Karo prisilietimas prie žmonių gyvenimų, neišvengiami pokyčiai ir nesuvaidintos emocijos – taip būtų galima apibūdinti Šiaulių Fotografijos muziejuje atidarytą fotožurnalisto Artūro Morozovo fotografijų parodą „Vijna“. Sudėtingomis sąlygomis dirbusiam žurnalistui teko įveikti ne vieną išbandymą, kad atskleistų karių buitį ir karo kasdienybę. Plačiau apie tai jis pasakoja „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.

– Ką reiškia fotožurnalistui būti karo lauke?
– Važiuodamas į karo zoną turi iš anksto tam pasiruošti. Žinoti apie tai, kas ten vyksta šiandien ir kas vyks rytoj. Tai reikalauja papildomų žinių, intuicijos. Tu važiuoji ten, kur galbūt neveiks telefono ryšys, kur nebus jokios policijos, kur priklausysi tik nuo savęs ir aplinkinių žmonių. Tokios kelionės reikalauja ir fizinio pasiruošimo. Gali būti, kad teks judėti kartu su karių grupe, kentėti šaltį ir stiprų emocinį krūvį, todėl turi būti tiek fiziškai, tiek morališkai tam pasiruošęs. Taip pat būti jautresnis aplinkai ir pats sau, neužmiršti, kur esi. Pavyzdžiui, pasirodymas karo fronte be peršaunamos liemenės gali liūdnai baigtis. Iš vienos pusės, tai yra ta pati žurnalistika, kur egzistuoja tos pačios etikos normos, iš kitos pusės – tu patenki į tokias situacijas, kurios nėra aprašytos vadovėliuose.

– Kodėl pasirinkote būtent karo žurnalistiką?
– Aš savęs nelaikau karo žurnalistu, nes matau užsienio kolegas, kurie dešimtis metų praleidžia ten, kur vyksta karas, būtent jie ir gali save vadinti karo žurnalistais. Aš esu tiesiog fotožurnalistas. Domiuosi pasauliniais įvykiais, man įdomūs socialiniai, politiniai veiksniai, kurie vyksta Europoje ir mano artimoje kultūrinėje aplinkoje. Pirmą kartą labai natūraliai išvažiavau, kai vyko karas Gruzijoje. Tuomet mačiau įdomią naujieną, kuri yra aktuali pasauliui. Važiavau, nes tikėjausi kažką padaryti įdomiau, geriau. Po to keliavau į Čečėniją, Palestiną.

Kai kilo konfliktas Ukrainoje, net neabejojau, kad ten važiuosiu ir aš, nes ši istorija labai artima Lietuvai, įdomi pasauliui. Važiuoti ten, mums lietuviams, buvo privalumas, nes mes mokame ukrainiečių, rusų kalbas, pažįstame jų mentalitetą. Daug sunkiau amerikiečiui žurnalistui, nes jis nemoka kalbos, reikia samdytis vertėją ir pan. O aš galėjau važiuoti vienas. Iš viso į Ukrainą vykau aštuonis kartus, praleisdavau po mėnesį, gyvenau su ukrainiečių kariais, taip pat separatistais tiek Donecko, tiek Luhansko srityse. Apskritai, manau, kad tikroji fotožurnalistika – tai ne tik įdomios, geros nuotraukos, pirmiausia jos turi būti aktualios ir šviežios.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Ukrainą?
– Pirmą kartą išvykau į Ukrainą, kai tik prasidėjo Maidano revoliucija. Žinojau, kad teks susidurti su ugnimi, sprogimais, kad bus mėtomi Molotovo kokteiliai, taip ir įvyko. Pasiėmiau iš  pažįstamo riedutininko šalmą, akinius, antkelius, nes supratau, jog ten bus labai pavojinga. Tačiau kai išlipau iš lėktuvo ir nusileidau Kijeve, jokių revoliucijos ženklų nemačiau. Iki Maidano važiavau dešimt metro stotelių, sėdėjau su daugybe žmonių viename vagone ir niekas nekalbėjo apie revoliuciją.

Tik kai išlipau iš metro, pamačiau, kas ten iš tiesų darosi. Tuomet pamačiau, kad į revoliuciją įsitraukė žmonės iš įvairių sričių. Per televiziją rodomuose reportažuose buvo matomi tik kariai, futbolo sirgaliai ir jaunuoliai. Iš tiesų į revoliuciją įsitraukė ir pensininkai, ir vaikai. Visas Maidanas buvo kinematografiškas – kaip meninis reiškinys. Vaizdą nuolat lydėjo garsas. Žmonės rinkdavosi dainuoti į barikadas. Daužydavo sudegusius policijos autobusus, kad palaikytų ritmą ir tarsi kūrė garso takelį. Šviesos, garsas, dūmai – viskas atrodė kaip scena iš gerai surežisuoto filmo. Po kurio laiko, kai trečią kartą skridau į Maidaną, pamačiau, kad tai jau nebe revoliucija, o karas. Tada supratau, kaip greitai gali kilti karas.

– Kaip atsirinkote ką fotografuoti?
– Į kelionę visada važiuoju su tikslu: turėdamas konkretų užsakymą arba manydamas, kad tam tikrą naujieną galiu padaryti geriau, įdomiau. Važiuoji ir žiūri, kas tuo metu vyksta įdomaus ir reaguoji į įvykius. Lietuvai buvo labai įdomios medžiagos, nuotraukos iš Ukrainos, aš net tekstus rašiau. Galiausiai supratau, kad reikia sėdėti ir būti su kariais. Naujienų ieškoti nereikia, užtenka tiesiog pasakoti kiekvieno kario istoriją. Kai juos prakalbini, supranti, kokie žmonės įsijungia į karą. Vienas – verslininkas, kitas – žemdirbys, trečias – dizaineris. Tai visiškai paprasti žmonės, kurie nebuvo mokomi kariauti. Jie paliko savo šeimas ir išėjo ginti savo šalies.

– Ką pasakojo kariai?
– Sutikau daugybę žmonių, išgirdau daugybę istorijų. Ukraina savo kariuomenės praktiškai neturėjo. Teoriškai ji buvo mokoma atlikti tik gelbėjimo, evakuacijos darbus. Apie konfliktą su artimiausia kaimyne niekas negalvojo. Elito daliniai, desantininkai pasakojo, kad anksčiau jie įvairias karines operacijas atlikdavo kartu su Rusijos pajėgomis. Todėl niekada nemanė, kad teks kovoti prieš rusus.

Išgirdau ir labai daug įkvepiančių, gražių istorijų apie tai, kaip žmogus supranta, kad jo šalies ateitis priklauso nuo jo, kad turi įsitraukti į karą, jog apgintų savo šeimą. Taip pat netrūko skaudžių, tragiškų istorijų apie artimųjų praradimą, gyvenimo griuvimą, likimo pasikeitimus.

– Kaip susidorojote su savo emocine būsena?
– Po pirmosios išvykos į Gruziją supratau, kad į tai galiu reaguoti ramiai. Į viską žiūriu profesionaliai, nebandau išspręsti kitų uždavinių. Mano misija – tik stebėti, kas vyksta aplinkui. Aišku, galiu manyti, kad savo nuotraukomis kažką pakeisiu, tačiau realiai karas yra tragedija ir nieko čia nepakeisi. Tiesiog reikia viską stebėti, klausyti ir pasakoti. Žinoma, ir aš turiu empatijos jausmą, prisirišu prie žmonių, ir jeigu jiems kas nors atsitinka, noriu padėti. Jeigu jie žūsta – gedžiu. Nori to ar ne, karas paveikia, tačiau man pavyksta su tuo kažkaip susitvarkyti. Man neteko išgyventi nemigos naktų ar sapnuoti košmarų. Į viską sekėsi žiūrėti profesionaliai. Karai pasaulyje vyksta nuolat, jie baisūs, bet mūsų, žurnalistų, misija – stebėti ir aprašyti, kas vyksta.

– Kas fotografuojant buvo sunkiausia?
– Iš pradžių buvo sunku, nes visi slėpė savo veidus. Žmonės nenorėjo, kad juos fotografuočiau, nes bijojo dėl savo gyvybės. Priešininkai laisvai galėjo įsiveržti į jų butus, padegti automobilius ir t. t. Tačiau kai praėjo keli mėnesiai, žmonės mielai leidosi fotografuojami, suprato, kad tapo istorija. Sudėtingomis akimirkomis norėjo būti įamžinti, parodyti kitiems, kad ten buvo.

Daug kas įsivaizduoja, kad fotografuojant karo vaizdus užtenka užsidėti neperšaunamą liemenę ir nuolat aplink kažkur bėgioti. Iš tiesų didžiąją laiko dalį mes pralaukiame, bendraujame su žmonėmis ir bandome įgyti jų pasitikėjimą, tik tuomet prasideda tikroji fotografija. Turbūt tas laukimas ir yra sunkiausia dalis. Tokios temos reikalauja daug laiko. Tu negali atvažiuoti savaitei, ateiti pas žmogų ir sakyti, kad turiu tik dvi valandas, tavo namus subombardavo, papasakok, kaip jautiesi. Su žmonėmis turi praleisti daugiau laiko, palaukti karių, kol jie pajudės. Buvo atvejų, kai išvažiuodavau mėnesiui ir nepasikeisdavau nė vienos fotoaparato kortelės.

– Kaip aplinkiniai reaguoja į karo nuotraukas?
– Žmonės mano, kad karas – tai tik apkasai, liepsnos ir mirtys. Iš tiesų šalia viso to vyksta labai įdomus gyvenimas. Per bombardavimus gyventojai prižiūri savo daržus, gamina uogienes, nes net per karą gyvenimas tęsiasi. Gali kelis mėnesius užsidaryti rūsyje, kažko baimintis, bet galiausiai supranti, kad reikia gyventi.

Kai žmonės pamato mano nuotraukas, reakcijos būna įvairios. Kai kurie pastebi ne tik įamžintus karius, bet ir įžvelgia įvairių niuansų. Stebisi ir manęs klausia, koks karas yra mechanizmas. Kiti atvirauja, kad patys dabar nevažiuotų į Ukrainą, nes tai atrodo baisu. Sulaukiu įvairių klausimų, į juos atsakau ir supažindinu su šia istorija.

– Sakoma, kad reikia kurti tik teigiamas emocijas keliantį meną. Pritariate?
– Ideologija vaizduoti tik gražią realybę nepasiteisino dar sovietmečiu. Iš tiesų realybė ne visada yra graži. Fotožurnalistika turi nešti ne tik malonumą, bet ir atverti naujus pasaulius, raginti mąstyti kitaip. Menas ir malonumas, menas ir skausmas – visa tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Todėl nematau priežasčių, kodėl nereikėtų to vaizduoti fotografijose. Be abejo, krauju, žiaurumu lengviausia padaryti poveikį žiūrovui, bet mano tikslas – kad žmogus, žvelgdamas į mano darbus, mąstytų.

– Ko negalėtumėte sau leisti nufotografuoti?
– Gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje, kur įstatymais aiškiai nurodyta, kad negalima fotografuoti mažamečių vaikų, vaizdų, kurie žemintų žmonių orumą ir pan. Tačiau kaip tu gali papasakoti konfliktą be vaikų, mirties, sužeisto kario. Todėl tu turi nuolat vesti diskusiją su savimi, turi galvoti, ar ta nuotrauka ką nors pakeis. Tam, kad gerai atliktum savo darbą, būtina žurnalistinė savireguliacija, pagarbos jausmas ne tik žmogui, bet ir mirčiai, jautrumas situacijai. Apskritai, dažniausiai žmonės mane patys įsileidžia į savo aplinką. Kartais užtenka tik akių kontakto.

– Žiniasklaida pernelyg mėgaujasi smurto vaizdais?
– Smurto daug ne tik žiniasklaidoje, bet ir filmuose, žaidimuose ir t. t. Smurto industrija iš tiesų egzistuoja. Krauju lengva sukrėsti žiūrovą, o kitais būdais tai padaryti yra sunkiau. Vis dėlto Lietuvos žiniasklaida yra santūresnė nei Vakarų. Pas mus galbūt tik pačios antraštės ar tekstai yra aštresni, bet smurto vaizdai nėra labai rodomi. Aišku, tai nereiškia, kad jų negali pasiekti tie, kurie tokius vaizdus išvysti nori. Kalbant apie karo nuotraukas, manau, kad apie karą reikia pasakoti taip, koks jis yra.

– Jaučiate konkurenciją?
– Lietuvoje konkurencijos nėra, niekas nenori fotografuoti karo vaizdų. Aišku, buvo kolegų, kurie į Ukrainą važiavo vieną ar du kartus, bet niekas ten ilgiau neužsibuvo. Dėl to šiek tiek gaila, nes  nėra su kuo padiskutuoti. Gali tik paklausti, ar nuotrauka graži, sulauki poros komentarų ir viskas. Karo metu gali nutikti tiek daug įvairių situacijų, kurios nėra aprašytos vadovėliuose. Pavyzdžiui, niekas nepaaiškina, kaip reikėtų elgtis, jeigu žurnalistą paliktų vieną su šalia susirištu įkaitu arba jeigu duotų ginklą ir lieptų šaudyti. Matyt, čia visa žurnalistika ir pasibaigtų. Apie tokias situacijas ir norėtųsi daugiau padiskutuoti su kolegomis.  

– Kodėl nusprendėte atidaryti parodą „Vijna“?
– Tai savotiškas Ukrainos temų ciklo užbaigimas. Tiesiog norisi visiems parodyti, ką padariau, kad galėčiau judėti toliau. Tai tarsi baigiamasis akcentas.

– Kokie planai?
– Kai žmogus planuoja – Dievas juokiasi, kai fotožurnalistas planuoja – Dievas dar labiau juokiasi. Viena naujiena keičia kitą, todėl visada stengiuosi į jas greitai reaguoti, paimti kuprinę ir kažkur išskristi.

Žurnalisto fotografijose atsispindi gyvenimas pirmose fronto linijose, pažintis su abiem kovojančiomis pusėmis, karių buitis ir karo kasdienybė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.