Zita KATKIENĖ

Čigonu save vadinantis populiariosios muzikos atlikėjas Radžis Aleksandrovičius nesigina savo prigimties, kurios vedinas ir yra toks, kokį jį pamilo gerbėjai. Dar daugiau - gerbėjų dėka jaunasis atlikėjas šiandien ir tapo toks, kokį jį matome - uždirbantis iš koncertų, į kuriuos renkasi tik jo gerbėjai ir gerbėjos, bei iš jų dosnumo, kurio nestinga kiekvieno pasirodymo metu.  „Dar niekam nesakiau apie šunį Baroną, kurį man dovanojo gerbėjai”, - šypsosi Radžis ir rodo papuošalus, kuriuos kasdien nešioja ir kuriuos taip pat dovanojo jo talento gerbėjai. Neieškantis nei praeities, kurioje liko mama, tėvas ir net Šiauliuose gyvenantis vienuolikmetis brolis Edgaras, nei kontakto su savo tautybės žmonėmis, Radžis gyvena tarp tų žmonių, su kuriais jį  sieja darbas scenoje, ir tarp tų, kurie visada buvo ir liko jam brangūs.

 

 

Žydromis akimis žvelgiančio čigonų tautybės atlikėjo Radžio pirmiausia ir norėjosi paklausti, ar nieko nestebina tai, kad jis - mėlynų akių čigonas. Radžis sako, jog niekas dar to neklausė ir niekas nesistebėjo. Tik jis pats stebisi. Nes pastebi, kad temstant jo akys tamsėja. „Visiškoje tamsoje gal yra ir visai rudos,” - šypsosi Radžis. 

 

Slėpti savo tautybės niekada negalvojo, nes kliūtimi niekada ir nebuvo tai, kad yra čigonas. „Aš ir pats dainuoju, kad esu čigonas, tai visai nebūtina vadinti romu”, - sako Radžis. Tik tada, kai tenka lankytis, pasak Radžio, Europoje, reikia sakyti romas. „Palaikys neišprususiu”, - sako Radžis.

 

Tai, kad Lietuvoje gyvenantys romai jaučiasi diskriminuojami, R. Aleksandrovičiui atrodo, jog tai - kiekvieno žmogaus problema. „Jei pats nesielgi taip, kad tave išskirtų ar žemintų, tai niekas neišskiria ir neignoruoja”, - įsitikinęs Radžis. 

 

Ir prisimena, jog nei tada, kai gyveno Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namuose, nei mokydamasis Panevėžio 10-ojoje vidurinėje mokykloje, nesijautė blogesnis už kitus. Net dalyvavo mokyklos parlamente. Nuo mažens juo rūpinosi globėja Vida Minevičienė, tad jautėsi saugus ir viskuo aprūpintas. Net meile ir dėmesiu, kurio dažnai pristinga Vaikų globos namuose augantiems tėvų paliktiems vaikams.  

 

Globėja įdiegė Radžiui ir meilę dainai. Tad  kiek save prisimena vaikystėje, tiek dainuojantį. 1998-aisiais teko dalyvauti ir respublikiniame „Dainų dainelės” konkurse, kur italų kalba atliko Robertino Loreti dainą „O Solia mio” ir tapo konkurso laureatu. „Gavau žalią dviratį ir Vladimiro Prudnikovo padėką”, - prisimena Radžis. Tačiau dešimtmečiui berniukai didžiausia dovana tapo netikėtas kvietimas dalyvauti Vilniuje koncertuojančio Robertino Loreti koncerte ir drauge su juo dainuoti „O Solia mio”. Žvaigždė dainavo angliškai, o jis, Radžis, itališkai.

 

„Tai ir šiandien man - neįtikėtina. Pakvietė - sudainavom, ir tuo viskas pasibaigė. Tačiau įspūdis išliko visam - ir šalia stovėję apsauginiai, ir pasaulio garso žvaigždės buvimas šalia”, - prisimena Radžis.

 

Daina bei scena ir buvo stiprioji jo gyvenimo vieta nuo vaikystės. Teko dvejus metus mokytis ir vaikų muzikos mokykloje, kur išmoko groti fortepijonu ir dainavimo. Vidurinėje mokykloje mokslai nelabai sekėsi, tad baigusiam 12 klasių Vaikų globos namų auklėtiniui rinktis nelabai buvę ką. „Pasiūlė mokytis agroplėvelių ruošėju, traktorininku arba kulinaru. Pasirinkau kulinaro profesiją, nes - lengviausia”, - sako Radžis. 

 

Profesinėje mokykloje taip pat dažniau teko dainuoti, nei kaisti prie puodų. Dainavo R. Aleksandrovičius ir mokytojų ansamblyje, ir solo. „Vienintelis iš grupės ėjau į užklasinę veiklą”, - prisimena aktyvų visuomeninį gyvenimą dar tada, kai buvo profesinės mokyklos moksleivis, net nesvajojantis apie populiarumą ir visai nesidomintis savo praeitimi. „Tik iš globėjos žinojau, kad tada, kai dar buvau visai mažas, buvo į vaikų namus atvažiavęs senelis - su „Volga” ir odiniu paltu. Bet nepasiėmė, nes mama sutikimo nedavė”. Tuo ryšys su praeitimi ir nutrūko.

 

 

Pas Vokietijoje gyvenančius gimines Radžis važiuodavo ir vaikystėje. Vokietijoje svečiavosi ir tada, kai lietuviai sirgo už pirmojo „Kelio į žvaigždes” finalininkus Viliją ir Andrių. „Kai pamačiau, kad Rimiškis nugalėjo, pagalvojau, kad turbūt Lietuvoje nebėra dainuojančių. Ir prisiminiau save”, - su šypsena prisimena netikėtą apsisprendimą pačiam pabandyti dalyvauti atrankoje į antrąjį „Kelio į žvaigždes” turą. Užpildęs anketą ir kvietimo į atranką sulaukė.

 

„Atėjau apsirengęs kostiumu ir skrybėle”, - pasakoja Radžis netikėto žingsnio į šlovę prisiminimus. Atlikėjas mano, jog iki šiol labiausiai išsiskiria ne balsu, bet ypatinga pagarba žiūrovui, nes niekada į sceną neina su tais pačiais drabužiais, niekada nesirengia bet kaip. „Aš turiu pasipuošti”, - sako atlikėjas įsitikinęs, jog svarbu gerbti ne tik save, bet ir žiūrovą, kuris ateina į koncertą ne tik pasiklausyti, bet ir pažiūrėti. 

 

Buvusiam profesinės mokyklos auklėtiniui teko mesti mokslus, nes „Kelias į žvaigždes” tikrai užsitęsė. Į šį projektą susirinko labai įdomūs žmonės - tai ir Agnė, „su kuria visi ir į lovą guldė, ir piršo, bet tarp mūsų nieko nebuvo”, - sako Radžis. Ir šiandien su Agne tenka bendrauti, drauge koncertuoti. „Ji ir naują dainą apie meilę ir jausmus sukūrė, kurioje dainuoja apie mus ir sako, kad mūsų niekas neišskirs”, - šypsosi Radžis prisiminęs realybės šou dienas, kai abu pykosi su vyresne konkurente. „Ji nors ir vyresnė - bet vienodo proto - pykomės nerealiai, ir tai nebuvo vaidyba”.

 

Su nugalėtoju Merūnu - iki šiol artimi draugai. Drauge įrašė ir kompaktinį diską „Pagyvensim - pamatysim”, kurio pristatymui surengė turą po Lietuvą.

Žiūrovų atlikėjų pasirodymuose nestinga. Nes abiejų atlikėjų žiūrovas - skirtingas. „Merūnas paperka balsu. Aš balsu nemoku, aš judesiu uždegu”, - sako Radžis, egzotiškos išvaizdos ir kilmės bei paslaptingos biografijos lietuviškos populiariosios scenos pažiba.

 

Nors nuo mažens užaugo Panevėžyje, tačiau apie šiame mieste gyvenančius čigonus iki šiol nieko nežino - nebendrauja. Pirmą kartą artimai bendrauti su savo tautybės žmonėmis teko tik tada, kai jau dalyvavo „Kelyje į žvaigždes”. Žurnalistams užsiminęs, kad turi senelį, ir pats buvo priblokštas, kai šie jam pateikė staigmeną - vasario 14 dieną švęsto 20-ojo gimtadienio proga jam surengė susitikimą su Charkove (Ukraina) gyvenančiu seneliu, apie kurį buvo girdėjęs iš savo globėjos.

 

Radžis tada ir sužinojo, kad jo 70-metis senelis yra čigonų baronas, kad gyvena visą lietuvių komandą pribloškusioje prabangoje, Ermitažą primenančiuose namuose su garažu ant stogo. 

 

Iki šiol Radžiss dėvi senelio dovanotą masyvią auksinę apyrankę.

 

Nuo tada senelį lanko per kiekvieną jo gimtadienį ir žada taip ateityje daryti. „Senelis silpnos sveikatos. Manau, jog kai senelis numirs, dėdės gali ir nenorėti bendrauti. Jie turbūt galvoja, kad man senelio turto reikia”, - atvirauja Radžis, nes žino, kad čigonai nėra tokie atlapaširdžiai, kaip atrodo. „Jei priklausai lovariams - aukščiausiai čigonų kastai, su žemesniais net draudžiama bendrauti”, - pasakoja čigonų bendravimo subtilybes.

 

Žurnalistų dėka Radžis susitiko ir su anuo metu kalėjusiais savo tėvais - bendravardžiu Radžis Aleksandrovičiumi, buvusiu garsiojo Maskvos čigonų ansamblio „Romen” šokėju, ir Raisa Aleksandrovič. Šiuo metu abu yra išėję į laisvę. Tėvas gyvena kažkur prie Panevėžio, o motina - Vilniuje, kaip ir Radžis.

 

Tačiau nė su vienu dar neteko bendrauti. Neieško Radžis ir  savo brolio Edgaro, kurį Raisa Aleksandrovič palikusi Šiaulių kūdikių namuose gal dvejų metukų. Į Šiaulius ji buvo atvykusi po pirmojo bausmės atlikimo, tada už grotų praleido septynerius metus. Vėliau pati sūnaus ieškojusi, bet sužinojo, kad yra įvaikintas. Dabar Edgarui turėtų būti apie 11 metų, tačiau niekas nežino, nei kokia šeima jį įvaikino, nei kur jis gyvena. Gal jau ir ne Šiauliuose.

Nebendrauja Radžis ir su Vilniaus Kirtimų taboro čigonais. Tik su „Sara Roma” ansamblio dalyviais pažįstamas. „Nors ansamblio šokėjos yra užaugusios Kirtimuose, bet jos visos gyvena normaliai”, - vertina tautiečius Radžis.

 

 

Nepiktina Radžis kalbos ir apie tai, kad jis vadinamas „bobučių numylėtiniu”. Grupė „69 danguje” net dainą apie tai surimavo. „Aš tos dainos negirdėjau, bet manau, jei jau dainuoja, tai esu populiarus. Aš tai nesakau ant jų, kad dainuoja papais”, - pokštauja atlikėjas. 

 

Kad Radžis gerbėjų nestinga, įrodė ir šiaulietės klausytojos. Pirmajam scenoje pasirodžiusiam Merūnui koncerto metu buvo padovanota rožių puokštė. Radžiui gėlės buvo nešamos beveik po kiekvienos dainos. O prie gėlių ir dovanėlė pridedama. Vyresnio amžiaus moteris sakė, jog čia „bambonkės”...

 

„Visko būna”, - dar prieš pasirodymą pasakoja atlikėjas ir rodo kaklą dabinančias dvi masyvias grandinėles su pakabukais. Gerbėjų dobanotas ir auskaras, su kuriuo nesiskiria nei kasdienybėje, nei scenoje. „Ir žiedai - gerbėjų dovanoti”, - pats Radžis lyg ir nustemba rodydamas tris didžiulius auksinius žiedus.

 

 

Bet ir tai - dar ne viskas. Pamena, kai nusipirko pirmąjį butą Panevėžyje, gerbėjos dovanojo rankomis pintus krepšelius, į kuriuos Radžis sudėjo prieskonius. 

 

Vėliau, per 22-ąjį gimtadienį, gerbėjai dainininkui padovanojo... viešnagę į Londoną. Ispūdžiai iš kelionės - nepamirštami. Ypač streso būta oro uoste, nes tamsaus gymio žmogui nepatikrintam nepavyksta praeiti. Nuolatinė kontrolė išvargino, tačiau galimybė pabuvoti svečioje šalyje ir dar padainuoti atpirko nepatogumus. 

 

Radžis gerbėjų dosnumu ir pats liko priblokštas, kai telefono ragelyje išgirdo, jog jam dovanų atvežė...  kinų kuoduotųjų veislės šunį. 

„Kažkokiame interviu Klaipėdoje prasitariau, ir žmonės perskaitė”, - pats Radžis stebisi žmonių dėmesingumu. Patys šuns savininkai ruošėsi išvykti iš šalies, tačiau nežinojo, kur dėti kilmingą ir brangų šunį. Netikėtai perskaitė, kad tokio šuns norėtų Radžis. „Patys atvežė iš Klaipėdos į Vilniaus „Akropolį”, kur ir susitikome”. 

 

Tad jau keletą mėnesių Radžis gyvena su Baronu. Kai šeimininkas koncerte - Baronas vienas. Radžis teigia, jog apie šeimą dar nesvajoja. Dar ne laikas, dar nesusitupėjęs. 

 

 

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.