„Laiptų galerijoje“įvyko šventinis Senųjų metų palydų koncertas „2015-ieji lyg pasodoblis“, kuriame muzikinę programą atliko mecosopranas Rita Novikaitė ir gitaristas Sergejus Krinicinas.

Šiuos puikius atlikėjus šiauliečiai turėjo galimybę išgirsti tik todėl, kad jau penktus metus po Lietuvą keliauja edukacinis projektas „Muzikos enciklopedija gyvai“, kuris supažindina su įvairių epochų ir žanrų muzikos kūriniais, instrumentais, atlikėjais.

Prieš pristatydamas tokių kompozitorių kaip Pablo Luna, Francisco Tárrega, Francisco Asenjo Barbieri, Ernesto Lecuona, Manuel María Ponce, Isaac Albéniz, Ruperto Chapí, Alexander Vinitsky kūrinius vienas žymiausių Lietuvos gitaristų sutiko duoti interviu „Šiaulių naujienoms“.

S. Krinicinas yra Lietuvos klasikinės gitaros festivalių bei konkursų laureatas, Baltijos gitarų kvarteto solistas; jis įkūrė gitaros klasę Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Prieš koncertą ir pasikalbėjome su gitaristu, kuriam įdomi ne tik muzika, bet ir vaizduojamasis menas, ledo ritulys ir…

– Domitės daile.
– Man patinka namai, kuriuose yra gyvi paveikslai, t. y. kurie sukurti ne kompiuteriu, o tiesiog ranka. Tokie namai yra jaukūs ir gyvi, į juos norisi sugrįžti. Tad retkarčiais surandu kokiam nors Lietuvos kampelyje kokį nors paveikslą, būtinai jį nusiperku ir pasikabinu namuose.

– Tad jūsų namuose yra ne vienas paveikslas.
– Taip, bet dalis jų supakuota tvarkingai garaže – laukia savo vietos. Tiesiog man patinka išvystas paveikslas, parsivežęs pridedu prie vienos, kitos sienos ir trečios, žiūriu, kad kartais nei ten, nei ten netinka. Bet štai pamatau, kad vasarą kažkuriame kampelyje gražiai sužaidžia.

– Ar jūs mėgstate konkrečius autorius?
– Ne, man patinka spontaniškumas. Atvažiuoju į mažą miestelį ir galbūt kažką jame randu. Štai pernai iš Zarasų parsivežiau labai gražų paveikslą. Jeigu tą sekundę tau tiko ir patiko, vadinasi, tau bus labai gerai su tuo paveikslu. Specialiai nemedžioju nei internete, nei parodose. Tai mano hobis, kupinas spontaniškumo.

– O kas dar be paveikslų?
– Yra dar viena mano veikla, itin kontrastinga: aš prieš pusę metų grįžau į savo vaikystės sportą, į ledo ritulį. Kaip muzikantui labai pavojinga – taip visi sako. Bet kadangi žaidžiu tokioje komandoje, kur visi dirbantys ir sąmoningi žmonės, ten niekas ir nenori žalotis. Tiesiog žaidžiame savo smagumui.

– O iš kur jūs kilęs?
– Užaugau Kaune. Nuo trejų metų gyvenau šiame mieste, tad save laikau kauniečiu.

– Bet štai buvo ledo ritulys ir staiga – gitara.
– Galbūt atvirkščiai buvo. Gitara ir muzika buvo visuomet. Aš pradėjau savo muzikinį kelią nuo fortepijono, bet paskui ėmiau labiau domėtis gitara – ji man labiau patiko. Tad perėjau į gitaros specialybę. O vaikystėje išbandžiau įvairiausius būrelius ir sporto šakas, labiausiai mane sudomino ledo ritulys. Bet teko nutraukti šią veiklą, nes komanda ėjo į aukštesnį lygį, vyko jau rimtesnės varžybos, tad tiesiog pritrūko laiko tuo užsiiminėti. Man reikėjo daugiau groti. Dabar vakare, vėlai, kai yra laiko, o tai būna nuo devynių vakaro, sportuoju su komanda.

– Sportas ir vėluma.
– Labai padeda atsigauti. Po darbo dienos su studentais, su mokiniais pavargsta galva, nieko nesinori, net ir šnekėti, nes visą dieną tenka kalbėti. Tuomet reikia tiesiog kaip nors nusigauti, kaip nors „atšliaužti“ iki ledo ir jau ten atsigauni. Pavargsti fiziškai, labai maloniai ir galva „prasipučia“. Kitą dieną vėl esi žvalus ir vėl dirbi savo darbus. Tai yra žymiai geriau nei gulėti prie televizoriaus.

– O kaip treniruotės su gitara – reikia bent tris valandas pagroti…
– Trys-keturios valandos tinka tik tuomet, kai vaikas ar jaunuolis jaučia, kad gali, ir kai tėvai jaučia, kad vaikas gali ir galbūt jam pasiseks karjera. Šiaip dauguma vaikų tiek negroja. Jie groja tiek, kiek nori, gali, juolab kad tas dirbtinis spaudimas niekada niekam jokio teigiamo rezultato nėra atnešęs. Priežiūra tėvų ir pedagogų yra reikalinga, bet spaudimas – griežtas – tiesiog duoda atvirkščią rezultatą.

Ir tie, kurie vaikystėje lankė muzikos mokyklą per prievartą, baigę jos ima nekęsti ir klasikinės muzikos, nes jiems asocijuojasi su neigiamomis emocijomis, su vidine prievarta. Tad jeigu vaikas tikrai užsikabina, jeigu turi gabumų, talentą, savaime jis turi ir noro. Tai įrodyta ir psichologų: noras yra labai susijęs su gabumais.

– O jūs turite savo metodų?
– Mano pagrindinis metodas yra duoti pajausti muzikos malonumą. Jeigu tu pajauti giluminį tą muzikos, instrumento skambesio malonumą, grojimo malonumą, tu pats ir įgausi pagreitį ir vis daugiau norėsi dirbti savaime. Nes liepimas neveikia, net ir mažiausiam vaikui turi būti smagu, nesvarbu, ar jam septyneri, ar aštuoneri. O tada jau per žaidimus, per bendravimą galima pajausti pagreitį toje veikloje. Svarbiausia jokiu būdu nespausti į rėmus.

– Vaikai mėgsta gitara pabrazdinti ir populiarią dainą.
– Be abejonės, o ir nereikia drausti, reikia leisti čiupinėti instrumentą, žaisti su juo. Visose pasaulio kalbose nėra žodžio groti, yra žodis žaisti, nes muzika yra žaidimas. Tik tiek, kad pagal gabumus ir įdėtą darbą žaidimas būna profesionalaus lygmens arba mėgėjiško, ir tiek. Bet vis dėlto tai žaidimas.

Man patiko, kaip pasaulinio garso smuikininkas Gidonas Kremeris atsako į klausimą, kodėl jis groja iki šiol, kai yra milijonierius ir visko pasiekė, ką tik galėjo. Jis sako: man tiesiog patinka groti. Ir viskas. Vienintelė priežastis, dėl ko lieki šitoje profesijoje, – tiesiog tai patinka ir tu žinai, kad niekas niekada taip gyvenime nepatiks kaip groti.

– Lotynų kraštų ir ispanų muzika – jūsų mėgstamiausia?
– Nebūtinai. Aš mėgstu ir Lotynų Amerikos ritmus, ir barokinę muziką – tai skirtingos sferos ir skirtingi uždaviniai. Bet abi sferos be galo įdomios. Koncerte bus sujungti šie du žanrai, epochos, stiliai. Koncerto pabaigoje atliksiu muzikinę instaliaciją, kurioje skambės ir Johano Sebastijano Bacho fragmentas iš siuitos liutnei, tuomet pereisiu į Lotynų Amerikos džiazinį rimtą „bossa nova“ ir grįšiu vėl atgal pas J. S. Bachą. Pasirodo, tai gali tarpusavyje puikiausiai derėti. Skirtingos muzikinės priemonės, bet emocinis turinys tas pats.

– Įspūdingai skamba kūrinys „Asturias“.
– Koncerte šis kūrinys yra tiksliai per vidurį. Tai Isako Albenizo kūrinys. Jis buvo pianistas, parašė fortepijonui ispanišką siuitą, o gitaristai šią perdarė savo instrumentui. Parodė kompozitoriui ir kompozitorius pripažino, kad gitara skamba geriau.

Autorius gyveno XX a. pirmoje pusėje, gyveno gana trumpai, bet buvo genialus pianistas ir kompozitorius. Kai kūrė šią ispanišką siuitą fortepijonui, jis norėjo imituoti gitaros skambėjimą.

– Koks mėgstamiausias kūrinys?
– Kai esi profesionalas ir eini į sceną, mėgstamiausias kūrinys turi būti tas, kurį šiuo metu ir atliksi, Kitaip tu apgaudinėji publiką. Tu groji kokį nors ne patį mėgstamiausią kūrinį, vadinasi, vaišini nemėgstamais patiekalais savo svečius. Tu turi būti įsimylėjęs tą sekundę, kol skamba kūrinys. Tada jis gyvens. Bet jeigu darai, kad reikia – publika tai pajaus.

– Mokote gitaros specialybės.
– Prieš 15 metų atidariau gitaros klasę Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, iki tol nebuvo gimnazijoje gitaros specialybės. Ir jau ketverius metus dirbu VDU Muzikos akademijoje, dėstau gitaros specialybę.

Profesionalių gitaros specialybės mokytojų Lietuvos muzikos mokyklose trūksta. Katastrofiškai. Man kasmet skambina muzikos mokyklų direktoriai ne tik iš Kauno, bet ir iš rajono ir teiraujasi, ar turime studentų. Jie prašo atsiųsti pas juos studentus, nes reikia gitaros mokytojų. Vaikai plūsta, nori mokytis gitaros klasėje. Į gitaros klasę šiuo metu vyksta didžiausi konkursai. Penki-šeši vaikai pretenduoja į vieną vietą. Kodėl toks populiarumas? Gitara tiesiog yra ant bangos. Deja, negaliu vienareikšmiškai atsakyti kodėl. Prieš 30 metų buvo labai populiarus akordeonas, o dabar jau – gitara.

– Gražiausi jūsų žodžiai gitarai.
– Gitara yra instrumentas-džentelmenas. Jis niekada nesibraus pas jus savo įkyriu garsu, jis pakvies pirmiausia įsiklausyti į skambesį. Tai nėra labai garsus instrumentas, bet be galo malonaus tembro, turintis daug spalvų. Liudvikas van Bethovenas yra pasakęs – gitara tai mažas orkestras, pagal savo spalvų paletę. Publika, kuri ateina klausytis klasikinės gitaros, turi nusiteikti įsiklausyti į šį garso pasaulį. Tik tuomet galima pajausti gitaros skambėjimo magiją, Kitų instrumentų jokiu būdu nežeminu, bet gitaros intymumas, džentelmeniškumas, skambesys man labai patinka.