Daugiau nei pusę gyvenimo prie vandens ir jachtose praleidęs Rimtautas Rimšas lankėsi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir pristatė naujausią, ketvirtąją savo knygą „Nulinis plūdrumas“. Prieš tai buvo išleistos: „Klajonės po jūrą ir save“ (2005 m.), „Ne Karibų kruizas“ (2008 m.),  „Vyriško torto receptas“ (2013 m.).

R. Rimšas prisipažįsta, kad tikrai nerašytų, jei neplaukiotų. O jo kelionių jūra patirtis didžiulė: nuplauktų jūromis mylių skaičius einant kapitono pareigas – daugiau kaip 81 000, iš jų daugiau kaip 12 000 – plaukiant be įgulos. Pasak R. Rimšos, kiekviena jo kelionė savaip įspūdinga, o jūra, kurioje spalvų kur kas daugiau nei pačiame spalvočiausiame Salvadoro Dali paveiksle, jį įkvepia kurti.

Negana to, jachtininkas ir rašytojas įkūrė ir buriavimo mokyklą, kur jo teigimu, dalijasi tuo, ką truputėlį moka: „Buriavimas tapo viena bent jau laikino atsiribojimo nuo kranto gyvenimo formų. Kas bėga nuo uošvienių ar žmonų, kas − bando pasivyti savo vaikystės svajones“, – sako R. Rimšas.

– Kada susižavėjote buriavimu?
– Kai dar būdamas paaugėlis supratau, kad iš didelių laivų iki jūros kur kas toliau, nei iš mažų.

– Kiek metų jau skrodžiate bangas?
– Pradėjau 15 metų. Dabar man – 58.

– Papasakokite apie savo kelionių jūra patirtį. Kur teko pabuvoti?
– Nemanyčiau, kad „didžioji geografija“ turi didelę reikšmę. Taip, ji gali būti viena iš jachtavimo rūšių, tačiau kaži ar gerai, kai tikslu tampa tik taškas žemėlapyje.

Kolegos neretai juokiasi iš švedų buriuotojų, kad jie per gyvenimą neišplaukia toliau Stokholmo ar Alandų salynų. O kam iš jų plaukti, jei salų tik keli tūkstančiai? Neretai būna plauki plauki ir pagaliau priplauki. Pamatai save. Ir toli gražu ne tokį, kokį norėtum matyti.

– Įspūdingiausia kelionė.
– Kiekviena kelionė savaip įspūdinga. Jei praėjus kelioms dešimtims metų nebeprisimeni, kaip joje tavo sūnus pirmą kartą pats vairavo arba sugavo piršto dydžio ešerioką, kam tada iš viso reikėjo plaukti? Gal − kai pirmąkart pamačiau Pervalkos švyturį, kurį iki tol mačiau tik žurnale ir net nežinojau, kur toks yra.

– Kiek ilgiausiai laiko esate praleidęs ant vandens?
– Prieš keletą metų, kai sirguliuodamas mirkiau kojas karštame sūryme. Iškentėjau gal kokią minutę. Gaila, nepažiūrėjau tada į laikrodį, pasakyčiau tiksliau.

–  Kas jums yra jūra? Kuo ji jus žavi?
– Jūra yra kelias. Tačiau tą kelią kiekvienąkart reikia nusitiesti pačiam. Žavi? Jei kas nors sako, kad jį žavi jūra, vadinasi, jis nežino, nei ką sako, nei ką daro. Naudingų patarimų rinkiniuose rašoma, jei mes žinome, už ką mylime žmogų, vadinasi, tai ne meilė.

– Kaip prisiekusiam buriuotojui kilo mintis pradėti rašyti knygas?
– Pirmiausia nesu prisiekęs būti buriuotoju. O parašyti knygą, bent jau vieną, buvo mano vaikystės noras. Svajonė − jei jums taip patogiau.

– Kas jus įkvepia?
– Kasdienybė. Pilka, paprasta jūros kasdienybė, kurioje spalvų kur kas daugiau nei pačiame spalvočiausiame Salvadoro Dali paveiksle.

–Apie ką jūsų naujausia ketvirtoji knyga „Nulinis plūdrumas“?
– Kaip pažiūrėsi. Vienam − kaip toks neturintis ką veikti pilietis pusę metų kiūkso savo jachtoje ir niekur neplaukia. Kitam − kokia, tarkim, nauda iš naudos, kokia yra mūsų skubančio gyvenimo kaina. Galbūt tas tekstas – tai tik lyg uždavinio sąlyga. Atsakymus reikia susirasti pačiam.

– Jūsų geriausia skaityta knyga?
– Jei žinočiau, kuri geriausia, daugiau nebebūtų prasmės skaityti. Kiekviename tekste galima rasti ką nors prasmingo. Ypač jei tas tekstas patenka į akiratį laiku. Gal labiausiai gailiuosi, kad per anksti, gerokai per anksti perskaičiau „Hamletą“. Beje, ir „Nulinio plūdrumo“ personažą nuolat supa knygos. Neapsieinama ir be refleksijų į jas.

– Dar esate ir fotografas. Kaip kilo mintis į rankas paimti fotoaparatą?
– Nevadinčiau savęs fotografu. Pirmiausia, kad neturiu tam nei „akies“, nei talento. Taip, akį galima „atmušti“, tačiau tam reikia darbo. Fotografai, ypač gamtos fotografai, keliasi dar prieš aušrą. Man, apuokui, tai išties sunku.

– Taigi buriuotojas, rašytojas, fotografas. Kuri veikla jums mieliausia?
– Pridėkime − skaitytojas. Tačiau gal pagaliau patikslinkime sąvokas. Tarp buriuotojo ir jachtininko, mano supratimu, didelis skirtumas. Laikau save pastaruoju. Tikrai nerašyčiau, jei neplaukiočiau. Anaiptol tai nereiškia, kad rašau tik apie jūrą. Tačiau jūra tekste − tiek rašomame, tiek skaitomame − turi būti. Bent jau kaip veiksmo scena ar fonas. Tikrai neskaityčiau V. Woolf  „Į švyturį“, jei ji būtų, pavyzdžiui, „Į stiklo kalną“, arba A. Merdok „Jūra jūra“, pavadintą, pavyzdžiui „Stepė...“

– Įkūrėte ir buriavimo mokyklą. Ar buriavimas susilaukia susidomėjimo?
– Mokykla per garsiai skamba. Seminaras. Kuriame dalijuosi tuo, ką truputėlį moku.

Kaip nesulauks. Sulaukia. Vos Gintarė laimėjo olimpinį sidabrą, tėčiai suskubo vesti savo atžalas į vaikų buriavimo sporto mokyklas. „Ambersail“ apiplaukė šaratą − patys tėčiai beldžiasi. Buriavimas tapo viena bent jau laikino atsiribojimo nuo kranto gyvenimo formų. Kas bėga nuo uošvienių ar žmonų, kas − bando pasivyti savo vaikystės svajones. Kiek tai pavyksta, reikėtų klausti pačių plaukiotojų. Kiekvienas jūroje gali rasti tai, ko ieško. Ieško iššūkių − prašom, ieško ramybės − taip pat prašom. Netgi už tą pačią kainą.

– Tolimesni jūsų planai, siekiai, svajonės...
– Įsivaizduokite turgų. Ilgoka eilė prie, pavyzdžiui, ridikėlių ar superpėdkelnių. Po metų jau ilgoka pačių pardavinėtojų eilė. O jūs norite, kad aš apie savo svajones viešai trimituočiau.

– Jūsų gyvenimo moto?
– Nemanau, kad galima turėti vieną moto visam gyvenimui. Mes augame, įsimylime, išduodame, senstame. Ir kiekvieną kartą susikuriame sau kokį nors šūkį. Ar turiu kokį dabar? Parašykite man elektroninį laišką, atsakymo apačioje galėsite jį perskaityti.

R. Rimšas: „Parašyti knygą, bent jau vieną, buvo mano vaikystės noras.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.