Lietuvos žiniuonei, liaudies medicinos žinovei, mokslininkei, kraštotyrininkei, vaistininkei, habil. dr. Eugenijai Šimkūnaitei 2016 m. kovo 11 d. būtų sukakę 96-eri metai. Jau 20 metų be Lietuvos žiniuonės, kai 1996 m. sausio 27 d. daktarė baigė žemiškąją kelionę.
Iki šiol žmonės gerai atsimena habil. gamtos mokslų daktarės E. Šimkūnaitės (1920–1996) darbus, kuri visą savo gyvenimą pašventė vaistinių augalų bei liaudies medicinos pažinimui. Šiandien šviesaus atminimo vaistininkės patirtimi galime dalytis visi.
Žiniuonės receptai
Remdamiesi habil. dr. E. Šimkūnaitės žiniomis, patirtimi, vertybėmis ekspertų pagaminta ypatinga žolelių arbata, drobiniame maišelyje, pavadinta jos vardu.
Įamžinant šviesaus atminimo vaistininkės daktarės E. Šimkūnaitės atminimą ir rašytinį palikimą „Acorus vaistažolių“ ekspertai vardinę arbatos liniją papildo penkiais mišiniais. Kiekviename mišinyje suteikdami gamtos darną yra suderintos septynios žolelės, o arbata pateikta šilkinėse pagalvėlėse.
2015 metais leidykla Vilniuje išleido daktarės E. Šimkūnaitės knygą „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“, šios knygos sudarytoja provizorė Birutė Karnickienė. Knygoje pateikiama E. Šimkūnaitės sukurti ir gydymui vartoti vaistažolių mišinių receptai. Pateikiama žinių apie gydymo vaistiniais augalais ypatumus ir jų suderinamumą su kitomis vaistažolėmis, spausdinamos žymios vaistažolininkės mintys. Knyga skirta medicinos ir farmacijos specialistams.
Tai dar viena daktarės E. Šimkūnaitės knyga, įamžinanti jos neįkainojamą vertybę – rašytinį palikimo lobyną.
1997 m. įsteigtos E. Šimkūnaitės fondas, kurio tikslas propaguoti tautinę vaistažolininkystę, remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje.
1998 m. Tauragnų vidurinei mokyklai suteiktas dr. Eugenijos Šimkūnaitės vardas.
Daktarės gimimo dieną, kovo 11-ąją, jos kapą Tauragnuose, Utenos rajone, aplanko buvę bendradarbiai, bendražygiai, bendraminčiai. Kiekvieną pavasarį prie jos kapo pražysta vyšnia, pasodinta pagal jos valią.
Įdomus ir universalus žmogus
Su mokslininke, kraštotyrininke, Lietuvos žiniuone, liaudies medicinos žinove, vaistažolininke, keliautoja, vaistininke habil. dr. E. Šimkūnaite susipažinome daugiau negu prieš 50 metų.
Nuvykus į Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiąją farmacijos valdybą beveik kiekvieną kartą tekdavo susitikti daktarę kabinete arba koridoriuje, aptarti įvairius darbo klausimus. Susitikus visuomet pirmiausia paklausdavo, kaip gyvena šiauliečiai, kaip sveikatos ir paprašydavo perduoti sveikinimus jos pažįstamiems.
Daktarė E. Šimkūnaitė buvo gana įdomus ir universalus žmogus. Kiekvieną sutiktąjį ji patraukdavo dėmesį savo apsirengimu, švarku, paltu, avalyne. Dar daugiau įdomi ir turtinga buvo kalba, kupina įvairių palyginimų, daug žodžių, kurie buvo būdingi tik žiniuonei. Jos kalbos maniera patraukdavo kiekvieną besiklausantįjį.
Todėl buvo nenuostabu, kad salės, kuriose vykdavo susitikimai su daktare, būdavo pilnutėlės, ilgai užsitęsdavo atsakymai į klausimus, jie būdavo aiškūs, paprasti ir suprantami, dažnai su humoru.
Štai keletas iš daugelio girdėtų. Paklausta apie vaistų reklamą, profesorė paaiškino: esą reklamuoja ne tai, kas reikalinga, visos šios kramtomosios gumos be cukraus – gryna nesąmonė, bet pačiam gydytis labai sudėtingas dalykas, nes pirmiausia reikia gydyti ne ligą, o žmogų, o kiekvienas žmogus truputį kitoks.
Kai būdavo kalbama apie mumijų, profesorė tiesiai atsakydavo, kad tai gyvūnų išmatos.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad netaptum kvailiu, E. Šimkūnaitė atsakė: nereikia užriesti nosies, nes kai užsiriečia nosis, tai pasibaigia protas.
Ji buvo už tai kad galima visuomet suvalgyti bryzelį lašinukų, o medų geriausia čiulpti su koriais.
„Ar radot paparčio žiedą, profesore?“ – dažnai klausdavo jos. O žiniuonė atsakydavo: paparčio žiedo reikia ieškoti, kai papartis žydi, ir negalvoti, kad nori surasti žiedą – tada žiedas pats tave suras: į apyvarę įkris ar kur kitur.
Daugiausia klausimų būdavo apie vaistažoles, jų vartojimą ir t. t. Daktarė atsakydavo į įvairius klausimus.
E. Šimkūnaitė norėjo padėti visiems į ją besikreipiantiems ir už tai neimdavo jo atlyginimo. Ji sakydavo, kad sugebėjimas gydyti yra Dievo dovana. Visuomet sakydavo: o jeigu reikės patarimo, ieškokite, visada padėsiu, tik neprašykite tokio dalyko – kaip durnių padaryti razumnu ir liubčiku, nes tokiais atvejais aš netarpininkauju.
Su daktare teko bendrauti farmacininkų suvažiavimuose, konferencijose, seminaruose išklausyti įdomius jos pranešimus, pamokančias mintis ir pasiūlymus.
Šiauliuose ji būdavo įvairiuose renginiuose.
