Kilusi iš Šiaulių ir šuo metu gyvenanti Australijoje rašytoja Sandra Bernotaitė žavi savo optimizmu, šviesumu ir šiluma (nejau jis pargabentas iš tolimosios šalies?). Susitikime su šiauliečiais literatais ji skaitys ištrauką iš savo knygos „Laisvojo rašymo elementai“, kurioje rimtai ir komiškai kalba apie tai, kokiomis pozomis, kokiu dienos metu, su kokiu nusiteikimu rašytojai gaudo įkvėpimą. Pakalbėjome su S. Bernotaite ir apie gyvenimą Lietuvoje, apie mus – rašančius ir skaitančius, kiek niūrius ir šiek tiek kvailus (šitą adresuoju ministerijoms), „sovietikų“ ir nepriklausomos kartų skirtumus ir nesusikalbėjimą. „Kai nežinai, kad gali būti kitaip, neįsivaizduoji, kas tas laisvas pasaulis, koks jis. Mes niekada nesužinosime, kaip atrodytų mūsų tėvų veidai dabar, jeigu Lietuva būtų tapusi nepriklausoma, pavyzdžiui, septyniasdešimt penktaisiais (tuomet aš priklausyčiau nepriklausomybės kartai). Užjaučiu šią kartą, bet nepateisinu, kai vyresnieji smerkia jaunimą“, – sako S. Bernotaitė. Bet pradėkime nuo knygų, rašymo ir skaitymo.
– Ko labiausiai pasiilgote tėvynėje?
– Žmonių pasiilgau. Savo žmonių. Draugai, bičiuliai, artimieji ir net vos pažįstamieji, su kuriais sieja įvairios istorijos, nuotykiai, su kuriais įmanomas gilus ryšys – šito labiausiai pasiilgstu, nes per atstumą bendrauti nėra tas pats, kas kalbėtis, žiūrint vienas kitam į akis. Nors dabar jau ir Melburne susiformavo lietuvių draugų ratelis, labai džiaugiuosi, kad neužtrunku vėl ir vėl grįžti tėvynėn, kad manęs nepamiršta, kad gatvėje ar knygų mugės šurmulyje staiga galiu sušukti vardą ir į mane atsigręžia šypsantis veidas... Čia gyvena žmonės, su kuriais mane sieja bendra praeitis, todėl stengiuosi nepaleisti to santykio: būti su jais ne kadaise, o dabar. Taip pat ir kurti ateitį – turiu darbo planų, svajoju apie nuosavus namus Lietuvoje, užmezgu vis naujus ryšius.
Vilnius tokiu metų laiku neatrodo labai fotogeniškas, ypač jo pakraščių rajonai. Senamiestis žavingas bet kuriuo metų laiku, bet „chruščiovkės“, fabrikai, asfaltas ir vilniečiai tamsių atspalvių rūbais švininio dangaus fone neatrodo labai patraukliai... Liūdnų pagyvenusių žmonių stotelėse matau neįprastai daug. Bet ir jaunų žmonių matau. Jie man labai gražūs. Galbūt atrodau keistai – vaikštau ir šypsausi, tad dauguma praeivių šnairuoja į mane.
Nesu pamiršusi, kaip reikia elgtis Lietuvoje žiemą. Žinau, kad ankstyvas pavasaris – depresijų metas, kai norisi, kad greičiau atšiltų, greičiau sužaliuotų pasaulis, ir galima būtų lįsti lauk, mesti gyvenimą interjeruose. To pavasario drauge su visais irgi tikiuosi sulaukti, nes Lietuvoje būsiu maždaug mėnesį.
– Kaip jautėtės Knygų mugės šurmulyje?
– Vienoje vietoje pamačiau, ko gero, visą Lietuvą. Aišku, ne kiekvieną pilietį, bet visus piliečių tipus, socialinius sluoksnius, visokio amžiaus atstovus, taip pat nemažai Lietuvos garsenybių. Išvydau ir viešų personų, kurios traukia norinčius nusifotografuoti drauge ar gauti autografą net ir tuo atveju, jeigu persona neišleidusi knygos. Man visi žmonės lygūs ir visi vienodai įdomūs. Gal dėl to, kad visuose galiu įžvelgti įdomius personažus? Man labai patiko ir netgi, galima sakyti, pakvietė atvykti šiemetinės mugės tema: „Personažai ieško autoriaus“. Panašu, kad tikrai patekau į personažų spūstį. Rašytojos įleisti į tokią patalpą negalima. Arba įleisti tik trumpam. Ketvirtą renginio dieną mane užsupo nesibaigiantis žmonių srautas, net ėmė pykinti. Toks intensyvumas, tiek daug visko. Čia bet kam apsvaigtų galva. Vieną dieną vedu paskaitą apie rašymą, kitą dieną lankausi kitų knygų pristatymuose… Jaučiausi laiminga.
Paskutinę mugės dieną net rišlus naratyvas ėmė dėliotis: rytą atsitinka viena istorijos dalis, popiet siužetas pratęsiamas, intriga išaiškinama… Pavyzdžiui, per Valdo Papievio romano „Odilė“ pristatymą iš auditorijos per greta manęs sėdinčią moteriškę į sceną buvo perduotas paslaptingas lapelis su klausimu. Klausimas buvo linksmas: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ Už tai klausimo autoriui netgi padovanojo knygą. Pamaniau: įdomu, kam čia taip pasisekė? Popiet susidūriau su pažįstama redaktore, turinčia labai gražų humoro jausmą. Bekalbant ji tarp kitko prisipažino laimėjusi V. Papievio knygą už klausimą!
Kita istorija – susijusi su Nerijos Putinaitės skandalingąja knyga. Knygos pristatyme siutau dėl to, kad renginio dalyviai, pamynę intelektinį sąžiningumą, painioja sovietinį ateizmą su pasaulietiniu, vakarietišku ateizmu, o gal netgi ignoruoja pastarąjį. Tai visiškas absurdas, nes tuomet išeitų, kad tie britai, vokiečiai ar amerikiečiai, kurie laiko save nereligingais, yra neišsikapstę iš sovietų mentaliteto... Nesu tikra, ar su tokia mintimi sutiktų pati autorė – įtariu, kad tokį posūkį diskusija įgavo dėl kitų jos dalyvių. Kaip bebūtų, paskutinę mugės dieną (rytą) radau stendą, kuriame parduodama N. Putinaitės knyga. Man pasakė, kad tai, ką matau lentynoje, yra paskutiniai egzemplioriai, kitų teks laukti dvi savaites (ministro Juozo Oleko reklamos dėka.) Tos pačios dienos popietę nustebau, kad šitos knygos esama visai kitame – platintojų – stende, tik ji dėl darbuotojų nesusigaudymo padėta nuošaliai ir dar neišpirkta. Patariau padėti ją pirkėjams po nosimi...
Buvo ne viena knyga, kuri mane ir sudomino, ir netgi sukrėtė savo pristatymu (Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“), todėl prisipirkau jų daug. Šioje mugėje visgi svarbiausia man buvo tinkamai pristatyti savo knygas ir savo edukacinę veiklą. Manau, mano paskaita apie rašymą praėjo įdomiai, žmonių susirinko daugiau, nei salėje buvo vietų, o po visko viena mergina priėjo prie manęs ir pasakė tai, kas man yra Patriotų premijos atitikmuo: „Jūs esat kieta!“ Juokavau, kad knygą apie rašymą išleisti mane privertė pareiga tėvynei: noriu padėti žmonėms rašyti geriau ir būti labiau suprantamiems. Mes turime daug temų, apie kurias reikia išsišnekėti viešai, ir geriausia tai daryti rišliai, sklandžiai ir argumentuotai – raštu.
– Dabar visi rašo, kas minutę gimsta šimtai tūkstančių tekstų. Kas iš tiesų vyksta?
– Galiu paliudyti, kad knygas perka. Perka gerai. Nemanau, kad visi gali rašyti taip gerai. Gal dėl to kai kam ir apmaudu. Bet tai natūrali atranka. Kai tik buvo išrastos teksto spausdinimo staklės, žmonės ėmė tiražuoti informaciją. Kartais atrodo, kad knygų daugėja geometrine progresija, ir greitai neliks miškų, o namuose – lentynų vazai ar suvenyrui, bet juk taip nėra. Kai kurie leidiniai grįžta į fabriką ir yra perdirbami. Kai kas išmetama. Taip taip, knygos išmetamos – esu ne vieną išgelbėjusi iš konteinerio, bet esu ir pati išmetusi. Sakoma, jeigu naikini knygą, esi pasiruošęs naikinti ir žmogų. Teisingas posakis, tačiau knyga čia turima omenyje kaip bendrinė, o ne tikrinė (knyga apskritai, o ne konkreti knyga). Drausti kam nors pasisakyti per knygą yra nusikaltimas prieš žmogų. Tačiau retkarčiais žmonės sukuria šlamštą knygos pavidalu. To šlamšto žmonijai nederėtų neštis su savimi ant kupros visą naująjį tūkstantmetį.
Žmonės šiandien ir skaito, ir rašo daug daugiau, negu bet kada žmonijos istorijoje. Nes žmonija (bendrinė) tapo daug raštingesnė. Ir tai yra laimė. Tame žmonijos raštingume yra gebėjimas susikalbėti ir viltis liautis žudyti vieniems kitus. Tai, kad atsirado internetinė žiniasklaida, prie kurios priskirčiau ir tinklaraščius – irgi nuostabus dalykas. Galiu lengviau rasti žmogų, kuris išsako viešai tai, ką galvoju ir aš. Rasti bendramintį labai svarbu. Išgirsti kitamintį – irgi. Kokia keista ar baisi bebūtų tam tikro asmens nuomonė, visiems daug geriau, jeigu jis ją išsako viešai. Nutylėjimai sovietmečiu gal ir buvo išsigelbėjimo būdas prisitaikant, bet šiandien tai yra yda ir vyresniosios kartos bėda. Tačiau nepriklausomybės karta jau rodo balsą. Viliuosi, kad jiems nutylėjimai, cenzūra, Ezopo kalba ir panašūs dalykai atrodys netoleruotini, ir jie be kompromisų reikalaus žodžio laisvės.
– Kaip tekstų uragane pradedančiam rašytojui tapti matomu?
– Tapti matomu visais laikais būdavo nelengva… Šiandien tai netgi lengviau, nes gali pradėti rašyti internete, Facebooke tave gali paremti draugai ir giminės, o jų draugų draugai bent jau užmes akį į tai, ką „mėgsta“ jų pažįstami. Ir tai netgi nieko nekainuoja, tik reikia skirti laiko ir būti sumaniam. Man viskas vyksta ne iškart, ne ūmiai, o pamažu. Pradedančiajam rašytojui reikia būti labai atkakliam ir nesiliauti tikėjus savo aistra, netgi jei niekas kitas to nesupranta. Galbūt būti matomu pradžioje net ir nenaudinga. Jei nori jau dabar, šiandien gauti savo penkiolika minučių šlovės, pamąstyk, ką pasakysi pasauliui, gavęs šią progą. Ar turi ką pasakyti? O gal tik užimsi eterį tuščiais paistalais? Kaip sakė vienas klasikas: net ir baisiausias mėšlas atras savo auditoriją. Todėl nereikėtų mąstyti atbulai: jeigu mane skaito tūkstantis žmonių, vadinasi, esu geras rašytojas… Esi geras rašytojas ne todėl, kad tave visi žino, o todėl, kad tavo kūriniai yra parašyti meistriškai. Paklausk savo nuojautos ir ji nesumeluos, kaip yra iš tiesų. Todėl mano patarimas paprastas, bet sudėtingas. Jei nori tapti matomas, rašyk gerai ir rūpinkis turiniu – atsiverk, apsinuogink, būk tikras ir aktualus. Gyvenk gyvenimą visu pajėgumu ir dalykis juo su skaitytojas. Lengva pasakyti, sunku padaryti – puikiai tai žinau…
– Apie lietuves rašytojas. Gal moteris rašytoja yra smulkiojo žanro virtuozė...
– Kiek teko pastebėti, tiek vyrai, tiek moterys sunkiai dėlioja didelės apimties kūrinius. Parašyti daug galima nesunkiai, bet išlaikyti teksto struktūrinį vientisumą kartais pritrūksta ir laiko, ir gebėjimų. Apskritai, daugumai tarsi artimesnis esė… Nors tai gali būti pasaulinė tendencija – dabar labai aktualūs kūriniai, kuriuose autorius stoja priešais skaitytoją toks, koks yra, rašo apie save, pagrindinis pasakotojas net nebando apsimesti personažu, pasirašo autoriaus vardu ir pavarde. (Pavyzdžiui, norvegas Karlas Ove Knausgaardas, iš dalies ir italė Elena Ferrante.) Su kūrinio apimtimi irgi elgiamasi laisvai. Prieš keletą metų skaičiau keletą užsienio romanų, kurie siekia šešis šimtus ar net daugiau puslapių. Pernai atkreipiau dėmesį į tuos, kurie nesiekia kartais iš šimto puslapių, o vis tiek nevadinami novelėmis. Įdomus dalykas, bet skaitant tokius trumpus kūrinius visai neatrodo, kad pritrūko apimties, nes autoriaus pasirinkta kita strategija: itin tirštas turinys, kurį perbristi nėra lengva. (Čia turiu omenyje argentinietį Césarį Aira, brazilę Clarice Lispector.)
Kaip bebūtų, mane irgi traukia eksperimentai su apimtimi, tačiau romano formatą kuriu, atsižvelgdama į tai, koks yra turinys. Poetiškas tekstas gali būti glaustesnis, tirštesnis, o proziška kalba gali būti išsamesnė ir lengviau skaitoma. Abu mano romanai, pavyzdžiui, turi skirtingą skaitymo tempą. Romano „Katė, kurios reikėjo“ struktūra klasikinė, aiški scenų dramaturgija, didesnis vaizdingumas palengvina skaitymą. „Dioniso barzda“ – sudėtingesnis intelektinis žaidimas, meilės istorija su eseistiniais ar net moksliniais intarpais. Todėl jis ir glaustesnis, ir sunkesnis, reikalaujantis tam tikros protinės ir emocinės įtampos. Turbūt skaitytojas turės atrasti savo raktą į jį. Arba laukti, kol ateis tam tikras laikas, knyga pati pakvies ir atsivers.
– Knyga „Dioniso barzda“ atskleidžia naujojo tūkstantmečio interesus.
– Šiomis dienomis, kaip niekad, galvoje skamba viena frazė, mintis, kurios dar iki galo neišvysčiau, bet pasakysiu užuomazgą: tik dabar Lietuva įžengė į XXI amžių. Kaip tai pasireiškia? Labai aiškiai jauti, kad keičiasi kartos. Sovietinė karta, kuriai iš dalies priklausau ir aš, privalo dalytis erdve ir laiku su jau užaugusia nepriklausomybės karta. Dvidešimt penkerių metų žmogus – jau beveik galutinai subrendusi asmenybė, kuri nežino tokio psichologinio smurto, kokį patyrėme mes vaikystėje ir jaunystėje. Mūsų tėvai gimė, augo, brendo ir netgi suseno praeitame tūkstantmetyje ir okupacijos sąlygomis. Kad ir kaip bandytų mums pasakoti, kad anuomet irgi buvo „ne taip jau blogai“, žmonės turėjo savo intymius gyvenimus, mylėjo, gimdė ir išgyveno, jie visa tai darė kalėjime. Kai nežinai, kad gali būti kitaip, neįsivaizduoji, kas tas laisvas pasaulis, koks jis. Mes niekada nesužinosime, kaip atrodytų mūsų tėvų veidai dabar, jeigu Lietuva būtų tapusi nepriklausoma, pavyzdžiui, septyniasdešimt penktaisiais (tuomet aš priklausyčiau nepriklausomybės kartai). Užjaučiu šią kartą, bet nepateisinu, kai vyresnieji smerkia jaunimą. Knygų mugėje iš sovietikų kartos tik ir tegirdėjau: dabartiniai laikai supuvę, meilės nėra, „plėšo pasaulį“, nebėra tos gelmės, nėra pagarbos gyvybei, visi tapo vartotojais ir t. t. Turbūt jie nusako savo pačių jausmus, nes būtent jų pasaulis miršta, po savęs palikdamas mažai ką šviesaus. Žinoma, tai apmaudu. Bet reikia džiaugtis savo vaikais, didžiuotis jais ir tikėti jų ateitimi: tik tokia tauta gyvens ir klestės.
Nors apie kartų perskyrą naujajame romane tiesiogiai nekalbu, kūriniuose svarbu yra ir tai, apie ką nerašoma. Mano romano pagrindinis objektas – naujojo tūkstantmečio karta, tos kartos gyvenimo būdas, mąstymas, kalba, lūkesčiai ir problemos. Tai jauni žmonės, pasaulio piliečiai, kurie nežino, kas yra nepriteklius, baimė, nelaisvė. Jie nėra paveikti rusiškos kultūros, net jų slengas (žodžiai, posakiai, vartojami tam tikrų profesijų, klasinių tarpsluoksnių žmonių) kitoniškas, jie mąsto savotiškai. Atpažįstu juose ir daug savo savybių. Tiesa, iš pradžių jos mane erzino, bet paskui supratau kodėl: juk niekas nemėgsta matyti veidrodyje savo silpnybių. Bet pamačius jas, sugebėjus įsižiūrėti ir neužsimerkti, daug kas pasikeičia. Skaitytojus pabandžiau nukelti (ar sugrąžinti) į tą gyvenimo laiką, kai viskas yra itin svarbu, itin skaudu ir atrodo, kad pasaulį pakeisti įmanoma. Beje, šiame romane gali būti tam tikrų pranašysčių – tik ar jos išsipildys, sužinosime po kelių dešimčių metų. Nors kai kurie dalykai jau pildosi: jau randame spaudoje teorijų apie postkapitalizmą, kuris turi daug bendro su mano personažų kuriama Vojerizmo teorija...
– Ką šiuo metu skaitote?
Melburno oro uoste nusipirkau naujausią Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ („The Noise of Time“). Mane sudomino tema: paveikslas iš kompozitoriaus D. Šostakovičiaus gyvenimo. Labai įdomu, kaip britas mato rusų muziką ir sovietų praeitį – juk tai mūsų bendra praeitis, taigi brito žvilgsnis iš šalies kai ką pasako ir apie mus. O po Knygų mugės esu apsikrovusi delikatesais – dideli ir maži romanai, negrožinės knygos, komiksai, netgi vaikiškos knygutės… Esu rami dėl to, kad keliaudama po Lietuvą traukiniuose ir autobusuose nenuobodžiausiu.
– Kaip išsirinkti knygą?
– Renkuosi skaitinį pagal tai, kuo gyvenu dabar, mane turi užkabinti tema. Taigi skaitydama tarsi kuriu savo vidinį naratyvą. Knygų rašymas man yra šalutinė veikla, nes svarbiausia yra vidinė kelionė, kurios metu privalau vis kažką naujo suprasti, o tai geriausia padaryti skaudamąja tema rašant knygą. Taip pat ir skaitymas – šalutinė veikla. Tai vis ta pati kelionė savęs link.
