Beveik visą ketvirtąjį dešimtmetį Šiaulių miesto architektu dirbo Vytauto Didžiojo universitete studijas baigęs Vladas Bitė. Gabaus inžinieriaus autorystei priskiriama didžiausia Šiaulių miesto modernizmo architektūros objektų dalis. Jis ne tik daug projektavo, bet ir aktyviai dalyvavo miesto planavimo ir infrastruktūros plėtros procese, rūpinosi kanalizacijos ir vandentiekio tinklų tiesimu.

1930 m. miesto architektu pradeda dirbti V. Bitė
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje miesto architektūrinį veidą kuria naujas jaunas talentingas architektas ir inžinierius Vladas Bitė.

„Tuo laikotarpiu didžiosios mieste pastatytų pastatų dalies autorystė priskiriama būtent jam, nors būta ir kitų architektūros srities specialistų: Stasio Kudoko, Kazio Kriščiukaičio, Klaudijaus Dušausko-Duž, Stepono Stulginskio, projektų. Dirbdamas vyriausiuoju miesto architektu, V. Bitė Šiauliuose suprojektuoja Šiaulių apskrities savivaldybės, Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus, Tautininkų sąjungos namus, parengia centrinės miesto aikštės išplanavimo projektą, projektuoja mokyklas, privačius gyvenamuosius namus ir pan.

V. Bitė projektuoja ir savo paties gyvenamąjį namą Aušros alėjoje. Tiesa, iš pradžių šio pastato projektą rengė pasiturinčio verslininko užsakymu, bet pamilęs ir vedęs jo dukrą, miesto architektas jame apsigyveno pats.

Gerėjant krašto ekonominei padėčiai, valstybė daugiau dėmesio ėmė skirti švietimo įstaigų materialinei padėčiai, todėl imta projektuoti daug specialiai mokykloms skirtų pastatų. V. Bitė suprojektavo pradžios mokyklas, kuriose dabar veikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centras, Jaunųjų technikų centras, S. Šalkauskio gimnazija. Taip pat Užprūdžio mokykla, kurios, labai gaila, šiuo metu jau nebėra. O tai buvo įspūdinga medinė mokykla, kuri vos prieš keletą metų buvo nugriauta“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė.

Jei anksčiau miesto architektu dirbusio Karolio Reisono pastatams Šiauliuose būdinga istorizmo ir modernizmo architektūros bruožų dermė, tai V. Bitė laikomas modernizmo architektūros projektuotoju. Jo projektuotiems pastatams yra būdingas plokščias horizantalumas, vyrauja statūs kampai, lenktos formos, kampiniai įėjimai.

Kuriant modernizmo architektūrą atsisakoma nepraktiškų ir nefunkcionalių fasadų pagražinimų: balkonėlių, kolonų, bokštelių smailių, daug dėmesio skiriama vidaus planavimui. „Svarbiausia, jog pastate harmoningai derėtų moderni fasadų kompozicija ir interjerų funkciškumas“, – paaiškina J. Vilimaitienė.

Kur galima prisiliesti prie autentiškų modernizmo architektūros
Geriausiai modernizmo architektūros estetiką iki mūsų dienų išlaikė Vilniaus gatvės atkarpa tarp Tilžės ir Vasario 16-osios gatvių, Aušros alėja ir Vasario16-osios gatvė, kurios tarpukariu buvo planuojamos kaip modernų miesto veidą turinčios atspindėti reprezentacinės arterijos.

„Prieš metus rengiant modernizmo architektūrai skirtą parodą man atradimu tapo Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai, kurie yra Aušros alėjos ir Dvaro gatvių kampe. Šiandien ten veikia Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyrius. Iki tol nebuvau atkreipusi dėmesio, kad pastato laukinės medinės durys yra autentiškos ir net dekoratyvi metalinė tvorelė prie gatvės nėra pakeista nuo to laiko. Išlikusi puiki autentiška vidaus laiptinė su lenktų formų turėklais ir teraco laiptų pakopomis. Vestibiulyje grindys išklotos to laikotarpio metlacho plytelėmis“, – sako J. Vilimaitienė.

Autentiškų motyvų išlikę ir Tautininkų sąjungos namuose (Aušros alėja), kur dabar veikia Šiaulių rajono viešoji biblioteka ir Kultūros skyrius – tai laiptinė ir plytelės vestibiulyje. Tiesa, čia kaip ir daugelyje tarpukario modernizmo architektūros pastatų interjerai išlikę tik fragmentiškai.

Apie tai, kaip profesionaliai buvo žiūrima į to meto architektūros pastatų projektavimą, byloja neseniai architektūros istorijos tyrinėtojo Sigito Saladžinsko atrastas arch. Klaudijaus Dušausko-Duž rengtas Šiaulių pašto projektas. Pasirodo, buvo suplanuota net keliolika skirtingų vidaus durų tipų. Tik pamanykite, kaip smulkmeniškai buvo projektuojama ir rengiama statyti tokius reprezentacinius pastatus.

Apskritai tarpukario modernizmo estetika kartais vadinama šviesos estetika, nes jai būdingos šviesios spalvos – tiek pastatų eksterjeras, tiek interjeras, ypač visuomeninių pastatų buvo dažomas ir dekoruojamas šviesiai. Ne tik estetiniais, bet ir funkciniais sumetimais dažnai projektuotos horizontalios plačių langų juostos, nes per jas į patalpas patenka daugiau dienos šviesos, o dirbtinio apšvietimo reikia mažiau.

Unikalus pastatas, kurį Šiauliai prarado...
Dažnai miestiečiai nevengia nuvertinti savo miesto architektūros ir padejuoti, kad nieko tokio įspūdingo Šiauliuose nėra.  Kodėl taip yra?

„Sakyčiau, kad žmonės nevertina to, ko nežino. Tad reikėtų kuo daugiau kalbėti apie tarpukario modernizmo architektūrą ir ją pristatinėti visuomenei, ką nuosekliai ir kryptinai jau keletą metų stengiasi daryti Šiaulių „Aušros“ muziejus. Bet aš manau, kad iki mūsų dienų  tikrai yra išlikusių tarpukario modernizmo grynuolių, kurie nepaliesti nei laiko, nei vėlesnių rekonstrukcijų, o ir kai kurie vėliau rekonstruoti pastatai niekuo nenusileidžia Kauno modernizmo architektūrai. Tam tikra prasme jie gali lygiuotis į Vakarų Europos sostinės pastatus. Tiesiog mes turime iš naujo atrasti Šiaulių modernizmo architektūros reikšmę, ją aktualizuoti, kad žmonės tapatintų save su tuo laikotarpiu ir atrastų savo istorinę kultūrinę tapatybę, kurią mes, sakykime, esame praradę“, – teigia Istorijos skyriaus vedėja.

Štai vienas įspūdingas pastatas, dėl kurio praradimo turėtų ne vienam kilti skaudus kartėlis, – Traškų namas, buvęs Žemaitės ir Basanavičiaus gatvių sankirtoje, pastatytas maždaug XX a. 3 deš. – 4 deš. sandūroje.

„Nežinomi tiek jo statybos metai, tiek jo architekto pavardė. Ir apskritai „Traškų namas“, matyt, gyventojų lūpose prigijęs pavadinimas. Kol kas nėra aišku, ar tai Traškų šeimos statytas namas. Jis anuomet turėjo ir visuomeninę paskirtį – ten kurį laiką veikė kavinė, karininkų klubas“, – sako J. Vilimaitienė.

Teiraujamės, kuo gi šis pastatas toks unikalus.

Pasak Istorijos skyriaus vedėjos, objektas pasižymi aiškiais modernizmo bruožais: plokščias horizontalumas, statūs kampai, kompozicija kuriama statmenomis vertikalėmis, tad sukuriamas žaismingas ir dinamiškas fasadas, kuris yra labai netikėtas tiek Šiaulių, tiek ir Kauno modernizmo architektūros kontekste.

„Traškų namas buvo nugriautas po II pasaulinio karo. O tai buvo didelis pastatas, išsiskiriantis savo laiptuotu fasadu. Netgi vietiniai architektai mėgsta sakyti, kad jeigu jis nebūtų nugriautas (o nugriautas buvo grynai gatvės platinimo sumetimais, nors tikrai nenukentėjo per II pasaulinį karą), tai šiandien turistai į Šiaulius atvyktų vien šio pastato pasižiūrėti“, – teigia J. Vilimaitienė.

Be galo gaila ir medinės Užprūdžio mokyklos, kuri buvo nugriauta vos prieš kelerius metus. Medinės architektūros apskritai nėra labai daug išlikę mūsų krašte, o modernizmo architektūros estetikai priskiriamų medinių pastatų beveik visai neturime.

2016 07 15 36

Traškų namas, Žemaitės ir Basanavičiaus gatvių sankirtoje. Projekto autorius nežinomas, pastatas pastatytas XX a. 3 deš. – 4 deš. sandūroje. Fot. nežinomas, XX a. 4 deš.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2016 07 15 33

Vlado Bitės gyvenamasis namas, Aušros al. 15a, Šiauliai. Projekto autorius arch. Vladas Bitė, pastatas pastatytas apie 1930 m. Fot. Mauša Fligelis, apie 1935 m.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

 

Į viršų