Kol prieššventinė įtampa, bėgimas su dovanomis ir be jų intensyvėja bei virsta Kalėdų karštine, į balansą grįžti įmanoma. Tereikia paklausyti geros, dvasingos, gyvos muzikos. Kol eterio balsai skleidžia triukšmo informaciją, galime rasti nišą ramybei atgauti ir prisiminti, kad gerumas yra. Kad jis įmanomas ir paprastomis priemonėmis – taip sako dirigentas Egidijus Kaveckas, kuris gruodžio 15-osios vakarą vyksiančiame koncerte „Advento motetai“ diriguos Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“. Kaip dirigentas ir atlikėjas E. Kaveckas aktyviai dalyvauja akademiniuose koncertuose ir muzikiniuose projektuose. Nuo 2005 m. dainuoja Vilniaus miesto savivaldybės chore „Jauna muzika“ (vadovas V. Augustinas). Nuo 2009 m. yra šio choro chormeisteris ir antrasis dirigentas. Nuo 2006 m. vadovauja savo įkurtam vokaliniam ansambliui „Balsai“ ir aktyviai koncertuoja su originaliomis programomis.

Nuolatinis dirigentas apie Kalėdų dirigentą
Kaip sako dirigentas Tomas Ambrozaitis, E. Kaveckas – jaunas ir labai ryškus choro dirigentas, bebaigiąs doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Diriguoti tokiame kalėdiniame vakare, parengti programą buvo jau pakviestas pavasarį.

„Iš tikrųjų jis paruošė ir chorui pasiūlė labai gražią programą. Labai šiltą, labai dvasingą, gilią programą, nes pats yra labai meniškos dūšios, žemaitis, o žemaičiai visi yra patys normaliausi Lietuvoje, visi kiti – šiokie tokie“, – štai taip smagiai „Šiaulių naujienoms“  pristatė savo kolegą T. Ambrozaitis ir pridūrė, kad verta ateiti ir pasiklausyti koncerto „Advento motetai“ visais 200 proc. „Seniai choras „Polifonija“  nedainavo tokios didelės meistrystės reikalaujančio koncerto“, – teigia jis.

Jo manymu, jeigu žmogus nori savo dvasią paganyti, tai čia bus tikrai tas vakaras. Pasiteiravome, koks pats E. Kaveckas. „Tai veiklus žmogus, labai muzikalus, labai komunikabilus, šiltas, mielas, griežtas, greitas – turi visas geriausias savybes, kurių būtinai reikia chorvedžiui“, – patikino T. Ambrozaitis.

E. Kaveckas apie būsimą koncertą, save ir dvasingumą
E. Kaveckas pristatydamas „Advento motetus“ sako, kad programą sudaro kūriniai nuo baroko iki XXI a. Tai ir J. S. Bacho, F. Mendelsono-Bartoldy, G. Malerio šedevrai, bet ypač malonią Kalėdų laukimo nuotaiką sukurs skambėsiantys pasaulio chorinės muzikos „topuose“ esančių kompozitorių – Eric Whitacre (JAV) ir Eriks Ešenvalds (Latvija) kūriniai, kurių muzika pasižymi originalumu,  sudėtingumu, užtat ji skamba lengvai.

Kaip pats E. Kaveckas sieja motetus, senąją muziką ir dvasingumą? „Galbūt dvasingumą mes dažnai pamirštame bėgdami savo gyvenimiškame rate. Galbūt Renesanso, baroko metu, viduramžiais žmonės labiau buvo religingi. O mes dabar esame laisvi ir dažnai pamirštame apie dvasinius reikalus. Tad koncertas ir skirtas pabūti toje kalėdinėje, adventinėje, laukimo atmosferoje. Kviečiu susitelkti ties artimaisiais, susitelkti ir ties tais žmonėmis, kurie yra pamiršti kitų“, – sako dirigentas.

Paklaustas, kaip gyvena šventiniu laikotarpiu, dirigentas atsako, kad ypač šiais metais turi daug darbo, ir jeigu Dievas duos, turėtų pabaigti ilgą keturių metų periodą – doktorantūros studijas.  „Tad šiuo metu gyvenu tokiame moksliniame periode. Ypač daug koncertų, tenka per mėnesį ir po 10 koncertų turėti. Bet, be abejo, ir tas koncertas man padės susitelkti, aš pats esu ganėtinai religingas ir man adventas be abejonės svarbus“, – teigia dirigentas.
Pasak jo, dirigavimas – toks pats darbas, atimantis be galo daug laiko, o juk dirigentas turi irgi pasiruošti, kad mokėtų pasakyti, ko nori iš vieno ar iš kito kūrinio.

„Kai prasideda koncertai ir kelionės, turi dar daugiau laiko paaukoti. O iš principo dirigentas turi būti lyderis. Svarbiausia, kad turėtų ką pasakyti, nes kiekvienas išėjimas į sceną – tai tikslas pasakyti vieną ar kitą idėją“, – sako E. Kaveckas. Tiesa, su choru „Polifonija“ jam tenka darbuotis ne pirmą kartą, o dabar E. Kaveckas labai džiaugiasi šituo darbu, nes tai yra geras aukštos klasės kolektyvas.

Svarbiausia dirigentui – ilgesnis protas
Paprovokuojame E. Kavecką – štai violončelininko vienos rankos pirštai ilgesni, gal dirigento viena ranka ilgesnė? Pašnekovas juokiasi – ne, taip nėra, bet svarbiausia, kad dirigento protas būtų ilgesnis.

Beje, E. Kaveckas gimęs ir augęs Papilės miestelyje ėmė muzikuoti gana vėlai.

„Įprasta, kad nuo pirmos klasės vaikai pradeda lankyti muzikos mokyklą, o M. K. Čiurlionio menų mokykloje ima mokytis nuo penkerių metų. O aš tik penktoje klasėje muzikos mokyklą atradau. Man tiesiog patiko, niekas nevedė, pats nuėjau užsirašyti, paskui ir mamai, ir tėtei pasakiau, kad nuo šiandien lankysiu muzikos mokyklą. Vis dėlto galvoju, kad man kelyje labai padeda aukštesnė galia. Nes žiūrėk, jeigu vienas kelias užsidaro, tai kitas atveria dar didesnes galimybes. Vienas etapas baigiasi, kitas iš karto atsiranda. Tad jaučiu daug tos nematomos, galima sakyti, nežemiškos pagalbos“, – teigia E. Kaveckas.