Atvykus į garsių fotografų, kraštotyrininkų Algirdo ir Birutės Musneckių namus, mus pasitiko ne tik patys menininkai, bet ir beveik 1300 senų fotoaparatų kolekcija, dėžutėse sudėlioti negatyvai ir surūšiuotos nuotraukos. Visą savo gyvenimą fotografijai paskyręs fotomenininkas A. Musneckis susitikimo metu pasakojo apie savo karjerą – mėgstamiausią fotoaparatą, įsimintiniausius kadrus, dalijosi mintimis apie juostinę ir skaitmeninę fotografiją. Tuo tarpu jo žmona Birutė pasakojo, kaip nuo pedagogikos peršoko prie fotografijos, o nuo fotografijos prie kraštotyros. A. ir B. Musneckiai gali pasigirti begale apdovanojimų, vienas iš jų – 2013 metais gautas „Mikelio“ prizas už nuopelnus  kraštotyrai.  

Sutuoktiniai vienbalsiai sutarė, kad fotografija ir kraštotyra iš pomėgio tapo gyvenimu, o dabar jau peraugo į malonumą teikiančią ligą, kuri, kaip jie teigia, yra nepagydoma. „Nepaisant mūsų amžiaus, vis dar įdomiai ir aktyviai gyvename“, – juokdamiesi pasakojo Musneckiai.

Viskas prasidėjo nuo medžių
„Su universiteto pensininkais nuvažiavom į gamtininko Stasio Gliaudžio sodybą. Jis mus vedė pro mišką tokiu takeliu, o ten tokie galingi, dideli, seni ąžuolai stovi. Jis užsiminė, kad niekas nėra užfiksavęs, kaip seniai jie ten pasodinti. Tai aš tuo taku pradėjau eiti, tuos ąžuolus fotografuoti, tai prie vieno pritūpiu, tai prie kito...

Ir nuo to karto kažkaip labai pradėjau į tuos medžius žiūrėti, juos fotografuoti. Po kurio laiko ėmiau galvoti gal čia parodą daryti, gal ką. Nijolė Petraitytė (iš Šiaulių bibliotekos) sako: gal ne tik medžius fotografuok ir parodą daryk, gal dar ir genealogiją pačiupinėk. Juk medžiai ir genealogija vis dėlto labai rišasi“, – pasakojo B. Musneckienė.

Gimtadieniai paskatino pradėti rinkti medžiagą
„Algirdo mamytei kaip tik turėjo sukakti 100 metų, o čia tų kraštotyrininkų pas mus tiek daug – ir Rudzinskienė, ir Šleinys. Pastarasis savo giminę iki XIV a. viską padaręs jau, tai man perdavė viską, ką turėjo sukaupęs. Kokių bažnyčių ir kokia informacija yra suskaitmeninta ir panašiai, taip pat parodė, kaip visko reikia ieškoti, davė lotynų kalbos žodynėlį. Taigi, vyro mamai gimtadienio proga paruošiau tokią jau ne mažą segtuvą su visokiais įrašais.

Po kiek laiko atėjo ir mano mamos 100 metų jubiliejus. Mes čia turim tokią komandą, su kuria visur kartu važiavome, aplankėme, tai išsiruošėme į mano mamos gimtąsias vietas, į kaimus ieškoti informacijos. Aš apie tai nieko nežinojau, tik kad ji nuo Žagarės. O ir naujosios Žagarės, ir Skaisgirio miestelio visos knygos nuo pat senovės yra suskaitmenintos. Tai jose atradau daug nežinomų dalykų. Mano senelis buvo zakristijonas ir gyveno dabartinėje Žagarės klebonijoje, taigi 2012 metais padarėme ten giminės susitikimą. Nuėjus į tą kleboniją, ten radome senas knygas, santuokų registracijas ir aš radau savo prosenelės ir mamos vestuvių įrašus.

Taigi, giminės susitikimui padariau schemas tokias, tai va viskas po truputį taip ir rutuliojosi“, – pasakojo B. Musneckienė.

Daugybę knygų sudariusi B. Musneckienė ir toliau nesustoja – rengia antrąją „Parodos, parodos...“ knygos dalį apie vyro A. Musneckio gyvenimo nuopelnus fotografijai.

Susirgau fotografine liga...
Tuo tarpu A. Musneckis savo, kaip fotografo, karjeros pradžią laiko 1966 m., kai pradėjo lankyti Šiaulių foto klubo užsiėmimus ir dalyvauti meninės fotografijos parodose. Tuo pat metu pedagoginiame institute jis įsteigė fotolaboratoriją ir studentų fotostudiją, kurioje jaunimą supažindino su fotografijai skirta technika ir fotografijos menu. Tais pačiais metais jis pradėjo rinkti iškarpas iš visų laikraščių apie Šiaulių fotografus ir fotografiją.

„Esu šiaulietis, čia gimęs ir užaugęs. Fotografija užsikrėčiau 1966 metais. Istorija apie pirmąją mano nuotrauką labai kurioziška. Ji buvo atspausdinta viename laikraštyje, tačiau parodai neišliko, nes netyčia ją su krakmolu suklijavau ir jos sulipo. Tai va, buvo publikuota, bet parodoje jos nebuvo. Mano nuotraukų spausdindavo labai daug... Pamenu, anksčiau už vieną nuotrauką laikraštyje mokėdavo apie pusantro rublio. Buvo tokia tvarka, kad laikraščiuose turėdavo būti kuo daugiau liaudies. Tai reiškia, kad būtų kuo daugiau autorių. Taigi, anksčiau fotografai pasirašinėdavo kitomis pavardėmis, nes reikėdavo, kad būtų daugiau skirtingų žmonių“, – pasakojo fotomenininkas.

Rodydamas savo renkamų iškarpų kolekciją, A. Musneckis demonstruoja net 30 didelių segtuvų, į kuriuos jis klijuoja visus su Šiaulių fotografija susijusius įrašus ir straipsnius.

„Anksčiau nebūdavo ant ko klijuoti, dabar va jau kelinti metai klijuoju viską į tokius štai didelius sąsiuvinius. Iškarpomis pildosi jau 30-tas segtuvas, paskutinį vakar kaip tik pabaigiau suklijuoti. Iškarpas apie Šiaulių fotografiją renku iš visų laikraščių. Gaila, tačiau respublikinėje spaudoje tokie straipsniai retai pasitaiko. Vilniui ir Kaunui neįdomu, kas čia pas mus darosi. Mes verdame savo sultyse. Atsimenu, seniau visi iš aplinkinių kolūkių bėgdavo į Šiaulius, o dabar... Visi bėga į Vakarus.

Taigi, mano iškarpų kolekcijoje surastas, iškirptas ir įklijuotas kiekvienas fotografinis įvykis, kuris yra kažkaip susijęs su Šiauliais. Net ir menkiausia žinutė. Perku tik tuos laikraščius, kur yra kažkas apie fotografiją. Neseniai pradėjau domėtis ir rinkti iškarpas apie Šiaulių istoriją, tai irgi labai įdomu“, – pasakojo A. Musneckis.

Apie juostinę ir skaitmeninę fotografiją
Didžiąją gyvenimo dalį dirbęs ir įsimintinus kadrus fiksavęs juostiniais fotoaparatais, fotografas A. Musneckis privalėjo išmokti dirbti su skaitmenine įranga. Vyras teigia, kad didžiausias skaitmeninės fotografijos pliusas – galimybė padaryti daugybę kadrų ir išrinkti vieną, keletą geriausių.

„Fotografiją aš skirstau taip: buvo dumplinis amžius, metalinis, muilinis-plastmasinis, o dabar yra skaitmeninis amžius. Aišku, pasirodžius skaitmeniniams fotoaparatams buvo keista atsisakyti fotografavimo juostos, apimdavo tokia nežinia. Būtent todėl aš skaičiau daug literatūros, visada mokiausi. Gyvenime buvau linkęs eksperimentuoti ir visuomet mėgau eiti į priekį. Vis dėlto manau, kad juostinė fotografija niekada neišnyks, o skaitmeninė... Negali žinoti.

Dabar juk ir „smartfounai“ atsirado. Norėjau įsigyti, bet aš jais nusivyliau. Reikia jį kiekvieną  vakarą krauti, o pavyzdžiui, jeigu žmogui „sklerozė“, kaip tada? Įsivaizduokim, aš kažkur išvyksiu, užmiršiu jį pakrauti ir viskas. O va tokį paprastą, pakrauni ir savaitę laiko!  Be to, ten ir raidės mažos, tai sakau „ačiū“, man to „smartfouno“ nereikia“, – pasakojoA. Musneckis.

Tuo tarpu jo žmona Birutė skaitmenine fotografija yra labai patenkinta.

„Man skaitmena patinka, su ja padarai 500 kadrų ir išsirenki, ko tau reikia. Pirštas tarsi pats pyškina tuos kadrus. Kai einame į kokius renginius, mėgstu daryti įdomesnius žmonių portretus, gal kada išrinksiu įdomiausius ir padarysiu parodą.

Pamenu, kažkada padariau parodą, nuotraukose dominavo įvairiausi medžiai. Nešuosi iš parodos darbus ir galvoju, ko tas segtuvas toks lengvas, grįžtu namo, žiūriu – nebėra pačių gražiųjų darbų, kažkas pasisavino. Gerai, pagalvojau, poelgis negražus, bet tai vis dėlto šioks toks įvertinimas“, – mintimis ir prisiminimais dalijosi B. Musneckienė.

Apie fotografavimo tematiką ir įdomiausius kadrus
Paklausus, ar fotografas A. Musneckis jau užfiksavo geriausią savo kadrą ar dar ne, jis akimirksniu atšauna, kad įdomiausia jo padaryta nuotrauka – į motociklą įaugęs medis.

„Tuoj po karo medžiais apaugusioje pakelėje buvo pamestas motociklas. Šalia tik pradėjęs augti dar jaunas medis įaugo pro motociklo „špikius“ ir taip pasiliko. Dar vieną įdomų kadrą užfiksavau Ignalinos kapinėse, kur iš visų kapų yra išaugęs miškas. Tai čia mano tokie tarsi du firminiai darbai.  Kalbant apie tematiką, tai daugiausia domėjausi ir fiksavau Šiaulių miestą. Mačiau miestą sudegusį, po griuvėsius vaikščiojau ir atstatytą mačiau. Patikdavo nuvažiuoti į kaimus, ten gamta išskirtinė. O didieji miestai pasikeitę jau, nebėra nei medinių pastatų, nei nieko“, – dėstė fotomenininkas.

Kaip ir daugelis fotografų, savo veiklą A. Musneckis pradėjo įsigijęs fotoaparatą „Smena“: „Mano mokytojas Gerardas Bagdonavičius sakė, kad pats geriausias fotoaparatas yra „Smena“. Visi fotografai nuo jo pradėjo. Pamenu, kai tik jį įsigijo, sakė: „Va čia tai aparatas!“ Po to nusipirko eksponometrą. Po to jis fotografuodavo su savo gamybos fotoaparatu. Įsivaizduokit, pasidarė savo fotoaparatą iš kartoninės dėžutės ir savo akinių. O kokius kadrus užfiksuodavo...“

Reziumė
Taigi, įsigijęs pirmąjį savo fotoaparatą „Smena“ ir prisijungęs prie Šiaulių foto klubo veiklos, A. Musneckis susirgo fotografijos liga ir iki dabar šios veiklos neapleidžia. Fotografo gyvenimas ir kūrybinis kelias glaudžiai susijęs su Šiaulių miestu – čia vyras susipažino ir vedė savo žmoną Birutę, su kuria drauge koja kojon žengia fotografijos ir kraštotyros keliu.

Paklausus, ar tarp sutuoktinių nėra konkurencijos, abu garsiai nusijuokė ir teigė namie turintys po kompiuterį, taigi peštis ir konkuruoti nereikia. Artimiausiuose fotografų planuose – kelionė į Anykščiuose esantį medžių lajų taką ir antrosios knygos „Parodos parodos...“ užbaigimas.

A. Musneckis: „Juostinė fotografija niekada neišnyks, o su skaitmenine negali žinoti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

B. Musneckienę kraštotyra užsiiminėti paskatino artėjantys anytos ir mamos gimtadieniai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.