Ruduo knygoms tinka. Arba atvirkščiai – knygos rudeniui tinka. Ruduo ir knyga vienas kitą papildo. Tiesa, knygoms tinka visi metų laikai, bet manau, jog niekas neginčys, kad daugiausiai skaitome rudenį.

Ričardas JAKUTIS
Frankfurto knygų mugė irgi vyksta rudenį – spalį. Šiųmetinė – jau 67-oji. Joje dalyvavo per 700 dalyvių iš daugiau nei 100 šalių, per penkias dienas ją aplankė per 275 000 svečių, o organizatoriai džiaugiasi didžiausia per pastaruosius keliolika metų komercine mugės sėkme. Mūsų šalis joje irgi prisistato per knygą kaip vizitinę kortelę ir taip kuria Lietuvos įvaizdį.
Nobelio literatūros premija irgi įteikiama rudenį. Šiais metais ji skirta baltarusių rašytojai Svetlanai Aleksijevič. Laureatės kuriama literatūra dabar vadinama non fiction – negrožine literatūra, dokumentine proza. S. Aleksijevič kūryba – beveik neapdoroti kitų žmonių pasakojimai. Jie pasakoja apie savo išgyvenimus per karą, Černobylio avariją, „perestroiką“...
Manau, Nobelio literatūros premijos laureatės kūrybą geriausiai apibūdina jos pačios žodžiai: „Laikas, kur patekome, atsidūrėme, – tai katastrofos ir katastrofos-utopijos laikas. Ir mes galbūt net iki galo nesuprantame, į kokį laiką patekome, ir gal prireiks nutolti ir mes kaip nors kitaip į tai pažvelgsime. Aš rašiau ir dabar baigiu rašyti utopijos žmonių istoriją – tai yra žmonių, kurių daugiau niekada nebus – taip aš pasakyčiau, nes dabar tas žmogus nueina nuo istorijos scenos. Ir tai ne mano pasaulėžiūros reikalas, o reikalas toks, kad tas žmogus taip gyveno“.
Rudenį paskelbiami ir metų geriausių renkamų lietuviškų knygų penketukai. Šiemet vyrauja emigracijos tema. Tarp pretendentų Antano Šileikos trylikos novelių knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“. Tiesa, rašytojas Antanas Šileika atskleidžia iš dar okupuotos Lietuvos į Kanadą emigravusios lietuvių šeimos įkurtuvių ir tolesnio gyvenimo patyrimus. Bet paralelių su šių dienų emigrantais, be abejo, yra. Lietuvių kilmės rašytojas, gimęs ir užaugęs Toronte, išleidęs keturis romanus, minėtą novelių knygą rašo anglų kalba, tačiau mąsto (ne vienas literatūros kritikas tai pripažįsta) lietuviškai. Dėl šios priežasties „Pirkiniai išsimokėtinai“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Versus aureus“) geriausiai galėtų būti suprantami tautiečių. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši, kaip ir ankstesnės A. Šileikos knygos, pripažinimo ir įvertinimo sulaukė pirmiausia Kanados literatūriniame pasaulyje (romanas „Bronzinė moteris“ pateko tarp šimto visų laikų geriausių Kanados knygų).
Veikėjų dialogais, sąmoju ir optimizmu pesimistiškiausiomis aplinkybėmis knyga skaitytoją iškart patraukia. Lietuviai vieninteliai Kanados priemiesčio kvartale lauke pasistato tualeto būdelę ir dar sukrauna keturkampes laikraščio skiauteles viduje.
Kanada lietuviams netgi atrodo kaip nevykėlių šalis, nors jie pripažįsta, kad viskas čia kitaip ir geriau, net ir pirkiniai atiduodami išsimokėtinai. Taip šeimos tėvas nuperka televizorių ir paaiškina vaikams, kad jis buvo reikalingas mamai praplėsti žinias apie ledo ritulį. Lietuviai humoro jausmo nestokoja ir paklausti apie savo tikėjimą atsako esą anglikonai, tuo nustebindami vietinius statistikos rinkėjus.
Dar viena knyga pretenduojanti į metų geriausias – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“.
Pasakojimą apie šią knygą gal reikėtų pradėti nuo pirmosios D. Staponkutės knygos „Lietumi prieš saulę“. Toje knygoje lietaus buvo gana daug. Emigrantė rašytoja labai norėjo grįžti iš Kipro į savo lietaus tėvynę – Lietuvą. „Iš dviejų renkuosi trečią...“ didžiausias dėmesys jau tik Kiprui. Autorė palietė be galo jautrią lietuviams temą – emigraciją ir žmonių bandymą atrasti save kitos šalies kultūroje. Ir dar maloniai stebina, jog jau 27 metus gyvenanti Kipre rašytoja puikiausiai valdo lietuvių kalbą.
Rudenį, baigiantis spaliui, Šiaulių leidykla „Saulės delta“ Miesto savivaldybės salėje supažindino su naujausiomis savo knygomis. Leidykla prisistato romėnų posakiu: „Gutta cavat lapidem non vi sed saepe cadendo – lašas išduobia akmenį ne jėga, o dažnu kritimu“. Besidomintys Šiaulių istorija žino, kad pirmąsias lietuviškas knygas mūsų mieste išleido spaustuvininkas Brevda. Jo spaustuvė veikė 1906–1915 m. ir dar kurį laiką po karo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Šiauliai tapo vienu svarbiausių knygų leidimo centrų. Tačiau šį reikalingą švietėjišką darbą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir penkis dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija.
Ir štai 1990 m. knygų leidyba Šiauliuose atnaujinama ir pasirodo pirmosios „Saulės deltos“ knygos. O po 25-erių metų išleistos jau 485 knygos. Taigi laukiama jubiliejinės – 500. Prof. Skirmantas Valentas iškart „Saulės deltą“ pavadino „sraunėjančia, nebesulaikoma upe“. O šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė apie „Saulės deltą“ rašė: „Neseniai gavau ir perskaičiau naujas leidyklos knygas. Buvau priblokšta sužinojusi, kad yra tokia kultūringa leidykla Šiauliuose. Nė vieno sapnininko neišleido, jokios komercijos! Džiaugiuosi, kad „Saulės delta“ knygas leidžia apgalvotai ir labai kryptingai. Atsigręžimas į savo praeitį, istoriją... Į save žiūrima tarsi iš Saulės mūšio perspektyvos.“
Šįkart buvo pristatomos net dvi Stasio Bulzgio knygos: elegijų rinkinėlis „Nepaverskim dykuma, širdie“ ir lyrikos knyga „Rytojaus žiežirba“, biomedicinos mokslų daktarės Valės Macijauskienės ir dar kelių autorių monografija „Žemaitukai: praeitis, dabartis, ateitis“, apie nepaprastai gražią ir įdomią, mūsų tautos savastį atspindinčią žirgų veislę, kraštotyrininko Alfredo Šimkaus knyga „Ties Švedės vingiais“, iškart švedų ir lietuvių kalbomis pasirodanti knyga Erich Taszies „Drivved/Pabėgėliai“, prisiminimų knyga „Mano Šalkauskis“ sudaryta iš straipsnių, kurių autoriai R. Ozolas, V. Adamkus, L. Donskis, L. Klimka, A. Sverdiolas, V. Rimkus, arkivysk. S. Tamkevičius ir kiti... Na, visų „Saulės deltos“ leidinių ir neišvardysi.
Vienas įdomiausių šio rudens renginių – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus vykdomas projektas „Skaitymas kitaip“. Jo tikslas, kaip pristato rengėjai, – atkreipti visuomenės dėmesį, kad moderni biblioteka gali atlikti ne tik rekreacinę, informacinę funkciją, bet ir terapinę, savipagalbos funkciją. Biblioteka – puiki vieta, kurioje žmonės gali nepastebimai „gydytis“. Tai ne biblioterapinis gydymas, o supažindinimas su „kitokiu“ skaitymu. Skaitymo, kaip pagalbos sau populiarinimas. Užsiėmimus veda Šiaulių universiteto filosofas Jurgis Dieliautas. Dž. Džoiso apsakymas „Nelaimingas atsitikimas“ iš knygos „Dubliniečiai“, E. A. Poe novelė „Akiniai“, M. Yourcenar novelė „Kaip išsigelbėjo varnas Po“, J. Fowies apysaka „Vargšelis Koko“ – tai tik dalis kūrinių nagrinėtų „Skaitymas kitaip“ vakaruose. Pavadinimai kalba patys už save, o kartais dėmesys skiriamas net trumpučiam kūrinėliui, pavyzdžiui, A. Nykos-Niliūno eilėraščiui „Priešas“.
Prieš tris dešimtmečius lietuvių autorių knygos buvo leidžiamos 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Šiandien – 500, na, geriausiu atveju – 1000. Kur dingo tie 39 ar net 39,5 tūkstančio skaitytojų? Tiesa, apie naujas knygas visi kalba tik pakiliai. Nors vėlgi – taip kalbama apie mirusiuosius. Visgi į klausimą, ar išnyks spausdinta knyga, o jos vietą užims elektroninė, atsakysiu, jog mano giliu įsitikinimu, šito nebus – gyvuos ir elektroninės, ir spausdintos knygos.
Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį. Standartas aiškus: savininkas naikina vaikų ir jaunimo leidyklą, kuri neduoda pelno. Nors ir šiaip lietuvių kompozitorių kūriniai liūdni, dailininkų drobės tamsios, skulptūros – gedinčios, o jeigu prie viso to graudingomis baladėmis, besiguosdami savo dalia bei nelaimėmis, prisijungia dar ir rašytojai... Tiesa, Balys Sruoga po kančių koncentracijos stovykloje yra prasitaręs: „Sudeginkit visas knygas, nes jos nieko nedavė pasauliui“, tačiau tai buvo tik trumpa nevilties akimirka, o šiaip mūsų klasikas niekad nesiskyrė su didžiųjų pasaulio rašytojų knygomis.
Šiandieniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.
Ir dar. Prisipažinkime – nejau patys niekada neėmėme plunksnos, nejau mūsų nebuvo pavergusi mūza, nejau nesėdome prie eilėraščio, žaidėme ne svetimais, bet savais jausmais? Juk kiekvienas žmogus yra rašytojas, nes perskaitytą kūrinį supranta savaip. Tiems, kurie pasiguodžia norintys rašyti, bet nedrįsta, patariu drąsėti ir bandyti. Ką gali žinoti, kas iš tų norų gali išsirutulioti. Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“
Knygos kelias iki skaitytojo gali būti ir toks.
„Nenustebsiu sužinojęs, kad visą šią istoriją parašėte sėdėdamas klube, su rašikliu vienoje rankoje ir brendžiu kitoje... Mūsų leidykla rankraštyje ieško naujumo ir nuoširdumo. Bijau, kad jūsų parašytas kūrinys neatitinka šių kriterijų“, – tokį atsakymą iš leidyklos „Peacock & Peacock“ gavo Ernestas Hemingvėjus, pasiūlęs išleisti autobiografinį romaną „Fiesta“. Bet labai greitai netoliaregiškai leidyklai teko pasigailėti dėl savo sprendimo: vos būsimojo Nobelio literatūros premijos laureato romanas išvydo dienos šviesą, leidimus teko vis kartoti – „Fiesta“ skaitytojams nepaprastai patiko.
Panaši istorija ištiko ir prancūzų rašytoją Marselį Prustą, kuris pirmąjį ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Svano pusėje“ buvo priverstas leisti savo pinigais. Vienas iš redaktorių parašė: „Mielas drauge, negaliu suprasti, kai autorius gali skirti trisdešimt puslapių aprašyti, kaip prieš užmigdamas jis vartosi lovoje.“ Leidėjas net nenujautė, kad tuos puslapius netrukus ryte ris skaitytojai visame pasaulyje, o M. Prustas savo romanų ciklą papildys dar 6 knygomis.
„Gerbiamasis pone Vonegutai, mes kaip visada vasarą išvalėme rankraščių sankaupas ir atsarginių lentynoje radome tris jūsų kūrybos pavyzdžius. Man nuoširdžiai gaila, bet nė vienas iš jų netinka mūsų leidyklai...“ – toks leidėjo atsakymas eksponuojamas amerikiečio rašytojo muziejuje Indianapolyje. Vienas iš išbrokuotųjų Kurto Voneguto apsakymų vėliau tapo autoriui pasaulinę šlovę pelniusio romano „Skerdykla Nr. 5“ pagrindu.
Pagalvojau, jog gražiausių minčių apie grožį galima rasti knygose. Charles Baudelaire‘as apie grožį rašė: „Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus moters veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų. Paslaptis, sielvartas – taip pat Grožio bruožai.“
Nors šiaip jau sąvoką „grožis“ sunku apibrėžti. Todėl Charles Baudelaire‘as pratęsia: „Aš sakau, kad jis (Grožis) visada turi savyje truputį keistumo, naivaus, neišgalvoto, nesąmoningo keistumo, ir kad būtent dėl to keistumo jis tampa ypatingu Grožiu.“ O Platonas „Valstybėje“ teigia, kad tikras grožis yra tada, kai valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams. Ką ir sakysi, šiam laikmečiui tai ypač aktualu.
Neabejotina, kad kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti gražią knygą, kurios skaitytojas nenumestų, o net norėtų prie jos grįžti. Skrebinančiam plunksną ar spaudančiam kompiuterio klavišus turėtų būti apmaudu, kai skaitytojas, perskaitęs knygą, su palengvėjimu atsidūsta: „Ačiū Dievui, baigiau!“ Ir džiaugiesi, kai pradedi skaityti ir iškart regi, jog viskas bus nuostabu, neįtikėtina, svaiginama ir genialu, nesibaigiantys siužeto posūkiai ir tas krūvis, kurį skaitytojui ant pečių užkrauna autorius, nevargina.
Galiu pasidžiaugti, kad pradėjau daugiau skaityti. Gal taip ir kiti? Juk knyga yra nesibaigiantis sapnas, fantazijų erdvė. Nors knygų eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad skaitymo laikas – vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai.
Ir nors šiandien diena be pirkinių ir karštai agituoju šiandien būti kuo toliau prekybos centrų, visgi knygą įsigyti nuoširdžiai siūlau. Anksti mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas paskutiniais savo eilėraščiais ragino kolegas būti linksmiausiais iš visų menininkų ir tai parodyti savo kūryboje. O kas jiems ir belieka! Todėl neturime pamiršti šio autoriaus pasiūlymo pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o poetais. Žinia – jis toks ne vienintelis. Todėl norisi kalbėti Jurgio Kunčino žodžiais, kuriais, tiesa, jis perfrazavo jau anksčiau to linkėjusį savo kolegą Tomą Venclovą: „Už tai, kad stovi pas vartus/ poetas toks kantrus,/ už jo eiles penkis kartus/ arba šešis kartus.“ Tikiu, kad knygos visam išliks. Girdėjau bibliotekininkes sakant: „Kai neliks skaitytojų, mes skaitysime!“