Juk vidutinybė tuo ir baisi, kad visada teisi.
Idėja – Dievo dovana, Jis ją atsiunčia išrinktiesiems. Ji – užduotis projektuotojams tam, kad jie ją sužmogintų, o kabinetai realizuotų turimomis galimybėmis, iniciatyvomis, pinigais. Kad Dieviškoji dovana, tapusi materialia realybe, kaskart mumyse keltų optimizmą ir tylų pasididžiavimą mūsų miestu. Ir Tėvyne.