Tikriausiai susitiksite, kad šiais laikais nemažai vaikų gan vangiai domisi knygomis. Pirmenybę jie teikia internetui, žaidimams ar animaciniams filmukams. Tačiau pedagogė, ilgametė Šiaulių miesto kultūros skyriaus vedėja, šiuo metu sostinėje gyvenanti Bernadeta Markevičienė tiki, kad skaitančių ir mylinčių knygą vaikų vis dar yra ir paskatinta anūkų išleido dvi nepaprastas knygeles vaikams „Nepaprasti nepaprastųjų nutikimai“.

Tad su B. Markevičiene pasikalbėjome apie tai, kas tie „nepaprastieji“, kuo ypatingos šios dvi knygelės, kodėl nuo pat mažų dienų svarbu skatinti vaikus skaityti ir apskritai apie tai, kokią vietą šiandieninėje visuomenėje užima knyga.

– Kaip kilo idėja parašyti pirmąją knygelę?
– Esu turtinga močiutė – turiu nemažai anūkų. O pas mus yra toks paprotys – prieš miegą anūkams paskaityti knygutę. Taigi daug tų knygučių skaitėme.

Bet kai kartą jų pritrūko, reikėjo kažkaip suktis iš padėties ir sugalvoti, ką tiems vaikams prieš miegą pasakyti. Be to, kai anūkams palinkėdavau saldžių sapnų, tai jie ne kartą manęs klausė, iš kur atsiranda tie sapnai. O juk vaikams nepaaiškinsi sapnų fiziologijos, apie smegenis nekalbėsi, tad reikėjo pasitelkti fantaziją ir kažką sugalvoti, iš kur visgi atkeliauja tie sapnai.

Tuomet man palengva, anūkams bepasakojant apie sapnų karalystę ir jos gyventojus, o paskui apie visokius jų nutikimus, ir gimė mintis šiuos pasakojimus suguldyti į knygelę.

Be to, šioje knygelėje yra vienas nutikimas, kaip tik tinkantis artėjančioms Kalėdoms. Kadangi knygelės veiksmas vyksta sapnų karalystėje, tai ir Kalėdos čia vadinamos ne Kalėdomis, kaip įprasta žmogiškajame pasaulyje, o trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties švente.

– O kaip gimė antroji knygelė?
– Antrosios knygelės atsiradimo istorija taip pat labai įdomi. Tiesiog išleidusi pirmąją knygą, o tai buvo praėjusiais 2014 metais, anūko klasės mokytoja mane pasikvietė į pamoką šią knygelę paskaityti ir kartu su vaikais ją aptarti. Tad aš atvykau pas tuometinius ketvirtokus.

Vaikai mano parašyta knygele labai susidomėjo, ji labai patiko ir aš  pasiūliau pabandyti patiems pagalvoti apie sapnų karalystės gyventojų nutikimus.

Ir žinot, vaikai mielai ėmėsi šio darbo, jie labai gražiai įsijungė į tą kūrybinį procesą ir, kaip matot, sugalvojo begalę gražių istorijų.

Viso šio jų kūrybinio proceso metu mes su jų mokytoja tiesiog likome labai nustebintos vaikų gerumo, nuoširdaus norėjimo vienas kitam padėti. Labai smagu, kad jų pasakojimuose visiškai nėra jokio smurto ar blogų emocijų, anaiptol – jie kupini vaikiškos, tyros, gyvenimiškos patirties. Taigi atrinkome pačius geriausius ir įdomiausius vaikų pasakojimus.

Taip išėjo antroji knygelė, kurią parašė patys vaikai. Be to, norėčiau pridurti, kad tie vaikų pasakojimai yra visiškai neredaguoti –  redaktorė pridėjo ranką tik kalbiniu požiūriu. O daugiau viskas yra palikta taip, kaip sugalvojo patys vaikai.

– Abi knygelės pasakoja apie „Nepaprastus nepaprastųjų nutikimus“. Kas tie „nepaprastieji“?
– Tai, kaip ir minėjau, visa sapnų karalystė ir visi jos gyventojai. Be to, šiose knygelėse visa sapnų karalystė neatsiejamai sujungta ir su žemiškais dalykais. Knygučių veikėjai yra visa mūsų aplinka, buitis – perkūnas, saulė, žvaigždės, pavasaris, vasara, visi mėnesiai ir kt. Jie visi yra personifikuoti ir jie visi veikia kaip vaiko aplinka, kurioje jis orientuojasi.

Kurdama pirmąją knygelę galvojau kaip mokytoja – turėjau ir tą didaktinį elementą. Norėjau, kad vaikai išmoktų mėnesių pavadinimus, kad žinotų, kas yra tas rūkas, kas yra audra, kas yra perkūnas ir panašiai.

Kai pradėjau rašyti pirmąją knygą, mano anūkai buvo ikimokyklinio amžiaus, todėl šie pasakojimai ir yra labiausiai orientuoti į ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tad „nepaprastieji“ vaikams padeda suvokti aplink juos esantį pasaulį ir suprasti tą gėrio elementą.

– Ar tai pirmos jūsų parašytos knygos?
– Vaikams prieš tai rašiusi nesu. Tad tai pirmos knygos, kurias parašiau mažiesiems skaitytojams.

Tačiau šiaip aš esu parengusi knygą „Apie Eleną Bindokaitę ir jos Vaikų teatrą“. Taip pat esu parengusi ir sudariusi knygą apie Kazimierą Kymantaitę – garsiąją aktorę, režisierę, mūsų teatro legendą. Iš tiesų esu parengusi dar ir kitokių knygelių, bet visos jos buvo skirtos suaugusiems, o ne vaikams.

– Tai kam lengviau rašyti vaikams, ar suaugusiems?
– Į šį klausimą būtų sudėtinga atsakyti vienaprasmiškai. Savotiškai yra sunku ir įdomu rašyti suaugusiems, nes tuomet reikia dirbti su medžiaga, negali nieko prigalvoti ir negali nieko meluoti. Kaip ir minėjau, reikia remtis autentiškais įvykiais, dokumentine medžiaga.

Aišku, vaikams rašyti taip pat yra nelengva ir įdomu. Bet čia reikia pasitelkti fantaziją. O ta fantazija kitą kartą kelia savo specifinių reikalavimų – kad nebūtų vaikams per daug sunku, kad tekstas nebūtų sudėtingas, kad jie suprastų, suvoktų, ką norima vienu ar kitu pasakojimu pasakyti. Jau minėjau, kad mano išleista knygelė apie „nepaprastųjų“ nutikimus yra truputį su tokiu didaktiniu fonu –  norisi vaikams įdiegti gėrį, įdiegti teigiamą požiūrį į gyvenimą.
Šiose knygelėse visiškai nėra smurto, kas dabar būdinga, pavyzdžiui, animaciniams filmas. Juk animaciniuose filmukuose įprasta matyti smurtą, muštynes, daužymus, sprogimus. Man norėjosi vaikams pateikti estetišką ir žmogišką gėrį ir tikiuosi pavyko tai padaryti.

Aišku, todėl gal tos knygutės ir yra truputį nemadingos, bet dėlto esu pedagogė.

– Knygų vaikams yra išleista begalė. Ar nepabūgote konkurencijos?
– Savaime suprantama, kad konkurencijos aš išvengti negaliu ir to padaryti nesistengiau. Tikrai yra daug gerų knygų, kurias vaikai mėgsta ir su mielu noru jas skaito.

Tačiau aš, galima sakyti, buvau paskatinta pačių vaikų – jiems patiko ir man tai svarbiausia.

Be to, aš nepasakyčiau, kad šios knygelės neturi paklausos. Pavyzdžiui, pirmos knygelės tiražas – 400 egzempliorių, iš kurių aš jau beveik pusės nebeturiu. O dabar mes pirmąją ir antrąją knygeles leidžiame kartu, nes viena be kitos jos jau nelabai suprantamos.

Galų gale mano tikslas nėra komercinis: jeigu vaikams patinka, jeigu jie skaito, tai aš tuo ir džiaugiuosi.

– Šiuo metu vaikų santykis su knyga yra gan opi problema. Tad ar dar yra mažųjų skaitytojų?
– Turėdama omenyje vyresnį savo anūką Benjaminą ir jo klasę, aš galiu pasakyti, kad skaitančių vaikų vis dėlto dar yra nemažai, netgi dauguma. Daugiau nei pusė mano anūko klasės vaikų domisi knygomis ir jas skaito.
Aišku, visa tai labai priklauso ir nuo pradinių klasių mokytojos.

Benjamino pradinių klasių mokytoja savo klasėje buvo įsteigusi biblioteką. Į šią biblioteką ir mes, ir tėveliai buvo raginami nešti vaikams knygas, kurias jie laisvalaikiu skaitydavo.

Taigi mokytoja skatino savo mokinius skaityti ir aš manau, kad šie vaikai ir dabar skaito, nes šiais metais jie jau yra penktokai. Be to, drįsčiau teigti, kad jie ir ateityje tikriausiai bendraus su knyga. Aišku, gal ir ne 100 proc., nes vis dėlto dalį šių vaikų traukia internetas, žaidimai, komiksai. O knyga ne komiksas. Tad tai domina ne visus, bet džiaugiuosi, kad gan didelė dalis vaikų, bent jau mano minėtoje klasėje, vis dėlto myli knygą.

– Kokią vietą šiandieninėje visuomenėje užima knyga?
– Pirmiausia aš negaliu likti ne savimi, aš vis dėlto esu už knygą. Man ir šiandien knyga yra labai brangi. Kadangi esu  lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tai mes namuose turime labai didelę biblioteką, kur sukaupta visa geroji klasika – tiek užsienio, tiek lietuvių literatūros.

Mano vaikai, ir mano anūkai taip pat yra pripratę prie knygos. Didžiuojuosi, kad viena mano didžioji anūkė yra pasirinkusi filologo profesiją ir studijuoja klasikinę literatūrą. Tad man knyga yra brangenybė, aš ją vertinu ir tai stengiuosi, ir noriu perduoti savo vaikams, anūkams ir proanūkiams.

Tačiau apskritai kalbant apie tai, kaip šiandien yra vertinama knyga, ir žvelgiant į šiandieninę situaciją, man yra šiek tiek liūdna.

Turbūt viskas, kaip jau minėjau, priklauso nuo mokyklos. Jeigu mokykloje bus skiepijama meilė knygai, o svarbiausia – skaitymui (o jau kokią literatūrą vaikas pasirinks – nėra svarbu, čia jau jo reikalas), situacija būtų tikrai žymiai geresnė.
Skaitymo skatinimas yra svarbiausias dalykas, o prie to ypač daug turi prisidėti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji turi vaikus užkrėsti meile skaitymui, paskatinti, tada, sakyčiau, viskas būtų tikrai geriau. Bet šiaip nuogąstavimų yra daug.

– Ar planuojate išleisti dar vieną knygą?
– Ar grįšiu prie vaikų ir fantazijos literatūros, aš nežinau. Tačiau kadangi esu šiaulietė, o visas mano gyvenimas praėjo sovietiniais laikais, tai mane labai jaudina buvęs ir dabartinis Šiaulių kultūrinis gyvenimas – kultūrinės problemos, kultūros politika. Prisipažinsiu, kad aš palyginu, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar, tad kažkur pasąmonėje krebžda noras apie tai parašyti. Parodyti, kad ne viskas buvo sugriauta, ne viskas buvo blogai ir ne viskas šiandien yra gerai. Tad knyga apie Šiaulius ir jų žmones gal ir gimtų, o gal tai tik svaja.

Knygelėse „Nepaprasti nepaprastųjų nutikimai“ pasakojama apie sapnų karalystės gyventojus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pedagogė, ilgametė Šiaulių miesto kultūros skyriaus vedėja B. Markevičienė tiki, kad skaitančių ir mylinčių knygą vaikų vis dar yra.
Artūro STAPONKAUS nuotr.