Aido Giniočio tikriausiai daug kam pristatinėti nereikia. Retas teatrui neabejingas žmogus nežino šio talentingo iš Šiaulių kilusio Lietuvos aktoriaus, režisieriaus, kompozitoriaus, dainų kūrėjo ir atlikėjo, teatro pedagogo, profesoriaus.
Tad atviro ir nuoširdaus pokalbio metu ilgus metus kūrybine veikla užsiimantis A. Giniotis su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais dalijasi apmąstymais apie kultūros vietą šiandieninėje visuomenėje, aktoriaus profesiją, atskleidė, kas jį šiuo metu jaudina ir kas stebina.

„Paskutiniu metu mane labiausiai stebina žmonių kvailumas. Tiesiog aš niekada gyvenime, kadangi, matyt, iš principo esu pesimistiškai burbantis optimistas, negalvojau, jog žmonės neturi sveiko proto tam, kad palaikytų pastovų kultūrinį vystymosi progresą. O matant tai, kas vyksta pasaulyje, man darosi šiek tiek liūdna“, – liūdnai šypsosi menininkas.

– Kas jus pastūmėjo pasirinkti aktoriaus „duoną“?
– Čia yra kalčiausias Šiaulių dramos teatras – spektakliai „Vaikų dienos“, „Žmogiškoji komedija“. Tai buvo 1978–1979 metai. Kaip tik į Šiaulių dramos teatrą iš akademijos buvo atėjęs jaunas kursas – Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Antanas Venckus, Sigitas Jakubauskas, Juozas Žibūda ir kt. Visų neišvardysiu, bet visus labai myliu.

Tad pažiūrėjus tuos spektaklius kažkas, matyt, mano jautrioje ir tikėkimės iš prigimties meniškoje sieloje sukirbo ir man tas gyvenimo būdas patiko, taigi pradėjau tuo domėtis. Apsilankiau daugybėje Šiaulių dramos teatro spektaklių. Be to, tuo metu buvo auksinis režisierės Aurelijos Ragauskaitės periodas ir aktoriaus profesija mane sužavėjo.

Dabar esu ir režisierius, bet tuo metu aš maniau, kad režisierius vis dėlto yra kažkas tokio labai intelektualaus, kažkas labai aukšto ir man nepasiekiamo, todėl net nedrįsau apie tai galvoti.

Taigi pasukau į aktorystę ir kaip tik patekau pas tą pačią mokytoją, kuri buvo ir Šiaulių legendinio kurso mokytoja – profesorė Irena Vaišytė. Taip pat prie mano pasirinkimo daug prisidėjo ir tai, jog mūsų kursas tikrai buvo gražus ir geras. Į Vilnių vykau ne vienas: iš Šiaulių traukiniu mes važiavome trise – aš, Ilona Balsytė ir Darius Auželis. Susitikę traukinyje mes į dabartinę Lietuvos ir muzikos teatro akademiją (LMTA) stojome ne kiekvienas atskirai, bet kaip trio. Na, ir visi kartu įstojome.

Kadangi, kaip jau minėjau, mūsų kursas buvo tikrai geras, ten sutikau ir Andrių Kaniavą, ir Robertą Aleksaitį, ir Sigutį Jačėną. Tai kažkaip susigyvenome. Ir ta Šiaulių teatre užsikrėsta idėja nebūti kažkokiu aktoriumi ar spindėti vaidmenyse, ar kurti kažkokią individualią karjerą, bet būtent kurti teatrą, būti tokiame būvyje, išsipildė. Tuomet įsikūrė Keistuolių teatras, vėliau teatro laboratorija „Atviras ratas“. Tad taip aš toks ir esu Lietuvos teatro padangėje.

–Ne per seniausiai pasklido žinia, kad LMTA yra be galo sunku studijuoti – studentai yra žeminami, neatlaiko psichologinio spaudimo. O kaip yra iš tiesų?
– Tikriausiai dabar mesiu akmenį į jūsų, žurnalistų, daržą, nes mane šioje situacijoje baisiausiai kaip žmogų veikia, jog tai yra pakankamai tendencingai ir labai vienašališkai vertinama situacija ir netgi eskaluojama. Kai atsirado Beatos nuomonė, paskui ir Dominyko nuomonė, ir kitų buvusių studentų, kuriuos aš puikiai atsimenu ir puikiai pažįstu, nes jau tuo metu buvau katedros vedėju, tai ta tokia netgi, sakyčiau, dirbtinė situacija įvedė labai daug sumaišties ir iš tikrųjų studijuojantiems studentams psichologiškai nepadėjo.

Ir taip mūsų profesija yra atsiradusi ant tokio kraštutinio požiūrių susidūrimo taško – vieni teigia, kad tai išvis ne profesija, kiti sako, kas tas aktorius, ką jis ten veikia. O dar prie viso to papilti tokio žibalo į, sakyčiau, dirbtinę ugnį nebuvo protinga.

Be to, įdomu, kad per tą laiką, būdamas katedros vedėju, nesulaukiau nė vieno žurnalisto skambučio. Šiaip logiškai mąstant, jeigu kažkas tuo labai užsiima, tai tam žmogui ir yra skambinama ir klausiama, kokia čia padėtis.

Iš tiesų skambučių iš žiniasklaidos atstovų sulaukė pora studentų ir Vidas Bareikis, kurio buvo klausiama, ką jis gali pasakyti bloga apie akademiją. Tačiau V. Bareikis atsakė, kad jis gali pasakyti tik gera, tai jo tokio atsiliepimo spaudoje nebuvo. Taigi jau nekalbant apie tai, kad kartais yra peržengiamos padorumo ribos, dabar jau matau tokią tendenciją, kad padorumo ribos apskritai nebeegzistuoja. Tas mane kaip žmogų, kaip pilietį ir, aišku, kaip vieną iš įstaigos vadovų labai paveikė ir aš priėmiau atitinkamus sprendimus.

Bet jeigu kalbėsime apie studentus, tai vėlgi yra labai specifinė specialybė, labai specifinis mokslas, kadangi kursams vadovauja skirtingi kursų vadovai. O kadangi kursų vadovų darbas yra labai individualus – daug individualaus darbo su kiekvienu studentu, tai aišku, kad žmogus, kuris ateina į aktorystę, kiekvieną dieną sulaukia kritikos ir pastabų. Žinoma, mes galime aktoriui sakyti: labai gerai, dar geriau, išvis labai gerai, kol bus taip gerai, kad į jį niekas nebežiūrės.

Manau, kad visiems turėtų būti suprantama, jog studentą mes turime vystyti, mes turime jam sakyti pastabas.

Aš dabar vėlgi negaliu pasakyti, kad akademijoje visai nėra jokių problemų, gal ir yra atskirų, bet tokiu atveju patys studentai turi kalbėti. Dabar paklausus visi jie kalba, bet niekas nesako konkrečių pavardžių. Tai jei pilietiškai turite poziciją ir kažkas jus nuskriaudė, sakykite. Ką dar galiu pasakyti apie šią situaciją – jautriai reaguoja visi dėstytojai. Taip, kvietėme psichologus, galbūt jų studentams reikia, nors aš tuo nelabai tikiu, bet jeigu jie nori – prašom.

– Kokią vietą šiandieninėje Lietuvos visuomenėje užima kultūra?
– Manau, jums užtektų atsiversti bet kokį tinklaraštį, tinklalapį ir pasižiūrėti, kas ten yra. Yra žodis „pramogos“, žodis „laisvalaikis“, žodis „poilsis“, bet kultūra kažkaip jau iš to dingsta. Tiesiog kultūra pradedama sutapatinti su tam tikra siaura meno sritimi – teatras, kinas, dailė.

Bet kultūra yra labai plati sąvoka, kuri apima ir tą patį bendravimą, ir darbo, ir šeimos santykius. Dėl to nekreipti į ją dėmesio ir įvardyti kaip menką kažkokią tam tikros kūrybinės raiškos dalį yra visiškai neteisinga ir trumparegiška.
O kad prioritetai kultūrai neatiduodami čia būtų galima žarstytis pavydžiais iš Japonijos. Atminkite, kaip jie po karo žiūrėjo į mokslą ir meną, kam jie skyrė pagrindinius pinigus ir lėšas ir koks paskui buvo ekonominis efektas.
Aš manau, kad kultūra turi būti visur, ir nors atrodo, kad ji tarsi neneša dividendų, iš tikrųjų jeigu darbiniame kolektyve yra kultūringi, geri santykiai, tai kiekvienas dirbs, bus patenkintas ir tie dividendai pareis tokie, kokių niekas nesitiki.

– Vienas iš teatro laboratorijos „Atviro rato“ spektaklių „Pabėgimas į Akropolį“ taip pat paliečia visuomenės požiūrį į kultūrą. Ar šiuo spektakliu norėjote pasakyti, kad prekybos centrai tampa savotiška vertybe?
– Šis spektaklis pastatytas jau prieš kokius 5–6 metus ir dabar mes kaip tik šiais metais bandysime su juo atsisveikinti. Atvirai pasakius, tuo metu jis man asmeniškai buvo labai aktualus ir opus, nes kaip tik tuo metu pradėjo atsirasti didieji prekybos centrai: kai mažesnio miestelio vaikams organizuodavo ekskursiją į sostinę, tai pirmiausia būdavo aplankomas prekybos centras. Ir ne todėl, kad jis pakeliui ar tam, jog po ekskursijos vaikai pavalgytų ir sušiltų, anaiptol. Tai buvo didžiausia pramoga, o Katedra jau buvusi nebuvusi.

Tad tas ir juokino, ir glumino, ir čia pat vertė rimtai susimąstyti, kaip ten iš tikrųjų pas mus yra su tomis vertybėmis.

Dabar manau, kad paskutiniu metu aš taip aktualiai ir aštriai su šia problema nesusiduriu. Žinoma, tas vartojimo kultas gajus, bet man atrodo, kad visuomenė turi truputėlį ir pagyti nuo to dalyko. Buvo laikas, kai aš irgi buvau tarp tų žmonių. O tai vyko tada, kai pasirodė pirmieji vaizdo magnetofonai, tai mes naktimis žiūrėdavome visokius filmus. Tad per metus to atsivalgei, paskui arba suvirškinai, arba atpylei ir vėl gyveni su protu, su galva ir su dūšia susitaikęs.
Aš manau, kad dalis visuomenės ir liks ta, kuri vartoja, maitinasi, suvirškina arba atpila, o kažkokia dalis gyvens savo galva. Tik aišku, visada norėtųsi, kad tos dvasingosios, protingosios visuomenės dalis būtų žymiai didesnė.

– Esate ne tik aktorius, bet ir režisierius, kompozitorius, dainų atlikėjas ir autorius bei kt. Tad kuri iš šių veiklų jums mieliausia?
– Man visos veiklos, kuriomis aš užsiimu, yra tam tikra teatro forma. Bet teatro, kurį aš išpažįstu kaip dialogą su žiūrovu. Tai yra mano teatro suvokimas. Aš tikrai nesu geras dainininkas, neturiu kažkokio labai nuostabaus balso, nesu virtuozas instrumentalistas, aš nekeičiu po kiekvienos ar po trijų dainų kostiumų, aš tiesiog einu bendrauti su žiūrovu. Man tai suteikia malonumą, ir jeigu žiūrovui tai suteikia malonumą ir jei mes dar atrandame kažkokią bendrą būvystės prasmę, tai yra puiku.

Režisuodamas vėlgi kuriu teatrą ir bendrauju su aktoriais, o per juos – su žiūrovu. Man svarbu dialogas su žiūrovu, man yra svarbi pozicijos kaita, dalijimasis, pilietiškumas.

– Galima sakyti, kad turite konkurentą – dainuojantį aktorių Rolandą Kazlą. Kaip vertinate savo kolegą?
– Oi, koks jis man konkurentas. Aš Rolandą labai myliu, labai jį gerbiu ir manau, kad tai yra vienas talentingiausių šių dienų Lietuvos aktorių. Jis originalus ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kūrėjas, turintis absoliučiai tvirtą stuburą ir poziciją, už ką aš jį labai gerbiu. Aš manau, jeigu reikėtų išeiti į sceną ir viešai pasakyti, kuris iš mūsų geresnis, aš nusilenkčiau, užleisčiau Kazlui kėdę ir pasakyčiau, kad atsisėsiu tik po jo.

– Esate vienas iš Keistuolių teatro įkūrėjų. O kas jums pačiam keisčiausia šiame pasaulyje?
– Ateina toks laikas (matyt, taip būna su amžiumi), kai pradedi mažai kuo stebėtis, tiesiog viskas nusibosta. Tačiau paskutiniu metu mane tikriausiai labiausiai stebina žmonių kvailumas.
Tiesiog aš niekada gyvenime, kadangi, matyt, iš principo esu pesimistiškai burbantis optimistas, negalvojau, jog žmonės neturi sveiko proto tam, kad palaikytų pastovų kultūrinį vystymosi progresą. O matant tai, kas vyksta pasaulyje, man darosi šiek tiek liūdna.

– Būti keistuoliu privalumas ar trūkumas?
– Keistuolis – tai toks sąlygiškas pavadinimas, kurį kažkada sugalvojo S. Jačėnas ir jis mums „prilipo“ nuo kurtų televizijos personažų laidoje „Labanakt vaikučiams“, kur vaidinome Keistutę, Keistulį ir Keistuką (aš, I. Balsytė ir S. Jačėnas). Kaip ir sakiau, pats pavadinimas mums „prilipo“ ir tapo bendriniu. Dažnai žmonės, sakydami „keistuoliai“, galvoja ne apie keistą, šiek tiek su teigiamais ar neigiamais nukrypimais žmogų, o apie žmogų, kuris kuria Keistuolių teatre.

Aš galiu pasakyti, kad privalumas yra toks, kad mes patys susikūrėme savo terpę – patys susikūrėme ir savo vardą, ir savo įvaizdį, ir savo kūrybinį taką, kuriuo einame teatre.

Dar vienas privalumas – kurdami tai mes susikūrėme sau tam tikrą laisvę, savą erdvę ir tos erdvės mums niekas neatėmė, neuždarė. O žiūrovų meilė, jų palankumas leidžia mums suprasti, kad esame teisingoje erdvėje ir einame teisingu keliu. Tad tai visi privalumai.

– Kuriate spektaklius ir vaikams, ir suaugusiems. Ką lengviau nustebinti?
– Viskas priklauso nuo to, ką tu darai. Sukurti vaikišką spektaklį ar suaugusiems iš tikrųjų reikalauja ne mažiau pastangų ir ne mažiau širdies, minčių bei idėjų. Man atrodo, viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio ir tavo sąžinės, kiek tu įdedi savęs į tą kūrybinį darbą. Jeigu „chaltūrini“, tai ir bus „chaltūra“, tad čia nieko naujo neišrasi. O jeigu dirbi rimtai, tai bus rimtas, geras darbas. Aišku, gali ir nepavykti, bet mums sekasi – dažniausiai pavyksta.

– Šiuo metu labai mėgstama kalbėti apie įvairias grėsmes, neramumus. Kas jums kelia nerimą?
– Aš pasikartosiu apie tai, ką ir taip visi mato. Dabar yra Europos problemos su tokiomis savotiškomis demokratijos grimasomis, pabėgėlių srautais, čia pat yra ir „gerasis“ Putinas su visa Rusija ir karais Ukrainoje. Tad, kaip čia pasakius, XXI amžiaus pradžia ir jau neatrodė, jog po sovietmečio, po to, ką mes matėme po Antrojo pasaulinio karo, dėsis tokie dalykai. O pasirodo –viskas labai šalia. Taigi ta „durnystė“ mane ir neramina. Tik vienas dalykas prie to viso murmėjimo, ko aš labai nepakenčiu, – aš labai myliu Lietuvą ir man nepatinka, kai iš jos dergiamasi ir šaipomasi.

– Tai esate Lietuvos patriotas?
– Kažkuria prasme taip, bet čia labai nepopuliarus žodis. Beje, dabar kaip tik Šiauliuose statysiu spektaklį – Petro Vaičiūno „Patriotus“. Tad negaliu pasakyti apie save, kad esu patriotas, nes paskui, kai pamatysite šį spektaklį, turbūt suprasite, jog tas žodis gali turėti kelias prasmes.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte?
– Turbūt greičiausiai neįskaudinčiau kai kurių žmonių savo gyvenime. O daugiau viską daryčiau taip pat. Šiaip esu iš tų, kurie atkalbinėja žmonės ir sako, kad aktorystė, teatras yra labai sunki profesija. Bet čia pat save pagaunu meluojant, nes dabar į jūsų užduotą klausimą pats sau atsakyčiau, jog stočiau ir kurčiau teatrą net nesusimąstydamas. Tiesiog man tai patinka ir tinka.

– Ko palinkėtumėte Kalėdų proga?
– Pirmiausia dvasinės ramybės ir nekokio išglebimo ar tinginystės, bet ramybės, kai visos mintys sugula ten, kur reikia, kai visos mintys pradeda susišnekėti tarpusavyje. Taip pat linkiu, gink Dieve, neleisti sau ar kitiems sujaukti tų minčių taip, kad jus užvaldytų panika, pyktis, neapykanta – šito nereikia. Juk nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus Lietuva, kaip mes gyvensime, kokios bus šeimos.

Artūro STAPONKAUS nuotr.