Dažnai girdime „gražus žmogus“, „gražūs drabužiai“, „gražūs žodžiai“, „gražus meno kūrinys“, bet rečiau – „gražus elgesys“. O kultūringame pasaulyje tai turi būti labai vertinga dorybė. Yra šalių, kur gražiam elgesiui skiriamas didelis dėmesys, yra – kur į tai dėmesys mažai kreipiamas. Aišku, pastarosios šalys nėra labai išsivysčiusios. Gražus elgesys yra plati sąvoka, todėl visa tai dažniausiai vadinama etiketu.

Skaičiau, kad pirmieji etiketo kodeksai atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą, vėliau jie buvo kuriami antikos Graikijoje, Romoje, Kinijoje, Japonijoje.

Dabartinis etiketas atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir dienų dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvą, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį.

Eilinis jų žaidimas, pavadintas „kurią šakutę imti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės žmonės, tapo ištisu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas – nuo prancūziško žodžio „etiquette“. Taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, kurios vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus.

Gal tai bus ir drastiška nuomonė, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienu laikmečiu tos taisyklės buvo savitos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europoje jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui (kartu ir šeimininkams) ir t. t. Nors girdėjau ir nuomonę, jog etiketą išrado visai ne didikai – terminas kilo iš paprasto draudimo nemindžioti žolės.

Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už K. Markso „Kapitalą“) pasirodė 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas „Etiketas“, kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms.

Anglijos darbininkai dar pramonės revoliucijos laikais sukūrė elgesio šeimoje ar gatvėje taisykles, tarp kurių yra tokios kaip „niekada nesuduok moteriai“, „niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“, „niekada neperženk piketo linijos“ ar „nieko jiems niekada nesakyk“ („jie“ – tai policija, žurnalistai, statistikos ar socialiniai darbuotojai).

Kai pradedi visas elgesio taisykles studijuoti, kyla noras pritarti teiginiui, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Elgesio kultūros specialistai aiškina, kad ši kultūra dažnai vadinama estetine vertybe, prilygstančia tobulų formų meno kūriniui. Ji neatsiejama nuo išsilavinimo, nuo psichologinės intuicijos, pagaliau nuo pragmatiško gebėjimo nugalėti. Nugalėti savaip, subtiliai, išliekant ne nenugalimu priešu, o garbingai laimėjusiu žmogumi. Ne silikoninės krūtys rodo, kad sutikome moterį.

Aišku, pakritikuok dabar ką nors, kad šis nemoka derinti drabužių, kad pasikabino nevykusį paveikslą, kad klausosi prastos muzikos, bemat sulauksi atsakymo, girdi, dėl skonio nesiginčijama. Mano įsitikinimu, tai labai kvailas posakis, didžiausia nesąmonė, nes skonis yra arba jo nėra. Yra skonis, yra ir beskonybė, o neturintys skonio turi jį ugdyti bei lavinti.

Skonio apibrėžimo, tiesa, niekur neradau, bet užtikau štai tokią mintį: „Terminai „geras skonis“ ir „skoninga“ naudojami siekiant apibūdinti estetiškai tobulus bei meniškai neperkrautus taikomojo meno kūrinius.“

Ko reikia žmogui, kad būtų geras jo skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa.  

Žinojimas, ar laiptais pirmiau reikia kilti moteriai, ar vyrui; kuriam pirma įeiti į liftą; kuriam iš jo išeiti, jau leidžia save priskirti elitui? Tas žinojimas, be abejo, gerai, bet reikia dar daugiau. O ko reikia, ir yra sunkiausia nusakyti. Tiesiog reikia tai turėti.
Pažįstamas garbaus amžiaus profesorius sprendžia klausimą, ar jam pradėti bendrauti su žmogumi, apsilankęs po jo tualete. Vyrus, dar manau, reikėtų vertinti pagal tai, kaip jie kalba apie moteris.

Iš vienų etiketo taisyklių neseniai sužinojau, jog lipant į taksi ar bet kurio kito automobilio galine sėdynę, pirmiau turi įlipti vyras, nes moteriai gali būti nepatogu įlipus slinktis į kitą sėdynės pusę, tad rangytis priklauso vyrui. Prisipažinsiu, niekad taip nesielgiau, nes kažkaip keistai atrodė lipti į automobilį, o moterį palikti stovėti ant šaligatvio. Na, bet jei taip parašyta etiketo taisyklėse, toliau pagal jas ir elgsiuosi – nusprendžiau.

Bet štai vakar perskaičiau kitas etiketo taisykles, kur sakoma, jog moteris automobilyje turi sėdėti už vairuotojo, nes ten saugiausia vieta. Tad jeigu vyriškis pirmas lips į automobilį, jis atsidurs toje saugiausioje vietoje. Aišku, galima pradėti aiškinti, jog lipti galima ir pro dureles vairuotojo pusėje. Bet jei gatvėje didelis judėjimas, taip elgtis etiketo taisyklės irgi, manau, nepatartų.

Perskaičiau senas elgesio taisykles apie tai, kaip reikia elgtis einant į teatrą. Pirmiausia prieš einant į teatrą rekomenduojama susipažinti su pjese, sužinoti apie autorių. Jei nepavyko nupirkti bilietų arčiau scenos, su savimi rekomenduojama pasiimti teatro žiūronus, tačiau nedera per juos spoksoti į žmones. Pjesės metu nedera klausti aplinkinių apie įvykius scenoje.

Bendrai, bet koks triukšmas yra nepriimtinas (išimtis – ovacijos operos teatre, tiesa, manau, po vykusio aktoriaus monologo galima paploti ir dramos teatre, pavyzdžiui, po Hamleto „būti ar nebūti“, nors gal ir klystu – gal tokiu atveju pasirodysi kaip runkelis). Jeigu prieš ėjimą į teatrą negaluojate ir jaučiate, kad teatre be perstojo čiaudėsite, geriausia pasilikti namuose ir netrukdyti kitiems.

Teatre sutikus pažįstamą pasistenkite audringai nereikšti emocijų, nereikia pamiršti, kur esate. Būtina pasisveikinti: jei pažįstami šalia – žodžiu ar rankos paspaudimu, jei toliau – galvos linktelėjimu.

Pirmas į teatrą užeina vyras (jei eina pora) arba žmogus turintis bilietus (jei žmonių kompanija). Reikia ateiti anksčiau, kad iki trečiojo skambučio spėtumėte rasti savo vietą. Vietą nurodo bei pirmas prie jos eina vyras. Prie savo vietos reikia eiti veidu į sėdinčius taip, kad nekliudytumėte jų. Atsiprašinėti visų nereikia. Jei praėjimas yra siauras, reikia atsistoti ir praleisti, tačiau moteris to daryti neprivalo. Jokiu būdu negalima palikti daiktų praėjime.

Pavėlavus, nepriklausomai nuo vietos, reikia užimti vietą balkone ar šoninėse eilėse. Jeigu laisvų vietų nėra reikia palaukti antrakto prie durų. Jeigu jūsų vietos yra užimtos, reikia mandagiai tai paaiškinti. Jei užėmęs žmogus nesutinka su jūsų argumentais, būtina kreiptis į salės administratorių. Jokiu būdu negalima kelti triukšmo patiems.

Antrakto metu galima pasilikti salėje arba išeiti. Tačiau jei dama nenori išeiti, vyras turi taip pat pasilikti. Išeiti iš teatro spektaklio metu negalima. Jei pjesė dėl kažkokios priežasties nepatiko, būtina sulaukti pertraukos.  

Kiekviena tauta šalia visiems būdingo etiketo turi ir kažkiek savito. Pavyzdžiui, skaičiau, jog beveik visose Azijos šalyse, kuriose stiprų pėdsaką yra palikusi Kinijos kultūra, vertikaliai į indelį su ryžiais įsmeigtos valgomosios lazdeles yra mirties ženklas.

Tiesa, net to nežinant taip smeigti lazdeles bent man ir nebuvo noro. O kai šiandieninėje Anglijoje dama gatvėje sveikinasi pirmoji, ji visai nesiekia įsiteikti vyriškiui rodydama jam dėmesį, tiesiog anglų mandagaus elgesio normos jai leidžia pasirinkti – iškelti viešumon savo pažintį su juo ar ne.

Kaip elgsis tėvai, taip elgsis ir vaikai.

– Vaikeli, ką reikia pasakyti, kai teta išeina?
– Ačiū Dievui.

Iki galo nesiaiškinu ir elgesio tualete taisyklių. Be abejo, būtina plauti rankas. Bet kaip jas nusiplovus išeiti iš tualeto, jei vėl reikia liesti bakterijomis nusėtą durų rankeną. Stumti duris pečiu? Nusprendžiau, jog gelbėti čia gali servetėlės su alkoholiu. Nusiplovei rankas, išėjai iš tualeto ir tuomet dar kartą nusivalai rankas tokia servetėle.

Etiketas nėra paprastas reikalas. Jį išmanyti, tai tarsi spręsti sudėtingą užduotį. Pavyzdžiui, palyginčiau kad ir su tokia užduotimi.

Marija Magdalietė yra apspista 102 žydų su akmenimis. Iš 1500 miestelio gyventojų 3 proc. yra be nuodėmės. Vidutinis žydų taiklumas yra 50 proc. Kiek akmenų gali kliudyti Mariją Magdalietę? Arba. Mozė su žydais per 40 metų nuėjo dykuma 15000 kilometrų. Kiek kilometrų vidutiniškai žydai nueidavo per mėnesį?

Šiandieninį žmogų, atrodo, labiausiai ugdo televizija. Todėl turime ką turime. Sako, žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, televizoriaus nebežiūri. Jei tokio lygio dar nepasiekėte, klausimas „Kada ir kaip žiūrėti televizorių?“ jums aktualus. Tiesa, gali būti ir neaktualus – žiūrite televizorių ir tiek.

Pastarojo žiūrėjimo taisyklių, atrodo, niekas dar nėra surašęs. Štai kai kur metro stotyse kabo nurodymai, kaip naudotis metro. Pirmiausia aiškinama, jog į metro reikia nusileisti eskalatoriumi. Toliau viskas surašyta taip: 1. Prieiti prie eskalatoriaus. 2. Pažvelgti žemyn ir įsitikinti, ar prieš jus eskalatorius. Ir t. t. Jei kas nors surašytų televizoriaus žiūrėjimo taisykles, manau, jos būtų tokios: 1. Atsisėsti priešais televizorių. 2. Paimti į rankas nuotolinio valdymo pultelį...

Atskira tema – kino filmai TV ekrane. Tikrieji kino filmų gurmanai sako nelabai mėgstantys mažuosius ekranus. Visgi reikėtų pripažinti, kad kiekvieną vakarą kokiu nors televizijos kanalu galima pažiūrėti bent vieną dėmesio vertą kino filmą. Tiesa, vasaros laikotarpis yra šiek tiek ir blogas, nes kai kurios televizijos šiuo metu vėdina savo spintas ir rodo senus filmus. Gerai, jeigu gerus.

Vienas maloniausių, bent man, užsiėmimų žiūrint kiną – atrasti knygas. Žiūrėdamas kino filmus, atradau „Skrydį virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimą“, „Freken Juliją“, nes šį puikų Augusto Strindbergo kūrinį perskaičiau tik pamatęs spektaklį ir kino juostą, „Švytėjimą“, nors pastaruoju atveju, mano galva, filmas pranoko Stiveno Kingo romaną.

Knygos ir skaitymas labiausiai ugdo etiketą. Prieš du dešimtmečius poetų knygutės Lietuvoje buvo leidžiamos 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Šiandien, geriausiu atveju, – 500. Kur dingo tie 39,5 tūkstančio skaitytojų? Tiesa, apie neseniai pasibaigusio „Poezijos pavasario“ knygą visi kalba tik pakiliai. Nors vėlgi – taip kalbama apie mirusiuosius. Prieš keletą metų šio leidinio vieno skyriaus antraštė „Kam reikalingas „Poezijos pavasaris“?“ byloja pati už save.

Jau net nežinau, kas yra pasakęs, jog geriausias būdas įvertinti knygą, – perskaityti pirmą ir paskutinį jos sakinius.

Man ypač patinka pirmieji sakiniai. Juos kolekcionuoju. Pradedu visad nuo Antono Čechovo „Vyšnių sodo“: „Ačiū Dievui, atvažiavo traukinys“. Atrodo tarsi nieko nepasakyta ir kartu labai daug pasakyta. Veiksmas prasideda. O štai Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“: „Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai“.

Pradėdamas skaityti Arturo Heilio „Aerouostą“ tarsi atsiduri oro uosto laukimo salėje: „Buvo penktadienio vakaras, sausio mėnuo. Puse septynių Linkolno tarptautinis aerouostas Ilinojaus valstijose dar veikė“. O Haroldas Pinteris „Gnomuose“ nukelia į paslaptingą aplinką: „Prieš pat vidurnaktį juodu nuėjo į butą. Buvo tamsu, žaliuzės užtrauktos.“
Erikas Maria Remarkas „Trys draugai“: „Dangus buvo geltonas it žalvaris ir dar neapsitraukęs dūmais iš kaminų.“ Paulo Coelho „Alchemikas“: „Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano.“ Ir Šekspyro „Ričardas III“: „Pasibaigė nesantaikos žiema. Po Jorko saule vasara suspindo.“

Ne tik prie knygų, prisilietimas prie bet kurių meno kūrinių žmogų paskatina kitaip elgtis – padoriau. Kad ir prie kino. Viena moteris pasakojo verkusi žiūrėdama „Titaniką“. Aš irgi esu verkęs. Žiūrėdamas „Šokėją tamsoje“ ir „Keistą Bendžamino Batono istoriją“.

O kad TV ir spauda skelbtų kuo daugiau optimistinių žinių. Tai irgi etiketas. Juk malonu perskaityti tokius pranešimus: „Pareigūnai to dar nematė: didžiulio reido metu – nė vieno pažeidėjo!“, „Šiaulietis aštuntokas užgesino gaisrą ir išgelbėjo tris žmones“ ar „Šiais metais vykusioje gatvės muzikos dienoje dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius“.
Šiandien labai trūksta geros nuotaikos, pakantumo kitiems. Štai bičiulis bičiuliui vis priekaištauja:

– Kai tik aš paskambinu, amžinai tu širsti. Amžinai kartoji, kad jau pusė trijų nakties.

O štai Izia Šapira taip sugebėjo pagirti savo žmoną, kuri vis bruzda virtuvėje: „Ir vis dėlto ji sukasi!..“

Geriant kavą bičiulis teiraujasi bičiulio:
– Kodėl gyvenimas panašus į kavos puodelį?
– Iš kur man žinoti, – atsako antrasis, – ar aš intelektualas?

Ir pabaigai klausimas. Manau, irgi apie etiketą. Kodėl mes niekad nesakome „Mūsų prezidentė“? Kodėl amerikiečiai sako „Mūsų prezidentas“, o lietuviai tik „Prezidentė“ ir daugiau nieko?