Serbentų iš agrastinių šeimos augalų genties yra 160 rūšių. Serbentas paplitęs Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos vėsaus ir šilto klimato srityse, didelė serbentų rūšių įvairovė yra Rytų Azijoje.
Serbento genties vieno pogenčio augalai ir jų hibridai su serbentais vadinami agrastais.
Lietuvoje – trys savaiminės rūšys
Serbentas lapus metantis, rečiau, visžalis arba pusiau visžalis krūmas, retai kada – neaukštas medis, šakos be spyglių arba dygliuotos.
Vaisius – rutuliškas arba kiaušiniškas, juodos, melsvos, raudonos, geltonos, gelsvos, žalsvos spalvos daugiasėklė uoga.
Kelių rūšių serbentai yra svarbūs uoginiai augalai, jų yra išvesta daug rūšių. Dažniausiai auginamas juodasis, raudonasis serbentai, rečiau – auksuotasis mišrusis ir raudonasis serbentai yra vaistiniai augalai, naudojami šiuolaikinėje ir liaudies medicinoje. Juodojo serbento kvapnūs lapai ir pumpurai vartojami prieskoniams, iš jų gaminamas eterinis aliejus, jie vartojami parfumerijos, farmacijos ir maisto pramonėje.
Daugelis serbentų rūšių auginami kaip dekoratyvūs krūmai, iš jų sodinamos gyvatvorės.
Lietuvoje auga trys savaiminės rūšys. Juodasis serbentas auga upių ir upelių pakrantėse, šlapiuose miškuose, uogos juodos, smulkios. Raudonasis serbentas dažnai sutinkamas sumedėjęs pakelėse, pamiškėse, upių ir ežerų pakrantėse, miškuose, pajūrio kopose.
Juodasis serbentas – krūmas, žydintis nuo balandžio iki birželio mėnesio. Lapai renkami nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio, uogos – nuo liepos iki rugpjūčio mėnesio. Nuo senų laikų auginami mūsų krašto soduose.
Senovės Graikijoje ir Romoje juodieji serbentai greičiausiai nebuvo žinomi. XIV–XVI a. vaistažolės knygose nurodoma, kad juodieji serbentai turi gydomųjų savybių.
Veikliosios medžiagos ir gydomosios savybės
Serbentų uogose yra 83–85 proc. vandens, 3,7 proc. ląstelienos, 4,5–16,8 proc. cukraus: fruktozės, gliukozės, samnozės, organinių rūgščių: citrinos, obuolių vyno, gintaro, salicilo, pektinų, tanidų, flavanoidų, cheminių medžiagų: aliuminio, geležies, fosforo, kalio, mangano, natrio, sidabro, fikoncidų, eterinio aliejaus, vitaminų: C, P, B, B2, B6, E, K, folinės rūgšties, karotino, lapuose yra daug vitamino C, eterinio aliejaus, pumpuruose – eterinio aliejaus. Juodųjų serbentų ekstrakte rasta 150 lakiųjų komponentų.
Juodųjų serbentų uogose ir lapuose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, todėl jie labai tinka gydymui ir plačiai vartojami tradicinėje ir mokslinėje medicinoje.
Daugelyje Vakarų Europos šalių juodieji serbentai plačiai vartojami įvairioms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, Lenkijoje lapai vartojami reumatui, inkstų akmenligei, kepenų ir inkstų ligoms gydyti. Prancūzijoje juodųjų serbentų lapai vartojami kaip vaistas nuo reumato, šlapimą varanti ir cukrinį diabetą gydanti priemonė.
Tibeto medicinoje juodųjų serbentų uogos vartojamos kaip arbata, sergant odos ligomis, o baltojo vyno ištrauka vartojama kaip tonizuojantys vaistas.
Gydymui vartojami lapai ir uogos. Uogos yra polivitaminingas vaistas. Šviežios ir apdorotos sultys, uogienė, želė, trintos uogos su cukrumi rekomenduojamos nusilpusiems, po sunkių ligų vaikams, pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms.
Šviežios ir apdorotos uogos turi sutraukiamųjų, prakaitavimą ir šlapimą skatinančių savybių. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos sergant bronchitu, laringitu, padeda atsikosėti. Jos gerina apetitą, taip pat vartojamos sergant mažakraujyste.
Liaudies medicinos tradicijos
Liaudies medicinoje vartojama džiovintų juodųjų serbentų lapų arbata. Ji gerina medžiagų apykaitą, gydo reumatinių ligų sukeltus negalavimus, gerina medžiagų apykaitą. Juodųjų serbentų lapų arbata puikiai tinka pavasariniam organizmo valymo kursui.
Nuovirui imama 30 gramų lapų ir litras vandens. Per dieną iš lėto reikia išgerti du–tris puodelius arbatos. Tai padeda nuo inkstų ligų. Sveika valgyti juodųjų serbentų uogas. Jose gausu vitamino C. Karštos juodųjų serbentų sultys didina organizmo atsparumą.
Vaistų paruošimas iš šviežių uogų – uogienė, sirupas, sultys, taip pat vartojamos džiovintos uogos, iš džiovintų 1 valgomojo šaukšto uogų verdamas nuoviras, tai pat ruošiamas lapų užpilas.
Serbentų lapai vartojami rauginant agurkus ir pomidorus.
Lietuvoje paplitę ir auginai raudonieji ir baltieji serbentai. Iš raudonųjų serbentų daugiausia gaminamos sultys, džemai, jie vartojami švieži ir šviežiai užšaldyti.
Raudonųjų ir baltųjų serbentų uogose yra iki 20 proc. cukraus, daug organinių rūgščių, vitaminų C ir P.
Liaudies medicinoje jie vartojami kaip prakaitą, šlapimą, tulžį varantis, karščiavimą mažinantis, kraujavimą stabdantys vaistas, be to, jie gerina medžiagų apykaitą.
Mokslinė medicina juodųjų serbentų uogas vartoja kaip polivitaminus organizmo atsparumui didinti. Pripažinta, kad jos slopina uždegimą, varo šlapimą ir prakaitą, mažina cukraus kiekį kraujyje.
Vaistams renkamos visiškai prinokusios, be vaiskočių, sveikos uogos ir lapai. Uogos džiovinamos 50–60 laipsnių temperatūroje.
Juodųjų serbentų uogų, pumpurų ir lapų preparatai tonizuoja širdies ir kraujagyslių sistemą. Jais gydomas hemorojus, gastritas, skrandžio opaligė, reumatas. Jie skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą.
