(Iš kairės): Orinta Sviderskytė, Rita Mažukėlytė ir Rasa Imanalijeva tikina, kad moterys, išbėgančios į futbolo aikštę, yra kur kas aršesnės už kitas sporto šakas propaguojančias dailiosios lyties atstoves.

Aušra LAURINKIENĖ 

Švelni moteris ir karingasis futbolas daugeliui atrodo nesusiejami dalykai, tačiau praėjusių metų geriausių miesto sporto komandų rinkimuose trečiąją vietą užėmusi Baltijos moterų futbolo lygos, Lietuvos moterų futbolo A lygos, Lietuvos moterų futbolo uždarųjų patalpų varžybų čempionė bei Lietuvos moterų futbolo taurės laimėtoja „Gintra-Universitetas” nuolat įrodo, kad ir dailioji lytis sugeba taikliai spirti.

Ketvirtadienio popietę apie moterų futbolo subtilybes, aplinkinių požiūrį ir problemas kalbamės su „Gintra-Universitetas” klubo prezidentu Gintaru Radavičiumi bei trimis Saulės miesto komandos futbolininkėmis.

Situacija nedžiugina

Daugumai sportu besidominčių žmonių puikiai pažįstamas Gintaras Radavičius, „Gintra-Universitetas” futbolo klubo prezidentas, paprašytas apibūdinti praėjusį sezoną, šypsojosi:  „Manau, kad viską laimėjus nelieka nieko kita, kaip tik vertinti jį gerai. Esu patenkintas pasiektais rezultatais. Tiesa, moterų futbolo situacija nedžiugina: sumažėjo aukščiausiojoje lygoje rungtyniaujančių komandų skaičius, baigiantis Baltijos lygos sezonui pasitraukė estų komandos. Manau, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos futbolo federacijos galėtų glaudžiau bendradarbiauti. Jeigu tarpusavyje nežais stipriausi klubai – mes netobulėsime. Žinoma, labai gaila, kad moterų nacionalinė rinktinė nedalyvauja atrankos varžybose”.

Klubo prezidentas apgailestavo, kad komanda neplanuotai prastai pasirodė  UEFA čempionų  lygoje: „Turėjome stiprią komandą, daug legionierių ir manau, kad buvome verti bent antrosios vietos. Giliai pasąmonėje tikėjome, kad ši komanda galėjo varžytis net ir su vokiečių klubu. Deja, Ana Alekperova ir Raimonda Kudytė žaidė po patirtų traumų, o mes Škotijos ekipai pralaimėjome nepelnytai. Puoselėjome viltis ir tikėjome, kad būsime antri, bet... Galėčiau teigti, kad šiais metais UEFA čempionų lyga nuvylė labiausiai”.

Pasak G. Radavičiaus, klubui reikia pagalbos iš federacijos ir aukštesnių institucijų, nes pats klubas jau nieko nebegali padaryti. Paklaustas, kur slypi „Gintros-Universiteto” futbolininkių sėkmės paslaptis, jis atsakė: „Manau, kad pergales „skinti” leidžia merginų noras save realizuoti, geri treneriai ir daug sunkaus darbo. Mūsų meistriškumo ir treniruotumo lygis – gerokai aukštesnis, nei kitų komandų”. G. Radavičius, paklaustas, su kokiu aplinkinių požiūriu į moterų futbolą tenka susidurti, neslėpė, kad futbolo funkcionieriai – labiausiai liūdina: „Į mus žiūri kaip į neturinčius ką veikti. Atrodo, kad mūsų užsiėmimas – kaip penkta koja šuniui. Tai labai skaudina, nes visame pasaulyje moterų futbolas sulaukia didžiulio dėmesio...”

 „Gintra-Universitetas” futbolo klubo prezidentas Gintaras Radavičius neslėpė, kad dabartinė moterų futbolo situacija šalyje – nedžiugina.  

Aikštelėje – aršios karės, o gyvenime – švelnios mylimosios

Netrukus susitikome ir su trimis „Gintros-Universiteto” žaidėjomis - 22 metų sauge Orinta Sviderskyte, 18 metų puolėja Rasa Imanalijeva ir 24 metų sauge Rita Mažukėlyte. Tiesa, po treniruotės merginos atrodė labai pavargusios, tačiau sutiko papasakoti apie  mėlynes ant kojų, vaikinų požiūrį į moterų futbolą ir intrigas kolektyve.

- Aštuntajame dešimtmetyje moterų futbolas mūsų  šalyje pasitraukė į pogrindį, todėl  šiandien jis - nepopuliarus tarp dailiosios lyties atstovių. Kodėl nusprendėte tapti futbolininkėmis?

Iš Pakruojo rajono į Šiaulius atvykusi Rasa Imanalijeva prabilo pirmoji: „Anksčiau žaidžiau krepšinį, tačiau prieš trejus metus sulaukiau pasiūlymo išbandyti savo futbolo aikštėje ir nedvejodama sutikau. Čia atvykau kartu su sese, kuri taip pat gina „Gintros-Universiteto” komandos garbę. Krepšinį anksčiau praktikavo ir kita futbolininkė Orinta Sviderskytė, kurią, pasak jos, į futbolą pastūmėjo sesuo. „O aš į futbolą patekau labai atsitiktinai. Man tai buvo tiesiog puikus laiko praleidimo būdas, tačiau treneris nenorėjo manęs paleisti ir likau... „Gintroje” žaidžiu jau antrus metus”, - pridūrė Rita Mažukėlytė.

- Su kokiu aplinkinių požiūriu į  moterų futbolą tenka susidurti?

- Labai stebisi... Šiauliuose mus žino, tai vis rečiau susiduriame su įprasta nuostaba: „Merginos žaidžia futbolą? Rimtai?” - neslėpė futbolininkės. - Tiesa, mus kažkodėl Šiauliuose daugelis laiko žolės riedulininkėmis.

- Kuo moterų  futbolas skiriasi nuo vyrų? Gal kuo įdomesnis?

- Moterų futbolas – žiauresnis. Moterys – daug impulsyvesnės, tad ir treneriui mus suvaldyti būna daug sunkiau. Vyrams pasako, jie tą daro, o mes kiekviena turime savitą charakterį, kurį sunku palenkti. Stengiamės pasirodyti ir išsiskirti...

- Sakoma, kad moterų kolektyvai be pykčių, intrigų  neapseina… O kokia situacija jūsų  gretose?

- Tas pats, - juoku prapliupo sportininkės. - Dažniausiai pykstamės dėl žaidimo, bet būna ir kitokių situacijų, nesutampa charakteriai. Kaip ir kiekviename kolektyve, nevengiame viena kitą apkalbėti, aptarti, kaip kuri atrodo. Nenuostabu, kur daugiau nei du – ten ir apkalbos.

- Esate sportininkės, tačiau įdomu, ar turite kokių žalingų įpročių? Komandoje yra rūkančių merginų?

- Taip... - viena į kitą susižvalgiusios nedrąsiai atsakė trečiąją  vietą 2009 metų geriausios komandos rinkimuose užėmusios ekipos žaidėjos. - Būtų keista, jeigu nebūtų...

- Mieliau futbolą žaisti ar jį stebėti televizoriaus ekrane?

- Tik žaisti, - kaip sutarusios choru atsakė merginos. - Kai dalyvauji pats – visai kitos emocijos.

- Vyrai futbolo neįsivaizduoja be pokalbių  prie alaus. Moterys irgi?

- Ne. Tuo labiau, kad mes nesusibėgame į krūvą stebėti rungtynių. Apskritai aš futbolo nežiūriu. Mieliau įsijungiu krepšinio rungtynes transliuojantį kanalą, - savo atsakymu mus pribloškė Orinta Sviderskytė. Jai paantrino ir Rasa Imanalijeva, tad paaiškėjo, jog iš trijų „Gintros-Universiteto” futbolininkių mylimos sporto šakos rungtynes televizoriaus ekrane stebi tik Rita Mažukėlytė. Pasak pačios futbolininkės, jai įdomu ne pati kova, bet technika ir žaidėjų judesiai: „Analizuoju, stebiu ir bandau viską įsisavinti”, - dienraščiui sakė kūno kultūrą studijuojanti vilnietė.

- Ar stebint vyrų futbolą nekyla noras išbėgti ir parodyti, kaip reikia žaisti?

- Taip būna labai dažnai. Kartais stebimės, jog aukšto lygio žaidėjai padaro tokias klaidas, už kurias mes, merginos, nuo trenerio gauname pylos.

- Šeima ir mylimi žmonės nenukenčia, kai nuolat skubate į treniruotes, varžybas? Ką  dažniausiai tenka aukoti dėl futbolo?

- Nukenčia viskas – ir artimi draugai, ir mylimieji, ir šventės... Kartais net pagalvoju, kad galėtų to futbolo ir nebūti, nes kartais būna visko per daug, - atvirumu interviu metu stebino Orinta. - Mano draugas – labai prieš mano meilę futbolui. Labai trūksta laiko susitikimams. Jis – ne iš Šiaulių, taigi...

- Ar tėvai jus palaiko?

Orintai ir Rasai pritariamai linktelėjus, Rita atsakė priešingai: „Mano tėvai – labai prieš. Jų nežavi mano užsiėmimas, traumos ir mėlynės ant kojų, tai, kaip atrodome aikštelėje – vyriškos ir aršios moteriškės. Atrodome nemoteriškai ir tai jiems - nepriimtina”.

- Ko siekia Lietuvos futbolininkai vyrai, galima suprasti – išvažiuoti į užsienį, užsidirbti pragyvenimui ir išlaikyti šeimas. Kokie futbolininkių tikslai?

- Aš  savo ateities vizijoje matau sportą. Tai nebūtinai turėtų būti futbolas, tačiau tai sfera, kuri man patinka, - kalbėjo Rita. Rasa, priešingai, su futbolu savo gyvenimo sieti nežada: „Dabar man svarbiausia – pabaigti ekonomikos studijas. Apie futbolą negalvoju...”

- Daugeliui merginų svarbu, kad ant kūno nebūtų  mėlynių ir randų. O futbole tai – neišvengiama. Tai nesudaro keblumų, tarkime, norint vilkėti sijoną?

- Būna visko, tačiau stengiamės tai ištaisyti, užmaskuojame mėlynes. Futbolas man jau padovanojo keletą traumų, kurios net neleidžia avėti aukštakulnių, - apmaudo neslėpė Rita. - Kalbant apie savo kūno priežiūrą, esame tokios pat, kaip ir kitos merginos. Tik, žinoma, negalime sau leisti ilgų ar priaugintų nagų.

- Moterys, žaidžiančios futbolą, ir moterys, nežaidžiančios jo, – kuo skiriasi?

- Galbūt mes, futbolininkės, esame labiau užsispyrusios ir karščiau siekiame užsibrėžto tikslo. Galima būtų pasakyti, kad moterys, išbėgančios į futbolo aikštę, yra kur kas aršesnės už kitas sporto šakas propaguojančias dailiosios lyties atstoves.

- Gyvenime esate tokios pat kovingos kaip ir aikštelėje?

- Tikrai ne, - vėl choru prakalbo žaidėjos. - Gyvenime esame daug švelnesnės.

- Ar futbolininkės mėgsta simuliuoti pražangas?

- Priklauso nuo to, ar moki tą daryti. Tam taip pat reikia turėti gabumų. Treneris dažnai sako: „Jeigu jau liečia baudos aikštelėje, griūkit. Nesvarbu, kad dar gali išsilaikyti...”

- Vyrai mėgsta spėti varžybų rezultatus. O kaip moterys? Ar dažnai galite nujausti, kuo viskas baigsis?

- Taip, dažnai spėliojame ir netgi būname teisios, - šypsojosi merginos.

- Ko palinkėtumėte sau ir visiems „Šiaulių naujienų” skaitytojams 2010-aisiais?

- Sveikatos, pasitikėjimo savo jėgomis, pergalių ir kuo daugiau žiūrovų  tribūnose per moterų futbolo rungtynes.  
 

Kartais moterų  futbolo komanda aikštelėje varžosi ir su vyriškąja lytimi. Tiesa – ne su „Šiaulių” vyrais, o su Šiaulių futbolo akademijos auklėtiniais.  

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.