Knygą vaikams „Kitoks pasaulis, arba Mergaitė, kuri buvo laiminga“ autorė šiaulietė Monika Domeikienė kartu su iliustratore Lauryna Kvedaraite išleido vos per penkis mėnesius. Bet šiuo atveju ne greitis yra svarbus. Manau, kad ši knyga tikrai išskirtinė. Kuo – apie tai pokalbyje. Ne ką mažiau įdomi ir pati autorė Monika. Ji – pirmiausia mama, taip pat kultūrinės veiklos vadybininkė Šiaulių dailės galerijoje. Ji – filologė, trumpam nėrusi į verslą, bet galų gale pripažinusi, kad jos kelias – humanitarinis. Pirmuosius dvejus metus lietuvių filologiją studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, o paskui grįžo studijų baigti į Šiaulių universitetą. Čia taip pat baigė lietuvių kalbotyros magistro studijas. O šiais metais debiutavo ir kaip rašytoja. Ko tik nenuveikia tos filologės.

– Kodėl filologė?
– Iki pat vienuoliktos klasės šimtu procentų buvau matematikė ir galvojau, kad studijuosiu tik ekonomiką. Tačiau pažintis ir draugystė su labai gera lietuvių kalbos mokytoja mane nukreipė kita linkme. Ji, matydama, kad man gerai sekasi, paskatino studijuoti lietuvių kalbą. Pabandžiau ir įstojau. Supratau, kad esu ten, kur reikia. Viskas ėjosi labai puikiai.

– Humanitariniai mokslai dabar nuvertinami, ypač filologija.
– Tenka apie tai girdėti. Bet aš visuomet vadovaujuosi savo nuožiūra. Man humanitariniai mokslai ar filologija niekuomet nebuvo tai, kas „nemadinga“. Tiesiog turi galvoti ne apie tai, ką visi daro, bet apie tai, kas patinka, įdomu. Mano pasirinkimas buvo toks. Kartais žmonės nuvertina tuos dalykus, apie kuriuos nelabai išmano. Šiandien visuomenei reikia greito produkto, greitų rezultatų. Humanitarinių mokslų žinios nėra greitai įsisavinamos, o kūrybinis procesas kartais trunka labai ilgai.

– Ką pirmiausia paneigtumėte arba teigtumėte?
– Visgi humanitariniai mokslai leidžia labiau pažinti save, knygų skaitymas lavina vaizduotę ir fantaziją. Tai idealūs mokslai asmenybės tobulėjimui. Žinoma, jeigu prioritetas yra pinigai, galima eiti į verslą. Kita vertus, žmonės, kurie studijavo, pavyzdžiui, filosofiją yra nuoširdesni, šiltesni, įvairiapusiškesni.

– Kada ėmėtės plunksnos?
– Rašydavau dažnai. Tai būdavo trumpi parašymai, pasakojimai apie šią akimirką, apie tai, ką išgyvenau. O buvo ir daug skaudžių patirčių. Viską, kas gulėdavo manyje, aš „išrašydavau“ ir kartais tai tapdavo pasakojimu, kartais tiesiog dienoraščio ištrauka. Norėjau rašyti suaugusiesiems, bet reikia temos, patirties, kitokio pasakojimo būdo. Tuomet kilo mintis parašyti vaikams, nuo jų juk viskas prasideda.

Labai ilgai rašiau dienoraščius, juos ėmiau rašyti jau penktoje klasėje, o kadangi buvau pakankamai išdykusi mergaitė, tai turėjau ką ir papasakoti – parašyti. Žaisdavome bibliotekomis, įrašinėdavome net ir „biblijas“. Vėliau pamiršau apie rašymą, o studijos vėl prie jo sugrąžino. Kartais nebūna viskas taip sudėtinga, kaip iš pradžių atrodo! Gimsta geros idėjos, o tu jomis tiesiog imi ir pasinaudoji.

– Kaip gimė idėja parašyti knygą?
– Knyga atsirado dėl iliustracijos ant viršelio. Ši iliustracija pernai nupiešta mano dukters, kai jai buvo 9 metukai. Aš jau seniai norėjau draugams ir jų vaikams padovanoti pasakojimą, kupiną išminties ir gerų emocijų. Tad vasarą ir gimė tokia idėja, kuri tiesiog apsigyveno mano galvoje. Vieną dieną jau turėjau savo viziją: mergaitė keliauja per pasaulį, ieško gerų dalykų, laimingo gyvenimo ir vertybių.

Kaip žinome, pasaulyje yra visokių žmonių – ir gerų, ir piktų. O piktus dalykus mes visuomet įsimename kur kas paprasčiau ir ilgam. Tad vieną dieną suabejojau – ar pasaulyje iš tiesų turi būti tiek daug pykčio. Ir taip mano planuose gimė idėja sukurti laimingą knygą vaikams, juk jie yra mūsų ateitis. Norėjau sukurti pozityvią knygą.

Pasakojimas apie mergaitę siejasi su joga. Pati lankau jogą jau 11 metų. Ten susipažinau su viena  mergina Lauryna, kuri studijuoja Vilniaus dailės akademijoje ir visada turėjo svajonę kurti iliustracijas. Ji mielai sutiko bendradarbiauti, pabandėme kartu kurti. Taip iš užrašyto pasakojimo ir spalvotų iliustracijų gimė knygelė. Be draugų ir gerų žmonių pagalbos iš tikrųjų ji nebūtų atsiradusi. Taip išėjo, kad daugiau nei 30 žmonių prisidėjo prie knygutės išleidimo.

– Veikėja – vardu Aretė.
– Mažasis pavadinimas „mergaitė, kuri buvo laiminga“ buvo sukurtas iš karto. O pavadinimas „Kitoks pasaulis“ ir personažai Aretė bei Hedrikas atsirado tik jau parašius knygelę. Man patarė vardų pasidairyti tarp graikų mūzų. Mano dukters vardas Atėnė, tad kaip ir buvau susidūrusi su graikiškų deivių vardais. Tačiau tai buvo pakankamai sunkūs vardai. Tačiau paieškojusi personažo vardo tarp graikių deivių, radau Aretės vardą – dorybės ir tobulybės deivė. Šis vardas puikiai tiko knygutės veikėjai. Legenda pasakoja, kad kelyje Herakliui pasirodė Aretė, kaip jauna mergina, siūlydama šlovę ir kovą prieš blogį, o Kakija vietoje to jam siūlė turtus ir malonumus. Heraklis pasirinko eiti Aretės keliu.

– Kaip prasideda istorija?
– Ilgai galvojau, ar knygutę paskirti tik mažai mergaitei. Tad su savo dukra sėdome aptarti  – ar ji norėtų toje knygutėje matyti blogą personažą, juk paprastai taip būna pasakose. Ji pasiūlė, kad norėtų matyti berniuką, bet nuliūdusį. Taip tas pasakojimas tapo bendra mano, dukters ir iliustratorės kūryba. Ilgai studijavau apie vertybes, pasirodo, kad yra daugiau nei 1500 vertybių, o jų karalienė yra empatija. Mano manymu, svarbiausia vaikams yra pajusti kito liūdesį ir mokėti vesti iš to liūdesio, mokėti parodyti gerą ir laimingą gyvenimą. Tad istoriją priekin veda empatija.

– Šitiek daug vertybių, knygelėje – tik dalelė jų.
– Kiekvienas žmogus turi savo esminį vertybių pagrindą, o visas kitas ne tiek daug vartoja. Kartais vertybės yra supainiojamos su emocijomis, su jausmais. Daugelį vertybių panaudojame tik tam tikrose situacijose. Tad kartais mes net nepajuntame, kaip patys sau meluojame ir susipainiojame.

Knygelė yra suskirstyta į stoteles. Į istoriją įdėta daug jogos žinių. Stotelės pateiktos pagal čakras – kiekvienai stotelei būdinga tam tikra spalva ir ją atitinkanti vertybė.

– Knygos vertybės ir pasaulio vertybės.
– Žinote, knyga tinka žmonėms iki 99 metų. Vertybės visuomet kinta. Ir kartais tenka sustoti ir pagalvoti, kas tau buvo svarbu, kai buvai vaikas ir susimąstyti, kokios vertybės tau svarbios šiai dienai. Knygos pristatyme lankytojų paklausiau, kada jie jaučiasi laimingi. Ir daugelis jų pabrėžė draugystę. Nors rašiau pasakojimą vaikams, bet drauge rašiau ne tik jiems. Suaugusieji perskaitę knygą pajuto pozityvumą ir atsiliepimai buvo geri, jie pajuto, kad nori gyventi taip, kaip knygoje parašyta – tuo labai džiaugiuosi.

Knygos gale yra užduotėlė, kurioje gali parašyti savo laimės istoriją, ja dalytis ir apie tai kalbėti. Ši knyga padeda mūsų pačių bendravimui. Juk šiandien mes nuolat skubame ir pati puikiai žinau, kad ne visada atrandu laiko pabendrauti su savo atžalomis apie svarbius dalykus. Kartais nutinka ir taip, kad svarbūs dalykai, kurie kamuoja ir domina vaiką, paliekami mokyklos ir darželių auklėtojoms… Taigi knygelė suteikia galimybę sustoti ir vadovaudamiesi stotelėmis, padiskutuoti su vaiku, giliau pažvelgti į gyvenimą.

– Kaip dažnai pritrūksta laiko...
– Vis dėlto vaikui laiko negali pritrūkti. Jei manai, kad darbai svarbiau, tuomet vaikelio atsiradimą atidėki ir daryk karjerą, bet vaikelio susilauki, kai tikrai galėsi jam skirti laiko. Net ir dešimt minučių vakare gali sukurti artumą. Ką reiškia pusvalandžiui perkelti reikalus? Kiek tu investuosi į savo vaiką, tiek ir turėsi. Tiek ir turės netgi visuomenė.

– Jeigu nemoki būti laimingas, nuo ko pradėti?
– Svarbiausia pačiam suprasti, kad nori būti laimingas. Jeigu kažkas staiga ateis ir žmogui, ilgai gyvenusiam negatyviame pasaulyje, siūlys perskaityti knygą, lankyti jogą – tikriausiai žmogus supyks tik dar labiau. Galbūt reikia tiesiog pradėti nuo mažų dalykų, pabandyti pajausti, kokia veikla teikia malonumą, su kuriais žmonėmis yra gera bei malonu. Mes dažnai esame priversti daryti tai, ką reikia daryti. Bet štai paprastas pavyzdys: mano knygos pristatyme dalyvavo tie žmonės, kuriems tai tikrai buvo įdomu, kurie turėjo tikslą pasidžiaugti mano sukurta knyga, norėjo susitikti ir pabendrauti. Todėl pristatymo metu buvo taip jauku.

– Bet juk yra ir problemiškų dalykų…
– Į informaciją, kuri atskleidžia visuomenės problemas, reikia žiūrėti objektyviai. O žiniasklaida visuomet žiūrės į tai, kas aktualu, bet ir pats turi atsirinkti, kas svarbu ir ką reikia į save įdėti.

– Kas yra draugystė?
– Man draugystė yra ir tam tikros situacijos, akimirkos, kai kitas elgiasi taip, kad gali juo pasikliauti. Man labai patiko vienas trumpas pasakojimas apie draugystę – jį perskaičius supratau, kad nebūtina įsikibti į vieną draugą ir iki galo jį „išnaudoti“ draugystei.

Štai augo medis – obelis. Mokinys priėjęs prie Mokytojo paklausė, kaip nusiskinti aukštai kabantį obuolį. Mokytojas patarė pasikviesti draugus į pagalbą, taip tikriausiai pavyks pasiekti taip norimo vaisiaus. Pirmiausia berniukas paprašė vieno draugo atsisėsti jam ant pečių ir pabandyti pasiekti obuolį, paskui dar vieno, ir dar, kol prisisodino tiek draugų, kad visi nuvirto.

Galiausiai Mokytojas jam pasakė, kad tau tereikėjo vieno draugo, kuris būtų pataręs pasiimti kopėčias. Kartais visiškai netikėtai sutinki žmonių, kurie gali tapti tavo draugais – net ir trumpam.

Knyga atsirado dėl iliustracijos ant viršelio. Iliustraciją pernai nupiešė Monikos duktė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.