Šiaulietį Ramūną Mendelį gyvenimo negandos, deja, lydi nuo vaikystės. Būdamas 8 mėnesių jis sunkiai susirgo, o medikai laiku nesugebėjo nustatyti tikslios diagnozės. Ramūnas tapo silpnaregiu su labai mažu regėjimo likučiu. Tiesa, užuojautos jis niekieno neprašė ir mokėsi kartu su reginčiaisiais. Problemų nebuvo, gabiam vaikinukui viskas sekėsi. Nors kartais Ramūnas ir pripažįsta, kad jam nėra lengva, tačiau jis kitoks nesijaučiąs ir lengvatų nenorįs. 2008 metų pavasarį Ramūnas baigė Šaukėnų Vlado Putvio-Putvinskio vidurinę mokyklą, taip pat ketverius metus mokėsi groti akordeonu Kuršėnų muzikos mokyklos Bubių filiale, o saksofono paslaptis kando Kelmės muzikos mokyklos Šaukėnų filiale.
Būdamas keturiolikos pradėjo rašyti eilėraščius. Įdomi pirmojo eilėraščio gimimo istorija. Vaikščiojo Palangos tiltu, kai galvoje gulė eilutės. Užsirašė jas mobiliajame telefone, tačiau tuomet mobilieji dar buvo silpni ir daug teksto nesaugojo. Užsuko į pirmą pasitaikiusią kurorto kavinę ir paprašė balto popieriaus lapo ir tušinuko. Tušinuką padavėja rado, bet neturėjo balto popieriaus, tad pirmuosius savo eilėraščius Ramūnas surašė ant valgiaraščio. Pamačiusi prirašinėtą valgiaraštį padavėja supyko ir pakvietė net kavinės savininkę. O šiai taip patiko Ramūno eilėraščiai, kad ji ne tik dovanojo jam valgiaraštį, bet ir pasakė, kad jis visad bus išskirtinis kavinės klientas ir galės naudotis visomis teikiamomis nuolaidomis. Nuo tada Ramūnas pamilo poeziją. „Poezijos mėgėjų nėra daug, bet yra“, - sako jis ir nuo šiol visad su savimi nešiojasi tušinuką, popieriaus, gi ir telefoną dabar turi su gera atmintim. Tai todėl, kad nemėgsta prisiversti rašyti, o eilėraščiai gimsta netikėtai, dažniausiai keliaujant ir reikia juos tuoj užrašyti, kad nepamirštų.
Šiais metais 22 metų vaikinuką vėl ištiko nesėkmė. Dabar ne sveikatos, bet finansinė. Ramūnas nutarė išleisti savo eilėraščių rinktinę. Taupė pinigėlius, sumokėjo juos leidyklai, bet ši bankrutavo ir likimo nelepinamas vaikinas patyrė dar vieną skaudų smūgį – nėra knygos ir leidykla negrąžina jo įmokėtų pinigų. Buvo užmanyta, kad knyga pasirodys su kompaktine plokštele, kurioje jo eilėraščius įskaitė jauna aktorė Orinta Jazdauskaitė. Kadangi kompaktinė plokštelė leidžiama kitur, tai jaunasis kūrėjas džiaugiasi, kad šiomis dienomis bent ji pasirodė. Pavadinimas „Gyvenimas, gamta, Lietuva“. Pavadinime telpa viskas, kas Ramūnui artimiausia ir brangiausia. Jaunasis autorius daugiausiai ir mąsto apie gyvenimą, gamtą, tėvynę. Gal kartais tai išreiškia paprastais žodžiais, bet iš širdies.
Ramūnas dažnai savęs klausia, kodėl žmonių širdys šiandien it geležinės, nors tuoj drauge ir pasidžiaugia, kad dar ne visų tokios – yra kultūringų, meniškų, patriotiškų žmonių. Ypač, anot jo, šiandien labai svarbus patriotiškumas. Kiekvienas juk gali bet kada iš Lietuvos išvykti. Ir dėl ko? Dėl pinigų – to menkaverčio metalo ar popieriaus. Darbo nėra? Labai norėk – visad rasi. Užsibrėžk – pasieksi. „Jei Lietuvoje liktų tik vandens ir duonos, iš gimtinės neišvykčiau“, - sako Ramūnas. Tiesa, jis ypač išgyvena, kad prarandamos dvasinės vertybės, tikros meilės pavyzdžių jau irgi sunku rasti. Jo nuomone, it akumuliatorių vis reikia pasikrauti vidinį pasaulį. Ramūnas labai norėtų kreiptis į suolelius, gėlių klombas, telefono būdeles gatvėje ar gamtą užmiestyje žalojančius jaunuolius, tik galvoja – ar klausys.
Šį rudenį Ramūnas Mendelis Šiaulių kolegijos sveikatos fakultete pradeda gilintis į masažavimo paslaptis. Liga išvystė jo rankas labiau justi tai ką liečia. Tuos savo sugebėjimus Ramūnas ir nori panaudoti tikslingai – kažką gero padaryti kitiems. Ir nebūtinai tik už pinigus. Kaip masažuotojas svajoja padėti tiems, kurie negali mokėti ir apie tokias paslaugas net negalvoja. „Viešpats siuntė ne viską daryti tik už pinigus“, - sako jis.
Ramūnas Mendelis lengvatų neprašo ir su gyvenimo negandomis pasiruošęs kovoti pats.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
