Šiaulių vardas: įvairiuose aprašymuose, kronikose, meno kūriniuose planuose, žemėlapiuose, pašto ženkluose ir kt. (XIII a. – XXI a. pradžia)
Šiaulių žemė ir Šiauliai kronikose ir metraščiuose (XIII a. – XX a.)
Pirmasis Šiaulių žemės ir Šiaulių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose (XIII a.). Rašytinių šaltinių duomenimis, lietuviai jau XI a. jungėsi į žemes, valdomas kunigaikščių. XIII a. pradžioje Šiaulių žemė priklausė istorinei Žemaitijai, kurią sudarė žemių konfederacija. Tokios žemės Žemaitijoje buvo – Keklys, Karšuva, Knituva, Šiaulių žemė ir centre dar nesusijungę valsčiai, o Aukštaitijoje – Lietuva, Deltuva, Upytė, Nalšia (1).
Lenkijos istorikas H. Lovmianskis (1898–1984), remdamasis istorijos šaltinių duomenimis, nustatė, kad lietuvių ir kitų baltų genčių gyventoje teritorijoje XIII a. pradžioje, be kitų, buvo ir šios gentinės administracinės žemės: Deltuva, Karšuva, Ceklis (Keklys), Knituva, Lietuva, Medininkai, Nalšia (Nalšėnai), Šiauliai, Upytė (2).
H. Lovmianskis Šiaulių žemę laiko Žemaitijos šiaurės rytų dalimi. Šiaurėje ji siekė Žiemgalą, vakaruose (Žemaitijoje) – Knituvos žemę, kuri buvo tankiai apgyventa ir sudaryta iš Kelmės, Vaiguvos ir Knituvos valsčių (3). Šiaulių žemė sudarė vieną iš valsčių. Šiaulių žemė buvo Deltuvos šiaurės vakarų pusėje.
Manoma, kad ji apėmė dabartinio Šiaulių rajono rytinę dalį ir Radviliškio rajono šiaurės vakarinę dalį. Šiaulių žemė šiaurėje siekė Mūšos upę, už kurios jau buvo žiemgaliai, pietryčiuose – Grinkiškio apylinkės, kur gyveno aukštaičiai. Tarp Šiaulių ir Upytės žemių aiškios ribos nėra, o vakaruose – Kužiai ir Kuršėnai jau buvo Knituvos žemėje (4).
Manoma, kad Šiauliai pradėjo kurtis XI a. Šiauliai, Šiaulių žemės gyvenvietės ir pilys rašytiniuose šaltiniuose minimos daug anksčiau nei pažymėtos senuosiuose žemėlapiuose ir planuose, todėl šie šaltiniai yra labai svarbūs.
Seniausios žinios apie Šiaulių žemę yra iš Rusijos dokumentų, XIII a. kryžiuočių žygių aprašymų ir kronikų, žemės dalybų sutarčių ir kt.
Iš istorinių, pirmiausia vokiečių ordino Livonijos dalies, matyti, kad Šiaulių žemės gyventojai buvo žemaičiai. Šiaulių žemė buvo minima kaip retai apgyventa, miškinga, pelkėta. Tuometinė Šiaulių žemė – Žemaitijos žemių konfederacijos rytinis pakraštys veikiausiai priklausė kunigaikščiams Bulevičiams (dar Bulaičiai, Bulioniai).
1219 m. buvo sudaryta Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikščių sutartis. Ją su Haličo kunigaikščiu pasirašė 21 lietuvių kunigaikštis (5 vyresnieji ir 16 eilinių), tarp kurių paminėti ir du žemaičių (Žemaitijos) kunigaikščiai. Voluinės (Hipatijaus) metraštyje, aprašančiame įvykius iki 1290 m. rašoma, kad Lietuvos ir Haličo-Voluinės sutartį pasirašė ir kunigaikščiai Bulevičiai (Bulioniai): broliai Vismantas, Gedvilas (Edivilas) ir Sprudeika (5).
Tai bene pirmas rašytinis šaltinis, kuriame minimi kunigaikščiai Bulevičiai (Bulioniai) broliai: Vismantas, Gedvilas (Edivilas) ir Sprudeikis, kurių valdos veikiausiai buvo Šiaulių žemė. Šiaulių žemė, sudėtinė Žemaitijos žemių konfederacijos dalis suvaidino svarbų vaidmenį atremiant Livonijos puolimus XIII a. – XIV a. Savo karinį ir politinį pajėgumą ji įrodė Saulės-Šiaulių ir Durbės mūšių pergalėmis. Šiaulių žemė besiformuojančioje valstybėje užėmė gana svarbią vietą.
Profesorius akademikas Zigmas Zinkevičius apie pavadinimą Šiauliai (Šaulė, Saulė) kilmę ir vietą rašo: „Teritorija rytuose siekė Upytės žemę, šiaurėje – Žiemgalą, vakaruose – Knituvos sritį, o pietuose – vėlesnę dykrą. 1236 m. čia įvyko vadinamasis Saulės mūšis. Ši žemė dar minima kalavijuočių ordino 1254 m. dokumente, kuriuo Ordinas ir Rygos arkivyskupas pasidalijo užkariautas žemes. Vokiečiai šį vardą pirmiausia išgirdo iš kuršių ar žiemgalių, vietoj lietuvių priebalsio š turėjusių s. Taigi tarusių Saule vietoj lietuvių Šaule ar panašiai“(6).
Pirmuoju Šiaulių paminėjimu laikomas eiliuotos Livonijos kronikos įrašas apie 1236 m. rugsėjo 22 d. ties Soule įvykusį lietuvių ir žemaičių mūšį su kalavijuočių ordinu.
Kryžiuočių ir kalavijuočių kronikose Šiauliai minimi po garsaus Saulės-Šiaulių (Soule) mūšio 1236 m.: Saulen 1254 m., terram Sauliam 1348 m. (7), in Saulia 1358 m. (8). Saulės-Šiaulių mūšiui Livonijos kronikoje paskirtos 108 eilutės. XIII a. rašytos eiliuotosios Livonijos kronikos rankraštis neišlikęs. Tik Vokietijoje, Heidelbergo universiteto bibliotekoje saugomas XV a. eiliuotosios Livonijos kronikos nuorašas su kalavijuočių ordino magistro Folkvino žygio į Lietuvą ir Saulės-Šiaulių mūšio aprašymu.
Livonijos eiliuotoji kronika žygio aprašyme mini vietovardį Soule, terram Sauleorum (9). 1254 m. arkivykupo Žiemgalių krašto pasidalijimo su vokiečių ordinu dokumente Šiaulių žemė vadinama Saulen. Manoma, kad tai būtent Šiaulių vardas, o mūšis gavo Saulės-Šiaulių mūšio pavadinimą vėliau, jau mūsų laikais. Tai paraidžiui perskaitytas kronikose minimas, tik kiek aplietuvintas Šiaulių vardo variantas (10). K. Būga įrodė, kad Saulės-Šiaulių mūšis vyko Lietuvoje.
Eiliuotoji Livonijos kronika taip aprašo 1236 m. Folkvino vadovaujamo Kalavijuočių ordino žygį į Šiaulius (Saulę): Kai nuo Saulės ėmė grįžti / Per raistus ir per dykynes, / Vai, koks sielvartas ištiko – / Nieks to žygyje nelaukė (11).
Kad kronikų minimas vardas Soule, Saulia, Saulen ir dabartiniai Šiauliai yra tas pats vardas, patvirtina vėlesnių šaltinių duomenys: 1254 m. balandžio mėn. lotyniškai rašytame Žiemgalos žemių dalybų sutartyje, sudarytoje tarp Estijos, Livonijos, Prūsijos ir Rygos arkivyskupo Alberto, vokiečių ordino vyskupo Ebelharto ir Rygos kapitulos, pirmą kartą paminėta Šiaulių žemė (terra Saulen). Taip pat šiame dokumente minimos vietovės Opiten ir Saulen. Aišku, jog tai Upytė ir Šiauliai.
Nepamirština, kad S. Zajączkowskis įtvirtino požiūrį, jog Soule – tai Šiauliai. Hermanas Vartbergė (Wartberge) kronikoje nurodo, jog 1348 m. buvo suniokota Šiaulių žemė ir jos pilys. Jis mini circa terram Sauleorum (Šiaulių žemė). Šioje kronikoje dar minima, kad Ordinas sunaikinęs Dubysos (Dobitzen) pilį, stovėjusią (Bubių piliakalnyje) Šiaulių žemėje (in Saulia) – Dobitzen in Saulia. Neabejotina, kad Saulia – tai Šiauliai, o Dobitzen – galbūt Padubysys.
H. Vartbergės kronikoje rašoma, kad Dubysos pilis kalavijuočių buvo sudeginta, o 1358 m. sausio 24 d. po atkaklių kovų vėl paleista pelenais. Iš archeologinių paminklų matyti, kad Šiaulių žemėje stovėjo bent 6 ar 7 įvairaus dydžio pilys ir buvo kelios dešimtys piliakalnių.
Istorikas ir teisininkas A. Janulaitis (1878–1950) savo atsiminimuose „Ten, kur senosios Lietuvos atgarsį sužadino ir naujos Lietuvos viltį įžiebė“ apie Šiaulius rašė: „Senas tai miestas; jame ir aplink jį amžiams bėgant vystėsi istorijos įvykiai. Milžiniška bažnyčia, drąsia architektūra, reikalavusi iš apylinkės didelių finansinių ir fizinių jėgų, stovinti ant kalnelio, matoma už daugelio mylių ir pati daug matanti; ežerai, balos, netolimai dar senesnis didelis piliakalnis – Salduvės kalnas; tai sako buvusi toji Saulė, prie kurios Mindaugo laikais žemaičiai buvo sumušę kryžeivius 1236 m. Daugybė įvykių ėjo Šiauliuose ar pro Šiaulius (1794, 1831, 1863). Į Šiaulius ir iš jų traukė keliais iš visų pusių, žmonės, prekės ateidavo ir išeidavo. Paskutiniame lietuvių atgijime Šiauliai atliko didelį vaidmenį“ (12).
XIII–XIV a. Šiauliai buvo Šiaulių žemės centras. 1522 m. Šiauliai minimi kaip valsčiaus centras. 1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. XVI a. antroje pusėje Šiauliai – Šiaulių valsčiaus administracinis centras. XVI a. antroje pusėje – XVIII a. miestas buvo Šiaulių ekonomijos administracinis centras, Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių dalies teismų rezidencija, Šiaulių pavieto centru, nuo XIX a. Šiaulių apskrities centru.
„Nei prie jūros plačios, nei didelių upių santakoje, o šiaip krašto viduje, tarp miškų, pelkių ir lygumų, ten, kur kryžiavosi kadaise aštuoni vieškeliai, o dabar kryžiuojasi plentai ir geležinkeliai, jau nuo senų laikų stovėjo ŠIAULIAI. Šiaulių kraštas – terra Savlen, jau minima XIII šimtmečio kronikose“, – rašė O. Lukauskaitė-Poškienė (13).
Šiaulių vardo kilmė nėra visiškai aiški. Mauricijus Hriškevičius (Griškevičius, 1801–1864) Šiaulių ekonomijos [istorijoje], skyriuje „Šiauliai. Pavadinimo dasiprotėjimas“, 1850 m. rašė: „Šiauliai jau buvo XV a. pirmoje pusėje. Patemijo, kad Zigmantas I 1529 m. vadina Šiaulių valsčių: Szauleviska, Szaulika, per tat Šiaulių miesto vardą paėjimo nebegalime ieškoti lenkiškoje kalboje, kuri dar XV a. nebuvo dar Žemaičiuose vartojama. Gali būti, kad tas miestas Žemaitiškai vadinamas Šiaulei, vadinosi pirmiau Šiaurei (Šiaurės gyventojai), nes Žemaičių šiauriuose guli. Su laiku bėgiu galėjo tas vardas išsikraipyti nuo Šiaurei ant Šiaulei, o iš to galėjo paeiti lenkiškoje kalboje Szawle. (...). O gal Šiauliai prieškrikščioniškuose laikuose turėjo Saulei pašvęstą Žinyčią, kurią tada Žemaičiai garbino ir nuo to galėjo gauti Šaulių vardą, kuris pasitikus krikščionišką tikėjimą dėl užtvirtinimo to pagonybės atminimo tapo Šiauliais, bet kad to visko ant dokumentų dawesti tepsmą“.
Šio teksto vertėjas, lietuvių tautosakininkas ir rašytojas M. Davainis-Silvestravičius (1849–1919) savo pastabose apie šį vertimą rašė: „Tas Šiaulių vardo išvedimas yra visiškai klaidus, nes lietuviškoje kalboje yra žodis: šauti, nuo kurio paeina šaulys (strelčius) ir šiauliai. Nuo apsigyvenimo ten tokio šaulio, o paskui jo įpėdinių šaulių, taip kaip ir kitų Lietuvos vietų vardų, pasivadino Šiauliais“ (14).
Ką reiškia pats žodis Šiauliai? Atsakydamas į šį klausimą praeities tyrinėtojas Albertas Zubras-Zemribas (1909–1997) 1936 metais rašė: „Vietovardžių aiškinimas iš viso labai sunkus dalykas. Tos pat šaknies žodžių Lietuvoje yra daug – Šaulys (pavardė), Šiaulių kaimas (Anykščių valsčiuje, Švėkšnos). Visai arti Šiaulių yra Šiaulėnų miestelis su Šiaulės alkakalniu. Šiaulius, atrodo, reikia gretinti su šauliu ir su šauti. Vietos žmonės nesako šaulys, bet šiaulis, šiaudyklė (vartojama audimui). Apylinkės latviai taip pat taria šiaut. Vietovardis, matyt, ne visados taip tartas. Seniausiuose raštuose randame Šaulius (terra Sauleorum), o Šiaulius teužtinkame tik XVI a. dokumentuose. Tenka sutikti: arba jau nuo seno būta dviejų šaknų šaulys ir šiaulys, arba yra veikęs nežinomas dėsnis, kurio įtakoje atsirado šiaulis, šiauliai“(15).
Daugelis kalbininkų sutinka, kad pavadinimas „Šiauliai“ kilęs iš bendrinio daiktavardžio „šiaulys“ daugiskaitinės formos „šiauliai“ – „kas moka šaudyti, medžiotojai; šautuvais ginkluoti žmonės kariai“ (LKŽ XIV 720) (16).
Sprendžiant iš Lietuvių kalbos žodyno (XIV 720) duomenų, šiaulys yra pažįstamas ir vartojamas žemaičių ir vakarų aukštaičių; be to, jis su priesaga -l- yra išsivestas iš šaknies, kurią turi žemaičių formos žodis šiautuvas (LKŽ XIV 731). Kaip matyti, greta šauti (-na, šovė) būta tos pačios reikšmės veiksmažodžio šen- (>šjau- >šiau-), iš kurio ir kilo šiaulys bei Šiaulių miesto vardas. Tad žemei ir joje gyvenusiems žmonėms vardą bus davęs čia dislokuotų karių, gynybinio posto ar forto pavadinimas, kuris pamažu genties vardą galėjo nustumti į užmarštį (17).
