Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog norint kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet kad visiškai palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms.

Ričardas JAKUTIS
Vienas bičiulis atsiliepdamas telefonu sako: „Įdėmiai klausau“, kitas pabrėžia: „Esu pilnas dėmesio“, o dar vienas rėžia tiesiai šviesiai: „Skųskitės!“
Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovę, ir pinigų.
Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Sako, kad TV laidas apie nusikaltimus, blogus žmones, nevykėlius labiausiai mėgsta žiūrėti į juos panašūs, nes gali po to kitiems papasakoti, kad yra dar blogesnių už juos pačius.
Mizantropų nėra daug. Sakote, niekam nenorite apie savo nesėkmes pasakoti? Televizijoje dainininkų šeima pasakoja, jog jie niekam nenori apie save pasakoti ir nelenda į televiziją.
Mano jaunystės metais – prieš keturiasdešimt metų – kelionės miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, tiesa, kiekvienoje stotelėje prarandantį vieną kitą savo narį, bet pasipildantį naujais, tik įlipusiais. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sėdintis paauglys bemat būdavo sugėdintas ir paprašytas užleisti vietą garbingesnio amžiaus keleiviui. Jei autobusuose kolektyvas vis kisdavo, tai ant suolelių prie laiptinių šis kolektyvas būdavo itin darnus, nes jo nariai retai keisdavosi.
Pokalbių temų anuomet nebuvo daug, tačiau viena kita temelė būdavo randama ir tie pokalbiai žmones suartindavo. Dabar keleiviai autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių nebėra, pasivaikščioti į parką retas beužsuka, tad ir pokalbiai dingę, nors temų pabendrauti tikrai būtų.
O kai trūksta temų pokalbiams, reikia vadovautis taisykle: „Kalbėk apie tai, ką matai aplinkui, dėl ko skauda sielą.“ Šiandien žmogus nenori būti vienišas, bet ir nenori bendrauti. Nenori ką nors veikti, bet ir nenori tinginiauti. „Kažkas apgailėtino... Taip, jūs neklystate, tai mano gyvenimas“, – girdėjau guodžiantis.
Tenka pripažinti, kad, deja, negyvename pasaulyje, kuris pokalbį laiko vertybe. Trūksta ir pasišnekėjimų apie kultūrą, religiją, socialinius dalykus. Daugelį pokalbių galima baigti pagrindine šio laikmečio fraze: „Labai blogi laikai.“ Kai kas savo mažą atlyginimą gan vaizdžiai ir įtaigiai apibūdina: „Mano atlyginimas toks mažas, kad jo net veisliniam šuniui išlaikyti neužtenka“.
„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis, bet daugelis tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. Nei viena šalis netapo laiminga, kad ten pigu. Kalbame apie pinigus, nes kalbi apie tai, ką skauda. Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti. Dabar galima pasiskolinti pinigų net naktį. Bet ar normalu, kad žmogus gali tokiu metu skolintis? Su kuo, gavęs pinigus, naktį atsiskaitys? Juk nedirba nei įstaigos, nei prekybos centrai – vis tiek teks sulaukti ryto. Skola dėl skolos.
O nuspręsti gyventi geriau turi pats, nes juk į tų, kurie gyvens geriau, sąrašą niekas tamstos neįtraukė. Tiesa, tas sąrašas jau senokai sudarytas ir naujiems nariams sunku ten patekti. Kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai, kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. O pabandytų neatstovauti, tuoj būtų pakeisti kitais.
Pagalvojau, kokios visgi pokalbių temos būtų šiandien svarbiausios. Gal apie emigrantus? Užsienio lietuviai nori dvigubos pilietybės. Pagrįsti norai. Tačiau jei vyktų diskusija, tikiu, kad atsirastų ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, kad pilietybė ne tik suteikia teises, bet ir įpareigoja. Ar sutiktų Lietuvos pilietybę, kaip antrąją, norintys turėti užsienio lietuviai kasmet mokėti mokesčius Lietuvai ir taip prisidėti prie savo tėvynės ekonomikos? O gal sutiktų atlikti karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kelis mėnesius dirbti socialinius ar kitus darbus? Dabar lietuviai dirba užsienyje, bet įsigudrina nemokamai naudotis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, čia paliktiems jų vaikams suteikiamas nemokamas mokslas. Vieno amerikiečio paklausiau, kam jam reikalinga Lietuvos pilietybė. Užuot bent ką nors būtų pakalbėjęs apie tėvynę, jis atsakė tiesiai šviesiai, jog atvažiavęs į Lietuvą galėtų susitvarkyti dantis.
Kasmet gimsta maždaug 30 000, o miršta apie 41 000 lietuvių. Kasmet emigruoja veik 20 000 žmonių daugiau, nei imigruoja. Žmonių skaičius mažėja, o valdininkų – ne, tad greitai įstaigų koridoriuose vaikščios vieni valdininkai, o į čia įėjusį šiaip žmogų žiūrės kaip į ateivį iš kitos planetos.
Kalbant apie tų, kurie prie lovio, machinacijas, įsiminė nuomonė, jog taip yra todėl, kad pradingo gėdos jausmas. Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų. Gėda – kai veiksmais ar žodžiais pažeidi moralės reikalavimus. Jei žmogus susivokia, ką nors netinkamo padaręs ar pasakęs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar negeba savęs kontroliuoti, ima veikti ir kalbėti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“
Miestelėnams pokalbių tema turėtų būti ir jų miestas bei jo gyventojai. Paprastai miesto įvaizdis būna šiek tiek nutolęs nuo tikrovės. Dažnai – geresnis. Nors tokiuose pokalbiuose kartais viskas atvirkščiai. Šiaulių įvaizdis atrodo labiau neigiamas nei tikrovė. Šiauliai dažnai apibūdinami kaip darbininkiškas (blogąja prasme), piktų, abejingų žmonių miestas. Šiauliečiai nelinkę bendrauti viešose erdvėse. Gal mieste trūksta jaukių kavinių ar viešų erdvių, kuriose miestiečiai galėtų bendrauti? Netrūksta, nes jei būtų mažai, jos būtų pilnos. Tiesiog šiauliečiai nemoka gyventi savo mieste. Tiesa, ir pats žmogus turi jaustis reikalingas miestui. Reikia neišleisti iš akiračio tų, kurie turi ir siūlo miestui naudingų idėjų. Savo miestu derėtų džiaugtis ir didžiuotis. Donatas Katkus pasakodamas apie Šiaulių „Dagilėlio“ chorą, sako, jog Šiauliai gali didžiuotis, nes turi nuostabių pedagogų.
Šiandien žmonės pikti. Piktesni net už prekybos centro kasininkę, kurią pakeitė kompiuterinė kasa. Piktesnis už kaimyną, kuris pavydi geresnio automobilio. Piktesnis už krepšinio klubo sirgalius po eilinio jų komandos pralaimėjimo. Piktesnis už ateistą, kuris vis bijo, kad Dievas ims ir pasirodys iš už kokio nors kampo. Patiko kažkieno išsakyta mintis, jog skaitant bjaurius interneto komentarus reikia pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodo žmonės, kurie juos rašo, ir pasidarys linksma.
Pasikalbėti galima įvairiausiomis temomis. Kodėl lėktuvui kylant ar leidžiantis negalima uždengti langų? Kad įvykus avarijai, gelbėtojai pro langus galėtų matyti kiek salone lavonų.
Kiek kokakolos gali suėsti skrandį? Galite išgerti kad ir visą vandenyną. Bet juk sakoma, kad jeigu į stiklinę su kokalola įdėsi vinį, ji po keleto dienų išsilydys? Tai tiesa, bet jeigu jūs įdėsite vinį į stiklinę su greipfrutų sultimis, ji išsilydys dar greičiau. Todėl, kad greipfrutų sultys rūgštesnės už kokakolą. Verta žinoti, kad mūsų skrandis – tai rūgšti terpė. Kokakolos rūgštis skrandžiui – vieni juokai.
Kodėl žmogus verkia? Ašaros padeda pašalinti iš organizmo streso hormonus bei toksinus. Jos taip pat informuoja mus apie nepatenkintus poreikius ir taip padeda išgyventi. Emocinė. Ar gali pritrūkti vietos atminčiai? Gali. Tik dar nė vienas žmogus neišgyveno iki tokio momento. Mūsų smegenyse yra maždaug 2 kvadrilijonai baitų atminties. Jeigu įsivaizduotume, kad smegenys yra vaizdo kamera, kuri veikia nenutrūkstamai ir viską įrašinėja kiauras paras, vietos jose užtektų 300 metų.
Jei jau nori ką papasakoti, tai pasakok tai, kas gali būti įdomu. Kad ir pasakojimas apie du JAV prezidentus. Abrahamo Linkolno (Abraham Lincoln) (1809–1865) ir Džono Ficdžeraldo Kenedžio (John Fitzgerald Kennedy) (1917–1963) likimai nuostabiai panašūs.
Pirmasis buvo išrinktas prezidentu 1860 m., o antrasis lygiai po 100 metų – 1960-aisiais. Jie abu buvo demokratai, kovojo už piliečių teises, baltųjų ir juodaodžių lygybę. Būtent už tai abu ir buvo nužudyti – abu nušauti į pakaušį.
Keistų sutapimų yra ir prezidentų žudikų likimuose: Džonas Butas (John Booth, A. Linkolno žudikas) ir Li Harvis Osvaldas (Lee Harvey Oswald, Dž. F. Kenedžio žudikas) gimė JAV pietuose (taip pat 100 metų skirtumu), buvo ekstremistinių pažiūrų ir abu buvo nužudyti iki teismo. Ne kitaip kaip likimo ironija reikėtų pavadinti faktą, kad A. Linkolnas buvo nužudytas Fordo teatre, o Dž. F. Kenedis – automobilyje „Lincoln“, pagamintame „Ford“ fabrike. Abu žuvo penktadienį, matant daugybei žmonių ir jų žmonoms.
Prezidentus pakeitė viceprezidentai pavarde Džonsonas – gimę JAV pietuose, demokratai, jų amžiaus skirtumas – 100 metų. Beje, pribloškia ir žuvusių prezidentų asmeninių sekretorių „dubliavimasis“: A. Linkolno sekretorius pavarde Kenedis patarė jam nevažiuoti į teatrą, tapusį žmogžudystės vieta, o Dž. F. Kenedžio sekretorius pavarde Linkolnas įtikinėjo prezidentą nevykti į Dalasą, kur ir buvo įvykdytas jo nužudymo planas.
Jei įdomu, tai dar apie vienus sutapimus.
Napoleonas gimė 1760 m., A. Hitleris – 1889 m. (skirtumas 129 metai). Napoleonas atėjo į valdžią 1804 m., A. Hitleris – 1933 m. (skirtumas 129 m.). Napoleonas įžengė į Vieną 1812 m., A. Hitleris – 1941 m. (skirtumas 129 m.). Napoleonas pralaimėjo karą 1816 m., A. Hitleris – 1945 m. (skirtumas 129 m.). Abu paėmė valdžią, būdami 44 metų. Abu užpuolė Rusiją, kai jiems buvo 52 metai, abu pralaimėjo karą būdami 56-erių.
Vis kalbame, kalbame, bet kada savo artimam žmogui pakartojome, kad jį mylime? Nepamenate? Girdėjau istoriją, kaip moterys savo vyrams išsiuntė SMS žinutes: „Brangusis, aš tave myliu.“ Atsakymai į tokią žinutę buvo įvairūs: „Kas man rašo?“, „Gal susirgai?“, „Kas atsitiko automobiliui, ar nėra aukų?“, „Nevyniok į vatą, tiesiai sakyk, kiek tau reikia“, „Ar man prisisapnavo?“, „Jei neprisipažinsi, kam iš tiesų rašei, pyksimės“...
Moteris pasitiki vyru, kai nebijo jam pasirodyti be makiažo. O kada vyras pasitiki moterimi? Kada nebijo pamatyti moters be makiažo.
Net anekdotus šiandien rečiau vienas kitam pasakojame. Jei moteris turi tris drauges ir jos visos keturios susirenka, aišku, kad kalbėti nėra apie ką. Žmona pasiskundė pirkusi batus, kurie kažkiek spaudžia. Didesnio numerio nebuvo, o atsilaikyti prieš batų grožį negalėjusi. Nuraminau ją sakydamas, jog kiekviena moteris turi batus, su kuriais galima tik sėdėti.
Nebekreipiame dėmesio į kvailokus valdininkų pasisakymus. Gal todėl, kad jų tiek daug. Spaudoje užtikau socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojos žodžius: „Vis dėlto esu žmogus, nežiūrint, kad daug dirbu.“
Manau, jog mažiau kalbame, nes vadovaujamės dviem principais: 1) ir taip viskas aišku, tai ko čia pliurpti; 2) ko čia pliurpti, jeigu vis tiek niekas neaišku. Bet būna kartais ir taip, jog sėdi darbe ir galvoji, kur čia pinigų užsidirbus...
Nuotaikai paskaidrinti ieškau linksmų akimirkų. Humoras padeda išsivaduoti iš trumpėjančių dienų depresijos. Kaip ir mėgstamas psichologų patarimas: „Jei jums viskas nusibodo, pabandykite užsiimti kuo nors kitu.“ Pavyzdžiui, jei pajutote, kad gyvenime reikia kažką keisti, atsisėskite prie televizoriaus ir žiūrėkite į sofą.
Ar nesigadiname nuotaikos patys ir dar be reikalo? Prisimenate seną istoriją apie valstietį, kuris nešė maišą grūdų į malūną. Namuose žmonos surištas mazgas atsirišo, tad jam teko devynis kartus keliaujant vis iš naujo jį užrišti. Grįžęs namo piktas išbarė žmoną: „Nemoki mazgo surišti? Man dešimt kartų teko iš naujo rišti, kol į malūną nuėjau.“
Ligonis gydytojui: „Tai aš galiu tikėtis?“ Gydytojas: „Viltis miršta paskutinė.“
Ir pabaigoje mintis, kad nusiramintumėte. Jeigu jūsų niekas nemyli, nenusiminkite, juk prezidentė, premjeras, Seimo nariai – nebloga kompanija.