Menotyrininkas Vytenis Rimkus: „Savo kaip menotyrininko veiklą skaičiuoju nuo 1966 metų. Tačiau mane domina ne vien menotyra”. Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vytenį Rimkų galima vadinti dailininku, menotyrininku, kraštotyrininku, habilituotu daktaru, profesoriumi, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėju, rašytoju, žurnalistu, istoriku, Šiaulių miesto garbės piliečiu... Net sunku pasirinkti vieną iš tų profesinių, mokslinių ir kitų vardų, kai tenka kreiptis į Vytenį Rimkų.
Pastaraisiais metais, ko gero, jį dažniausiai pavadina profesoriumi, nors seniausiai - nuo 1966-ųjų - šį sausį, 17-ąją dieną, aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Vytenis Rimkus turi menotyrininko vardą. Todėl ir nutarėme su jubiliatu pasikalbėti apie menotyrininko profesijos pasirinkimą, tačiau pirmiausia Vytenis Rimkus nusprendė patikslinti faktus:
- Sausio septynioliktoji yra įrašyta pase, bet faktiškai esu gimęs 19-ąją. Į tą gimimo dieną kaip pažiūrėsi, o įvairiai galima - kas padaryta, kas nepadaryta. Lyg ir kartais šiokia tokia nostalgija apima. Ir liūdesys. Tokio pobūdžio jubiliejai vis dėlto nėra labai džiaugsmingi. Bet ką darysi - yra, kaip yra: gyvenimas eina, jis diktuoja savo...
- Kaip ir kodėl jūs pasirinkote menotyrininko profesiją?
- Visi vaikystėje svajojame kažkuo būti. Visokių tų svajonių buvo. Architektūra labai traukė, dailė. Dailės kryptimi apskritai buvo galvojama eiti - būti dailininku. Juolab kad nuo vaikystės šiek tiek buvo tam sąlygų ir paskatų, kurios sustiprėjo ypač atvažiavus į Šiaulių gimnaziją vokiečių okupacijos metais. Nors ir sunkus buvo laikas, bet Šiauliai buvo kultūros centras: čia veikė dailės studija ir aš į ją įstojau. Joje aš buvau jauniausias - antrosios klasės mokinys, 12-13 metų, o kiti studiją lankė žymiai vyresni. Bet ten mokytis nelabai ir prisiėjo - ligos užpuolė, frontas pajudėjo, keitėsi valdžios ir studijos neliko. Viskas tarytum iš naujo prasidėjo.
Tačiau mokantis gimnazijoje draugų būrelis susidarė, be to, gimnazijoje vyravo humanitariniai mokslai - lietuvių kalba (mokytojai buvo Jonas Adomaitis, Tomas Stonis), istorija, dailė (mokytojas J. Jankus, Gerardas Bagdonavičius). Visa tai kažkiek visus mus kreipė prie dailės, nes ir klasės draugai vėliau tapo architektais: Vytautas Edmundas Čekanauskas, Bronius Semaška, muzikai Vytautas Laurušas, Dainius Trinkūnas, kurie ir dailėje puikiai reiškėsi. O man čia dar poezija pasimaišė - eilėraščius rašiau, pradėjau spausdintis...
Bet viską nutraukė politinė situacija: įsivėliau į to meto pogrindį, nors tuo metu neužkliuvo kažkaip, bet tremties nepavyko išvengti. O tie dešimt metų savo sąlygas sudarė (atskirai galima kalbėti ir apie lagerį, ir apie tremtį, ir visa kita). Bet dailė ir ten kai kur gelbėjo: net lageryje ar kalėjimuose lozungus rašiau, sveikinimus. Ne savo noru tapau agitacijos autoriumi, bet vis tiek tai ne griovius kasti.
Na o grįžus į Lietuvą po tiek metų, kai visi draugai jau diplomuoti, ką pačiam daryti? Pirmiausia atestato reikia siekti ir prasideda neakivaizdinio mokslo etapai. Jau metuose gavau vidurinio mokslo atestatą. O kur tada stoti? Stacionare mokslo siekti galimybių nėra - reikia pačiam save išlaikyti, niekas negali padėti. Vadinasi, teko dairytis neakivaizdinio mokslo.
Dėl viso pikto su Vilniaus dailės institutu nuvažiavęs tariausi, bet labai suabejojau, kaip ir apskritai dėl Lietuvos mokyklų - tikriausiai manęs niekur nebūtų priėmę pagal biografinius duomenis. Tuo metu tremtiniai - dar šiaip taip, bet jau politiniai kaliniai visaip buvo blokuojami.
Tada aš pradėjau ieškoti aukštosios mokyklos Rusijoje, kur šiaip ar taip šitas atmetimo etapas lyg ir buvo praėjęs. Ir štai Leningrade, Iljos Repino dailės institute, suradau tokią galimybę - ten atsirado neakivaizdinis meno istorijos ir teorijos skyrius. Pabandžiau - sėkmingai įstojau, sėkmingai mokiausi ir vietoj to, kad būčiau dailininkas praktikas (labiausiai tapytoju norėjau būti), tapau lyg tos pačios dailės komentatoriumi, kaip čia pasakius - propaguotoju.
Ir atrodo, man pasisekė, kadangi tas visas mokslas padėjo sujungti mano polinkį rašyti kad ir tą pačią poeziją, ir tapyti - su daile susitikti. Aš tiesiog džiaugiuosi gavęs sėkmingai tą diplomą, kuriame taip ir įrašyta - „menotyrininkas”.
Pasisekė pakliūti į draugų dailininkų aplinką, kur turi savų privalumų: kai kurie politiniai svarbūs dalykai čia tarytum tampa antraeiliais ir tai leidžia kažkaip suktis. Ir va Šiauliuose, pedagoginiame institute, dailininkų ir draugų apsuptyje apskritai pakančioje atmosferoje pradėjau dirbti, nors nesitikėjau, kad tiek metų - iki pat vėlyvos pensijos - čia teks dirbti.
Čia bedirbant ir disertacijos problema iškilo - jei dirbi, reikia siekti kažkokio lygio. Disertacija yra ne tik mokslo dalykas, bet ir materialinė paskata. Todėl vėl Leningrade kandidatinę (dabartinę daktaro) disertaciją teko rašyti vėl neakivaizdinėje aspirantūroje. Tiesą sakant, tos aspirantūros metu aš tik vieną kartą tebuvau nuvažiavęs su paskirtu vadovu pakalbėti - dirbi juk pats.
Visų peripetijų smulkmenų aš nenoriu pasakoti, bet ta disertacija apie Lietuvos akvarelę, tarp kitko, taip ir liko vienintelė Lietuvoje, nors akvarelę nagrinėja, bet ne istoriniu požiūriu. To kol kas lyg ir nepastebiu.
Tačiau pagrindų pagrindas vis tiek man lieka lietuvių liaudies menas: ir diplominis darbas Leningrade buvo apie lietuvių liaudies skulptūrą, ir habilitacinė disertacija, kurią jau teko Maskvoje ginti, irgi apie lietuvių liaudies skulptūrą.
Koks mano darbas? Pedagoginis, kurį lyg ir ryžausi užbaigti. Šiek tiek ir kūrybos - tai akvarelių parodėles padarau, tai vasaros pleneruose padalyvauju, tai su teptukais pasišvaistau savo malonumui šiek tiek.
Na o tų mano rašinių - juokai juokais - irgi susikaupė (jau nebenoriu tų skaičių ir sakyti): šimtai jau perėję į didesnį skaičių. Žinote, kartais net manydavau, kad aš gal žurnalistas daugiau esu, juk laikraščiuose rašau daug: buvo paroda, buvo įvykis, buvo kažkas...
- Kai jūs tapote menotyrininku, Lietuvoje, ko gero, buvo mažas kolegų būrys?
- Dabar jau nemažas. Kai aš baigiau, mūsų trys keturi buvo. Todėl mums pačioje pradžioje teko terminiją kurti, nes dailėtyros terminų nebuvo. Tarp kitko, čia Leningrado mokykla irgi savo įtaką padarė, nes jau amžinatilsi Stasys Budrys, tebedirbanti Ingrida Korsakaitė irgi tą pačią Leningrado akademiją baigę. Sakyčiau, buvimas Leningrade yra pasisekęs dalykas mano gyvenime - tai didžiulių muziejų, didžiulių meno kolekcijų miestas, o ir atmosfera net anais metais ten buvo intelektuali.
Meno, dailės tradicijos Leningrade vis dėlto labai stiprios, juo labiau kad ten radau ir daugiau ryšių. Sakysim, mano tėvas dar caro laikais buvo baigęs Peterburgo universitetą, todėl aš iš tam tikrų pokalbių ten radau lyg ir kažkokių atpažįstamų objektų.
- O kaip jums pavyko visa tai suderinti su šeima ir net ją įtraukti į šią veiklą?
- Turėjimu savo tikslo ir šiam tikslui pajungimu visa kita. Mano tėvas buvo šiek tiek dailininkas (tiesa, mėgėjas, bet dabar įeinantis į meno istoriją su savo albumu), mano senelis buvo dailininkas ir daugiau tokių tolimesnėje giminėje būta. Todėl buvo galvota ir apie vaikus: abi dukros (greitai mano mažos mergytės pačios tapo mamomis) baigė Menų fakultetą ir dalyvauja šiek tiek kūryboje - viena daugiau profesionaliojoje, kita tautodailės erdvėse reiškiasi. Taip yra todėl, kad po truputį namuose susidaro atmosfera - nepasiduoti pernelyg buičiai.
Buvo galima savo laiku nukreipti visą savo energiją ir pasistatyti namą. Tai irgi užduotis. Puiki užduotis. Bet man teko to atsisakyti: būčiau statęs namą, būčiau kita kryptimi pasukęs...
Aš turiu savo tikslą. Arba hobį. Taip, taip. Sakyčiau, menotyrininko profesija yra savotiškas hobis: negaliu praeiti pro naują knygą, todėl paskęstu tarp jų. Man lyg yra knygos kultas: net blogos knygos negaliu išmesti - gal kur prireiks, gal tebūnie, juk ir ji yra kultūros faktelis. Net laikraščių atsisakau su dideliu širdies skausmu, tačiau čia, žinoma, nėra kitokios galimybės. Todėl pasidarau iškarpų, bet jų kaupiasi, kaupiasi... Ir kas su jomis bus?
O dar ir kompiuteryje kaupiasi. Bet čia nauja problematika - su kompiuteriais tiek to.
Vytenio Rimkaus akvarelė-pastelė „Šiauliai. Miesto parke” sukurta 1999 metais yra privačioje kolekcijoje, nes: „Aš savo kūrinių galybę esu išdovanojęs draugams”.
Asmeninio archyvo nuotr.
Menotyrininkas Vytenis Rimkus: „Savo kaip menotyrininko veiklą skaičiuoju nuo 1966 metų. Tačiau mane domina ne vien menotyra”.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
