Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, lankėsi režisierius, scenaristas, operatorius, fotografas Jokūbas Vilius Tūras, kuris pristatė savo dokumentinį filmą „Apie Joną“ (2015). Filme pasakojama Lietuvos teatro legendos – režisieriaus Jono Vaitkaus – istorija. Taip pat autorius pasakojo ir apie savo knygą „Sapnuoju, kad einu. Vilnius – Santjago de Kompostela“, kurioje užfiksuoti kelionių apie Šv. Jokūbo pirmagimystės kelią momentai. Pats J. V. Tūras jau tris kartus yra įveikęs šį piligriminį žygį. Neskaičiuojant  juostos „Apie Joną“, J. V. Tūras sukūrė dar tris filmus: trumpametražį vaidybinį filmą „Noras“ (1992), „1941 m. tremtis vaikų akimis“ (2011) ir „Sapnuoju, kad einu“ (2013), pelniusį „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą. Apie keliones, patirtus įspūdžius ir kūrybą kalbiname autorių.

– Kokį mes turėtume ir galėtume jus pažinti?
– Su Šiauliais jokių sąsajų, deja, neturiu, tačiau visada smagu apsilankyti šiame mieste. Esu Jokūbas Vilius Tūras. Turiu du vardus pase ir tai kai ką labai erzina. Esu teatro ir kino režisierius. 1992–2000 metais dirbau režisieriumi Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre.

Dar nebaigus muzikos akademijos, mano spektaklis jau buvo įtrauktas į teatro repertuarą. Trečiajame kurse sukūriau pirmą vaidybinį filmą, nors tada reikėjo kurti ir dokumentinius filmus. Pirmajame mano filme vaidino Jono Vaitkaus sūnus Šarūnas Vaitkus ir dabar gerai žinomas teatro ir kino aktorius Dainius Kazlauskas. Tai abu mano kursiokai, kurie 1992 metais padėjo man išleisti filmą „Noras“. Šis filmas apie kiemsargį, norėjusį būti fotografu ir sapnuojantį, kad jis yra fotografas. Tačiau viskas paaiškėja tik filmo gale. Tai siurrealistinis filmas ir jame vaizduojamas košmaras.

Į Šiaulius atvykau pristatyti filmą „Apie Joną“. Tai pasakojimas apie žinomą lietuvių teatro ir kino režisierių, teatro pedagogą Joną Vaitkų. Jo lūpomis skambanti istorija kiekvieną supažindins su teatro subtilybėmis, leis patekti ir į Rusų dramos teatro sceną bei užkulisius, stebėti kūrybos, repeticijų procesus, kasdienio gyvenimo detales.

– Kuo svarbus jūsų filmas „Sapnuoju, kad einu“?
– Tai bandymas paaiškinti, kuo tokia ilga, trunkanti net šešis su pusę mėnesio, kelionė gali būti prasminga bet kuriam žmogui. Pirma, aš bandžiau paaiškinti, kuo ta kelionė yra svarbi man. O knygą rašiau apie Šventojo Jokūbo kelią. Aš eidamas padariau daugiau nei 70 interviu, kurie nepateko į filmą. Tad knygoje yra pateikiamos kitų žmonių istorijos, pasaulėžiūros, kuo jiems svarbus Šv. Jokūbo kelias. Knygoje sugulė visa informacija apie šventąjį apaštalą Jokūbą. Yra ir eilėraščiai, meninės nuotraukos, o visus mano darbus vainikuojantis – piligrimo pasas, su kiekvienos dienos atspaudais. Tie žmonės, kurie mane priimdavo pernakvoti, pavalgydindavo, kasdien uždėdavo tos vietos antspaudą ir nesvarbu ar tai kažkokia parapija, pakelės motelis ar viešbutis. Todėl galiu sakyti, jog knyga taip pat įdomi, kaip ir filmas ir manau, jog jie abu vienas kitą tik papildo. Filme ir knygoje pasakojimai nesikartoja.

– Kalbate apie savo piligrimines keliones. Kokia jų prasmė būtent jums?
– Galėčiau pasakyti, jog piligriminės kelionės – tai savotiška savęs grūdinimo mokykla. Piligrimystė suteikia galimybę pabūti su savimi, pagalvoti apie praeitį, dabartį, susidėlioti visas jausenas: pagiežą, pavydą bei kitas. Tokiai savianalizei paprastai nė vienas laiko neturi  skubančiame pasaulyje. Tačiau jei žmogus gyvena harmoningą gyvenimą ir neturi jokių problemų,  jam nereikalinga tikriausiai būtų tokia kelionė. Sakoma, kol žmogui sekasi, tol jam ir Dievas nereikalingas. Galbūt, panašiai yra ir su piligrimyste. Tačiau kai kuriems piligrimystė yra ir kelionė į kitą miestą ar šalį, ar į kokios populiarios muzikos žvaigždės koncertą. Todėl manau, jog pirmiausia piligrimystė turi būti susijusi su dvasiniais dalykais. Tai galimybė suvokti, kas tu iš tikrųjų esi, kodėl tavo vieni pasirinkimai gali būti svarbūs ne tik tau, bet ir tave supantiems žmonėms. Kitaip sakant, kad ne tau vienam svarbu, kur tu sėdi: ar bare, ar bažnyčioje.

– Ar buvo iššūkis keliauti ir kartu rinkti medžiagą knygai bei filmui?
– Kai ruošiausi į kelionę, net negalvojau jos filmuoti. Tai buvo mano trečioji kelionė. Aš jau žinojau, ką reiškia keliauti mėnesį ant kupros nešant 11-12 kilogramų. Prisimenu savo pirmąją kelionę, kurioje po savaitės ėjimo išmečiau savo skardinį puodelį, atsarginius marškinėlius. Tad galite tik įsivaizduoti, ką reiškia vos keli papildomo gramai svorio ant kupros tokioje ilgoje kelionėje.

Labai skeptiškai žiūrėjau į siūlymą filmuoti. Mane pasikvietė profesorius Alfonsas Motuzas ir sakė, jei esu režisierius, turiu rasti būdą, kaip kelionę dokumentuoti. Po tokios griežtos frazės supratau, jog turiu ieškoti kameros, kuri filmuotų kokybiškai ir būtų galima vėliau medžiagą rodyti kino teatre, be to, kamera turėjo būti nesunki, nes keliauti su sunkia aparatūra būtų sudėtinga. Kaip ir kiekvienai kelionei reikalingas fizinis pasirengimas, reikia žinoti, kas kiek sveria. Galima pasitreniruoti: atsimatuoti atstumą ir kelis kartus su panašiu kuprinės turiniu pabadyti eiti. Kai organizmas jau sako stop, nebūtinai jau ir yra stop, nes kaip ir man buvo, organizmas sakė stop, koja ištino jau po 300 kilometrų, tačiau protas sakė eiti toliau ir, kaip matote, išėjus be fizinio pasirengimo, viskas baigėsi gerai.

– Paskutinė kelionė ir nueiti 4500 kilometrų ką davė, o gal atėmė?
– Į paskutinę kelionę mane išlydėję asmenys Vilniaus archivyskupijos centre 2010 metais sausio 5 dieną pasirašė lydraštį, kuris patvirtino, jog esu piligrimas, o ne koks prašalaitis. Šiu dokumentu, išverstu į kiekvienos šalies, pro kurią žygiavau, kalbas, siekiama paaiškinti, jog esu žmogus iš Lietuvos, kuris eina aplankyti šv. Jokūbo kapą. Raštas buvo savotiškas prašymas, kad visi kuo gali, man padėtų. Taip pat išeidamas į šią kelionę turėjau daugeliui įrodyti, kad aš nebėgu nuo tėvystės, nes mane išlydėjo žmona ant rankų laikydama vos dviejų mėnesių dukrytę. Todėl daugelyje susitikimų ir dabar sulaukiu kritikos strėlių iš moterų. Dabar jau ir antrą dukrą turiu. Pasipiktinusieji nesupranta kelionės prasmės ir sako, jog esu apgavikas, nes kai labiausiai buvau reikalingas žmonai, išėjau. Su žmona susipažinau antrojoje kelionėje, nes ji mane pati susirado ir paprašė palydėti, pabūti gidu.

Pirmoji kelionė mano buvo 2007 metais, kurios metu nuėjau 900 kilometrų (nuo Prancūzijos sienos iki Atlanto vandenyno). Kelionė truko mėnesį. Antrojoje kelionėje įveikiau 400 kilometrų ir keliavau apie 40 dienų, o trečioji kelionė truko ilgiausiai – 6,5 mėnesio ir jos metu nukeliavau 4 500 kilometrų.

Pirmosios kelionės tikslas – fizinių ir dvasinių jėgų pasitikrinimas. Po žiaurios savidestrukcijos, kai buvau įnikęs į alkoholio liūną ir tai vos nesibaigė mirtimi, aš stebuklingai nustojau gerti. Kai mano kūne vėrėsi tuštuma, išsiruošiau į kelionę. Apie Šv. Jokūbo kelią seniai žinojau. Yra trys krikščioniški keliai: Į Jeruzalę, į Santjago de Kompostelą ir į Romą. Šiuo Šv. Jokūbo keliu eina visų amžiaus grupių ir tikėjimų žmonės. Tai išskirtinis kelias, nes viršum jo driekiasi Paukščių takas. Be to, minima, kad būtent ten buvo palaidotas šv. Jokūbas.

Nebuvo lengva pirmoji kelionė, nes beveik pusiaukelėje man gydytojas liepė nutraukti kelionę, nes prasidėjo čiurnos uždegimas, koja ištino ir vos galėjau paeiti. Tačiau nepaklausiau, nors ir grasino, jog gali būti, kad reikės amputuoti koją. Prisimenu, kad visą naktį verkiau, nes nueiti 300 kilometrų man atrodė labai brangūs, o nutraukti kelionę prilygo jos atsisakymui visam laikui. Aš, kaip keliauja vokiečiai ar lenkai po atkarpą, negalėjau ir nenorėjau. Supratau, kad jei dabar nenueisiu, nenueisiu tuo keliu niekada. Todėl aš pasirinkau viena koja šuoliuoti į priekį, rizikuodamas savo sveikata.

Viename miestelyje nakvynės namuose gavau galimybę pabūti tris dienas, kol koja pailsės ir tuo pačiu gavau galimybę pamatyti, kaip keliauja kiti žmonės. Nustebino vaizdas, kai pamačiau, kad vos pramerkę akis ir pavalgę pusryčius du 81 metų italai išsiruošė į kelionę dar saulei nepatekėjus. Šv. Jokūbo keliu eina ne tik vyresni, bet trumpėjant atstumui iki tikslo eina ir vaikai, paaugliai – kai darosi lengvesnė kelionė, piligrimų daugėja. Pasiekęs tikslą, sutikau gydytoją, kuris tada jau džiaugėsi, kad jo nepaklausiau, nes viskas baigėsi gerai.

Praėjus pusmečiui po kelionės, mane susirado mergina ir paprašė, kad kitais metais ją lydėčiau. Iš tiesų neplanavau eiti tuo keliu antrą kartą, kaip ir neplanavau eiti ir trečią, nes po kelionės mintys apie piligriminį žygį kaip koks failas galvoje buvo uždarytas. Tada mergina išdėstė, jog ji gali eiti tik 400 kilometrų. Nors buvo labai sunku, kartu pasiekėme tikslą ir po kurio laiko mano bendražygė tapo mano žmona. Iš kelionių aš daug pasiėmiau: gavau žmoną, sustiprėjau fiziškai ir dvasiškai, jau turiu dvi dukras.

– Tai kam buvo reikalinga trečioji kelionė tuo pačiu maršrutu?
– Šv. Jokūbas yra Ispanijos globėjas. Pagal kalendorių kas kelerius metu yra švenčiama liepos 25-oji, kai ji yra būtent sekmadienį. Tad 2010 metai buvo šventieji, o kiti – kai liepos 25-oji sekmadienis, turėjo būti tik 2021 metais. Būtent tokiais metais Ispanijoje vyksta išskirtiniai renginiai, atvažiuoja karalius. Tai nebuvo pagrindinis faktorius vėl išsiruošti į kelionę.

Išėjau, kai mano vaikui buvo vos du mėnesiai. Pasitarus su psichologais sužinojau, jog vaikui, kai jis dar kūdikis, mažesnis praradimas santykio su tėvu nei tada, kai vaikui jau yra dveji metai ir jam yra įsijungusi sąmonė.

Į kelionę suprasdama noriai išlydėjo ir žmona. Mane gynė noras suvokti, kas vyksta pasaulyje. Aš supratau, jog kasdien eidamas ir matydamas vis kitus skirtingų tautybių, tikėjimo žmones aš turėsiu neįkainojamą galimybę pakalbėti su jais apie kultūrą, valdžią, korupciją, maistą, Dievą. Kiekviena mano kelionės diena buvo baimės kupina. Reikia įsivaizduoti, kaip žmogus jaučiasi nuėjęs 30 kilometrų fiziškai ir kai jis dar kasdien po sunkios dienos dar turi surasti, kur miegos, ką valgys. Kasdieninis iššūkis – įtikinti žmones mane įsileisti į savo namus. Manau, kad mano tyrimas knygoje bei filme gana objektyvus, nes gyvenant mėnesį su tos šalies žmonėmis galima jau spręsti, kokie tai žmonės, koks jų santykis į mūsų šalį ir pan.

– Sakoma, jog kelionė yra geriausias būdas pažinti savo draugus, sutuoktinius. Ar jūsų atveju tai pasitvirtino, keliaujant su tada dar būsima žmona?
– Tikrai taip, nes kartu eidamas koja kojon su nepažįstamu žmogumi matai jo požiūrį į žmones, į pinigus, į maistą, aplinką, į lietų, į knarkiančius žmones, purviną dušą. Tai būdas susidaryti aiškų vaizdą žmogaus, žmonos ar vyro, draugo. Gali atsitikti ir taip, kad po kelionės pasakysi bendražygiui, jog daugiau nebenori bendrauti, ar atvirkščiai, jog buvo labai malonu kartu keliauti. Tai pats universaliausias būdas pažinti kitą žmogų ir sutaupyti laiko. Užtenka mėnesio kelionės, kad suprastum, ar su tuo žmogumi galėsi gyventi likusį savo gyvenimą. Manau, kad Šv. Jokūbo kelias suteikia puokštę galimybių kiekvienam norinčiam keliauti. Ir nesvarbu, kokios specialybės žmogus bebūtų, jam ši kelionė, kaip gyvenimo mokykla, atneš daug naudos.

– Artimiausi kelionių planai?
– Po pirmos kelionės jaučiausi labai daug pasiekęs. Atstumas nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostela panašus į kitas šventas piligrimines keliones, todėl neatmetu galimybės, jog kada dar išsiruošiu į jas. Beveik 4500 kilometrų būtų iki Jeruzalės, o trečias žygis būtų į Romą, Vatikaną.

Dabar rašau scenarijų pilno metro vaidybiniam filmui, todėl esu labai labai pavargęs ir kol kas keliauti nesiruošiu.

Fotografuota Convento de San Francisco.
Jokūbo Viliaus TŪRO albumo nuotr.

Fotografuota  Rabanal del Camino (2010 metai).
Jokūbo Viliaus TŪRO albumo nuotr.

Piligriminės kelionės švento Jokūbo keliu momentas.
Jokūbo Viliaus TŪRO albumo nuotr.