Trumpas, bet įdomus pašnekesys su Beata Nicholson, kai ji lankėsi Šiauliuose. Po aibės penktadienio dienos darbų lietuviams puikiai pažįstama maisto žurnalistė nestokoja geros nuotaikos ir pozityvumo. Ji nuoširdžiai pasakoja, kaip kuria savo tinklaraščio turinį, koks jos vaidmuo mūsų visuomenėje, ir teigia, kad šiais laikais unikalumas – tai buvimas savimi.

 – Iš kur semiatės idėjų?
– Internetas dabar pilnas visko, sakyčiau, kad dabar šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek daug informacijos, kad visuomenei sunku išsirinkti. Manau, kad kartais mano vaidmuo visuomenėje yra tarsi tokios kuratorės, kuri pirmiausia visus dalykus perleidžia per save ir po to pasidalija su savo auditorija.

Tiesą sakant, aš visą laiką tai ir darau – viskas prasidėjo nuo tada, kai pradėjau rašyti savo maisto tinklaraštį. Mačiau daugybę įdomių dalykų Anglijoje ir tiesiog norėjau apie juos papasakoti lietuviams – norėjau pasidalyti savo įgyta patirtimi, ko išmokau Anglijoje. Pamaniau, kad tai gali būti įdomu ir kitiems, ne tik man.

– Kaip kurti unikalų turinį?
– Tikrai šiais laikais sunku rasti unikalumą – visko tiek daug. Daugybė vienodų dalykų, daugybė idėjų bei informacijos. Manau, kad unikalus esi tik tada, kai iš tikrųjų esi savimi, kai nebandai ko nors kopijuoti ar padaryti taip, kaip kitas sukūrė, parašė, parodė. Kai klausai savo širdies balso, tada esi unikalus.

Aš visą laiką pasikliauju savimi ir darau tik tuos dalykus, kurių pati noriu. Nesvarbu, kas tai bebūtų – ar knyga, ar kalendorius, ar receptai laidai, ar nauja namų kolekcija, visą laiką galvojau pirmiausia apie save. Niekada nebandau atspėti, kas patiks kitiems, nebandau įtikti visiems ir galvoti, ar patiks Aloyzui, ar patiks Bronei, ar patiks tam, ar anam. Visada atsiremiu į save – jeigu man tas dalykas įdomus, patinka, yra geras, tai tada tikiu, kad jis bus įdomus ir geras kitiems žmonėms.

– Nuo kelerių metų pradėjote gaminti?
– Neatsimenu tiksliai – aš visą laiką gaminau. Man tai nėra kažkokia naujiena – užaugau matydama, kaip mano šeimoje visi gamino – mama, močiutės. Man tai visuomet buvo įdomu, nuo pat mažens mėgdavau paskaityti kulinarines knygas.

Visada žinojau, kad noriu studijuoti žurnalistiką ir dirbti televizijoje. Gyvendama Anglijoje galvojau, kuria kryptimi galėčiau eiti ir sumąsčiau, kad galėčiau tapti maisto žurnaliste. Tokius žurnalistus mačiau Anglijoje ir tai man pasirodė labai įdomu. Gyvendama užsienyje skaičiau daug literatūros, straipsnių apie maistą ir po kiek laiko tiesiog pati pabandžiau rašyti.

– O kodėl žurnalistika?
– Man patinka bendrauti. Manau, kad aš visą laiką buvau ir esu „gerame kontakte“ su savimi – nuo pat mažens, kiek pamenu, žinojau, ko noriu, man nebuvo sunku susikalbėti su savimi. Žinojau, kas man patinka. Taip pat įtakos padarė mano lietuvių kalbos mokytoja, kuri dar pirmosiose klasėse sakė, kad štai, Beata, gražiai rašai rašinėlius. Atsimenu, kai buvau maža, norėjau rašyti, man tai buvo įdomu ir aš visą laiką galvojau, kad norėsiu būti žurnaliste, rašytoja, vėliau gal dirbti televizijoje ir panašiai. Taigi mano norai išsipildė. Tiesą pasakius – daug mano svajonių išsipildė.

– Papasakokite juokingiausią nutikimą virtuvėje.
– Yra tokia viena istorija – iškepiau savo sūnui gimtadienio tortą ir... Žodžiu, grįžome visi namo ir reikėjo paruošti vaišes. Aš ant pjaustymo lentelės supjausčiau vištą ir ją pašoviau kepti į orkaitę. Mano vyras to nepamatė ir ant tos pačios lentelės padėjo sūnaus gimtadienio tortą. Deja, bet tortą teko išmesti. Čia tokia viena istorija, kuri labiau įsiminė, tačiau ruošiant valgį visada nutinka įvairių linksmų dalykų.

– Ar lietuvių požiūris į gaminimą pasikeitė?
– Tikrai taip. Dabar visiems įdomu, visi nori išbandyti kažką naujo, labiau domisi sveika mityba, žiūri, ką deda į savo lėkštę. Lietuviška virtuvė po truputį modernėja ir mes artėjame prie pasaulinių ir europietiškų tradicijų. Tiesą sakant, ir mano namų kolekcija turi tokį tikslą, kad žmonės norėtų labiau puošti savo kasdienį stalą, jį gražinti. Žinoma, nebūtina kiekvieną dieną dengti staltieses, bet bent jau mažą padėkliuką pasidėti yra tikrai gražu. Nuo to pagerėja ne tik estetinis vaizdas, bet ir nuotaika.

– Kaip kilo idėja sukurti namų kolekciją?
– Pirmas dalykas, kurį norėčiau paminėti – niekada negalvojau, kad tapsiu dizainere. Kai buvau maža galbūt ir galvojau, kad turiu šansų tapti pianiste arba dainininke, bet niekada nemaniau, kad galėčiau būti dizainere.

Prieš kelerius metus sulaukiau pasiūlymo, ar man nebūtų įdomu paimprovizuoti ir sukurti namų kolekciją. Su džiugesiu ėmiausi šito projekto – juk mano gyvenimas ir kasdienybė sukasi aplink namus, virtuvę, maistą. Man svarbu, prie kokio stalo sėdžiu, tik nepagalvokite, kad kiekvieną dieną preciziškai pasidengiu stalą, išsitraukiu porcelianą ir sidabriniu įrankius. Ne.

Manau, kad mūsų kasdienis gyvenimas susideda iš mažų etapų, mažų žingsnių ir kiekviename žingsnyje mes galime sau kažkaip susikurti papildomą šventę. Pavyzdžiui, vakarieniaujant su šeima, pasipuošti stalą. Pas mus stalą serviruoja mano dukra Izabelė ir ji labai gerai žino, kad man patinka, kai kiekvienas šeimos narys savo sėdimoje vietoje turi po padėkliuką. Smagu visiems kartu susėsti prie vakarienės stalo, pabendrauti, aptarti praėjusią dieną – rytą tam nėra laiko, visi skubame į darbus ir į mokyklas.

Beje, žinau, kad buvo atlikti tyrimai, kurių gauti rezultatai parodė, kad šeimos, kurios bent kartą per dieną susitinka prie bendro stalo, yra darnesnės, joms geriau sekasi spręsti įvairias problemas.

– Kokios šalies virtuvė jums labiausiai patinka?
– Man labai patinka indiška virtuvė, nes ji naudoja labai daug daržovių ir yra labai išradinga su jomis. Indiški patiekalai man patinka ir todėl, kad juos ruošiant naudojama daug įvairių prieskonių.

Taip pat labai mėgstu itališką virtuvę – dėl jos paprastumo ir grynumo. Italai turi begalę įdomių ingredientų ir, sakyčiau, ji yra gana konservatyvi.

Mėgstu lietuvišką virtuvę – mano naujausia knyga būtent ir yra odė lietuviškai virtuvei. Aš tiesiog imu įvairiausias tendencijas ir pritaikau jas lietuviškam skoniui – tokia yra mano nauja knyga.

Artūro STAPONKAUS nuotr.