- Kas išrinko tau šį vardą ir kodėl?

- Tėvai parinko, nes jiems pasirodė gražus. Giminių, turinčių šį vardą, nebuvo.

- Ar sugebi džiaugtis mažais dalykais?

- Aišku. Aš  ir gurmanė, ir melomanė, ir gamtą mėgstu, ir ekskursijas... Dieve, kiek yra daug įdomių dalykų aplink! Savo „firminio” recepto neturiu, bet gamindama valgį dusyk to paties nepaduosiu.

- Prisimink gyvenimo valandą, į kurią  šiandien norėtųsi sugrįžti dar kartą...

- Man padarė  didelį įspūdį pirma kelionė į užsienį iš „geležinio bliūdo”. Važiavau į Varšuvą dar su tarybiniu pasu. Prie sienos mus prigąsdino, kad negalima turėti pinigų, o aš vis tiek vežiausi. Sėdėjau su megztiniu, kurio petukuose buvo prigrūsta rusiškų rublių. Pasienietis žiūri ir klausia, ar turiu pinigų? Ir čia buvo toks šventas melas, kurį pateisinu...

- Kaip pravardžiuodavo mokykloje?

- Mokykloje manęs nepravardžiavo... Už tai dabar gaudau mokinius, kurie man laksto iš paskos ir vadina „Ryža! Ryža!” Aš  - mokytoja, o ne jų bendraamžė.

- Ar kada svajojai apie už Atlanto gyvenančią  bobutę, kuri mirdama tau paliko didžiulį  palikimą?

- Bobutė, kuri gyveno už Atlanto, seniai numirė. Palikimas nuėjo ten, kur... Kaip pasakyti? Ji tų dalykų nesutvarkė...

- Jeigu aplinkybės priverstų atsisakyti tapymo, ko imtumeisi?

- Būdavo, kad sveikata neleisdavo tapyti: pradėdavau dusti nuo skiediklių, tada imdavausi akvarelės. O kai imdavo dusinti aliejus, griebdavausi akrilo. Tapymo gali priversti atsisakyti nebent finansinės priežastys - tapo sunku „įpirkti” medžiagas. Štai ir šios parodos įrėminimui išleidau 950 litų...

- Kokią  didžiausią staigmeną yra iškrėtęs gyvenimas?

- Tai susiję  su kūrybiniu darbu. Kai antrąkart su paroda dviem savaitėms išvažiavau į Daniją, kuo puikiausiai išgyvenau be pinigų. Iš karto gavau užsakymų tapyti ir pan.

- Prakalbome apie pinigus. Kokios sumos reikėtų, norint visiškai patenkinti savo poreikius?

- Norint laisvai gyventi, kas mėnesį reikėtų uždirbti po 5000 litų. Maždaug tiek.

- Ar yra dalykų, už kuriuos niekada neatleistumei kitam?

- Nemėgstu melo. Čia, matyt, ožiaragių bruožas... Galima man pameluoti vieną kartą, bet niekados - du kartus. Dar močiutė sakydavo: „Kuris melagis, tas ir vagis”.

- Ko trūksta iki visiškos laimės?

- Šiuo metu – šokolado (juokiasi).

- Kas maloniau: ruoštis parodai ar ruoštis atostogų  kelionei?

- Abu malonumai verti dėmesio, tik pojūčiai kitokie. Parodai atiduodi, o kelionėje – pasiimi.

- Kokiam žinomam dailininkui patikėtumei nutapyti savo gyvenimą?

- Man patiktų  E. Munko darbai.  Kažką išsirinkčiau. Tos raudonplaukės moterys... Jo darbai dvelkia ilgesiu, nuostalgija. Manau, E. Munko paveikslai galėtų simbolizuoti manąjį gyvenimą.

- Jeigu neapibrėžtam laikui  atsidurtumei negyvenamoje saloje su žmogumi, kurio negali pakęsti –  ką darytumei?

- Gyvenime daug situacijų, kai atsiduri kartu su žmonėmis, kurių simbiotiškai negali pakęsti. Manau, kad esu užgrūdinta ir situacija nelabai teišgąsdintų. Gal prieš 20 metų buvau išvažiavusi dirbti į kaimą. Pojūtis – kaip negyvenamoje saloje – viskas atrodė svetima. Svetimas kraštas. Bet tapydama išgyvenau. Atrodė, eini per kapus, o dvasios tave čiupinėja. Tokia dvasinė alergija buvo apėmusi. Ne veltui sakoma, jog geriausia gyventi ten, kur palaidoti tavo protėviai.

Galvą  pašnekovei kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS