Aušra LAURINKIENĖ 

Be keturių mėnesių šešiolika metų kartu gyvenančius Jūratę ir Arūną Kačerauskus sieja ne tik meilė vienas kitam, bet ir aistra krepšiniui. „Saulės” sporto mokykloje su oranžinio kamuolio keliu žingsniuojančiais vaikais dirbantys treneriai tikina, kad bendras pomėgis, virtęs pragyvenimo šaltiniu, juos lydi nuo aušros iki sutemų... 

 

Jūratė ir Arūnas Kačerauskai „Šiaulių naujienoms” noriai pasakojo apie tai, kaip susikirto judviejų gyvenimai. „Susipažinome Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) „sportukų” grupėje. Arūnas ir dar keli vaikinai į mūsų grupę įsiliejo grįžę iš tarybinės armijos. Jie visi buvo vyresni, tad labai traukė mūsų, mergaičių, dėmesį. Arūnas gerai žaidė krepšinį, buvo lyderis. Nenuostabu, kad patraukė mano akį. Tuo metu jis ką tik įsikūrusioje Lietuvos krepšinio lygoje gynė Šiaulių plento „Šiaulių” komandos garbę, vilkėjo ŠPI ekipos marškinėlius, tačiau užklupusios traumos privertė pasitraukti”, - pasakojo su draugėmis nuolat į rungtynes skubėdavusi ir aktyviai simpatingąjį krepšininką palaikydavusi Jūratė. 

 

Bendras pomėgis jaunuolius suvesdavo ne tik krepšinio salėje, bet ir paskaitose bei treniruotėse. „Mūsų „sportukų” grupė buvo labai šauni. Krepšininkai, lengvaatlečiai ir imtynininkai kartu rengdavo išvykas dviračiais, baidarėmis, palaikydavo vieni kitus per varžybas, todėl meilė įsižiebė ne tik tarp mūsų - iš viso susituokė net keturios poros”, - juokėsi jaunųjų krepšininkių trenerė, tuo metu žaidusi „Logikos”, vėliau - „Maistos” komandoje. Net ir po vestuvių Kačerauskai ilgai medaus nekopinėjo – jau trečią santuokos dieną išvyko į sporto stovyklą Šventojoje, kur jų laukė ne tik treniruotės, bet ir vestuvių pyrago ragauti pasirengę komandų draugai. Iš Kėdainių į Šiaulius atvykusi Jūratė, baigusi mokslus, į gimtąjį miestą nebesugrįžo: „Likau čia su Arūnu. Pradėjome kartu dirbti tuo metu buvusioje krepšinio-rankinio sporto mokykloje, vėliau tapusioje sporto mokykla „Saulė”. Aš tapau mergaičių, o vyras – berniukų krepšinio treneriu”. 

 

 

Į klausimą, kodėl pasirinko būtent šią sporto šaką, Jūratė atsakė: „Mano aplinkoje sportu niekada net nekvepėjo. Nuo mažens buvau labai aktyvi, tad kai antroje klasėje sulaukiau trenerio pakvietimo, net nedvejodama atėjau į salę, nesuprasdama ką ten veiksiu. Tuo metu man žūtbūt reikėjo veiklos. Man patiko apskritas krepšinio kamuolys ir tai, ką galima su juo žaisti. Deja, vėliau treniruotės išnyko, o aš nuolat skubėdavau prie skelbimų lentos ir žiūrėjau, ar niekas nekviečia mergaičių žaisti krepšinį. Deja, taip ir nesulaukiau. Mano kantrybė baigėsi, todėl 6 klasėje ėmiausi rimtesnių paieškų ir sužinojau, kad kažkokia moksleivė kažkur mieste lanko krepšinio treniruotes, taigi būdama septintokė grįžau į krepšinio aikštelę ir joje esu iki šiol. Jau 27 metus...” 

 

Tuo tarpu Arūną į krepšinio pasaulį pakvietė giminaičiai: „Krepšinį žaidė mano vyresnioji pusseserė - olimpinė ir pasaulio čempionė Vida Šulskytė-Beselienė bei pusbrolis Romas Šulskis, kurie ir suviliojo žaisti krepšinį. Kurį laiką su tėvais gyvenome jų namuose, kol vyko mūsų namo statybos. Vida ir Romas į namus parsinešdavo krepšinio kamuolių, kurie man labai gražūs... Ir dar dabar juos matau prieš akis... Pirmasis treneris, kuris pakvietė mane į krepšinio treniruotę, buvo Rimas Imenavičius. Vėliau karjerą tęsiau pas trenerį Antaną Sireiką. Labai dėl to džiaugiuosi, nes jis įskiepijo meilę krepšiniui”. 

 

Paklausti, ar vienas nuo kito nepavargsta, Kačerauskai vieningai purto galvas. Nors jie ir dirba tą patį darbą, dieną nesusitinka. „Mano svarbiausia darbovietė – Gegužių vidurinė mokykla, kurioje dirbu kūno kultūros mokytoju, o darbas sporto mokykloje „Saulė” - svajonės realizacija, hobis, per kurį galiu save išreikšti”, - nedaugžodžiauja  treneris, spėjantis vadovauti ir dviejų Šiaulių krepšinio lygų rungtynėse plušančioms „Alnidos” vyrų komandoms. Kaip atrodo vyro ir žmonos, dirbančių tą patį darbą, diena? Jūratė tikina, kad dienotvarkė – niekuo neišsiskirianti: „Iš namų visi pajudame apie pusę aštuonių ryto. Vaikai ir Arūnas skuba į pamokas, o aš - į sporto mokyklą. Vėliau bėgame į treniruotes ir namų duris praveriame tik apie septintą valandą vakaro. Tiesa, vyras kartais parsiranda ir vėliau – Šiaulių krepšinio lygų varžybos vyksta jau gerokai sutemus”. 

 

Net po ilgos „krepšingos” dienos susitikę sutuoktiniai nevengia sporto temos: „Džiaugiamės, kad žinome, ką vienas kitam pasakyti ir kaip nuraminti po patirtų pralaimėjimų. Žodžių netrūkstame net ir tada, kai iš sportuojančių atžalų išgirstame priekaištus treneriams”, - neslepia su vyru dukrą ir sūnų auginanti „Saulės” sporto mokyklos instruktorė-metodininkė. „Dirbkit, dirbkit... neverkit”, - dažniausias atsakymas į pavargusių vaikų nusiskundimus. Kačerauskai priduria, kad juos be didelių pastangų supras tie, kurie fanatiškai domisi sportu ar intensyviai sportuoja: „Keliamės ir gulame su mintimis apie krepšinį. Prieš miegą neretai tenka ir „šaškiukus” taktikos lentoje pastumdyti”. 

 

Iškart pasakiusi, kad nenori įžeisti moteriškos giminės, Jūratė priduria: „Bendras taktikos kūrimas naudingesnis man, o ne Arūnui, nes vyrų mąstymas labiau tinka krepšinio žaidimo strategijai. Išsakydama savo nuomonę visuomet sulaukiu argumentų, kodėl klystu ir kas turėtų būti kitaip. Vyro nuomonė visada pasitvirtina visu šimtu procentų. Aš žinau, kas yra pralaimėjimas, todėl neverta kartu dalytis apmaudžiomis emocijomis. Reikia rasti priežastis ir jas išanalizuoti. Tiesa, po pralaimėjimų dar daugiau, nei įprastai, kalbame apie krepšinį ir žaidėjus, jų funkcijas aikštelėje. Analizuojame savo sprendimus garsiai, kad visi girdėtų. Žodžiu, po nesėkmių namai „skamba”. Po laimėjimo viskas būna kitaip, tuomet užvaldo euforija. Namuose būna ramu ramu, nes grįžęs į juos tu tiesiog „kaifuoji”.

 

Dabar Kačerauskai mėgaujasi šviežiausiomis emocijomis – kovo 11-ąją Šiaulių arenoje vykusio krepšinio turnyro nuotaikomis. „Dalyvavo devynios šeimų komandos. Prisipažinsiu, tokio skaičiaus nesitikėjome - buvo labai smagu. Po atkaklių kovų mūsų šeimos ekipa užėmė trečiąją vietą. Varžovai buvo labai stiprūs.  Daugelis jų, kaip paaiškėjo pabendravus, dalyvavo dėl savo atžalų, kaip ir mes. Tęsiame šeimos tradicijas – žaidžiame krepšinį. Savo pogrupyje laimėjome prieš Kadžius ir Biručius, o sunkiausia buvo priešintis Venckams, kurie ir tapo turnyro nugalėtojais. Turnyras tapo puikia proga ne tik pažaisti, susitikti su senais draugais, bet ir atsipūsti nuo darbų”, - džiaugiasi Arūnas. 

 

 

Kasdien krepšinio aikštelėje pluša ne tik mama ir tėtis, bet ir jų atžalos – sūnus Elvinas ir dukra Liveta. Paklausę, kaip atžalos įsisuko į šios sporto šakos verpetą, sulaukėme tiesaus atsakymo: „Vaikai tiesiog negalėjo kitaip pasirinkti”. Ramaus būdo šeimos galva tikina per prievartą jų į aikštelę netempęs: „Jie salėje tupinėjo nuo pat mažens. Tiesa, sūnus Elvinas mėgino žaisti rankinį.  jam patiko ir treneris, ir treniruočių procesas. Mes nė kiek nekoregavome jo sprendimo pasirinkti krepšinį”. Anot Jūratės, dukra taip pat savo noru į rankas paėmė krepšinio kamuolį: „Mergaitės, ką joms veikti laisvalaikiu, renkasi kitaip, nei berniukai. Joms smagu kolektyve, sporto stovyklose, džiugina įdomi veikla. Tiesa, tol, kol nereikia rimčiau padirbėti. Tuomet jų skaičius treniruotėse sumažėja. Mūsų dukrai nebuvo kur trauktis - treniruotis jau buvo pradėjusi ir Arūno brolio Valdo dukra. Mes visi žaidžiame krepšinį. Kaip gali būti kitaip? Tai jau šeimos tradicijos”. 

 

Tėtis, mama, dukra ir sūnus kasdien susiduria su krepšiniu - kokie to pliusai ir minusai? Anot Kačerauskų, minusų nėra: „Nuraminame, kai jiems sunku, patariame, jei to reikia, paskatiname ir pabarame. Kadangi patys esame vaikų treneriai, suprantame, koks tai sunkus darbas. Niekada nepalaikome savo vaikų. Būname tik trenerio pusėje. Net ir tada, jei jis ir klysta”. 

 

Prabilus apie trenerių darbo ypatumus, pasidomėjome, ar Kačerauskai praktiką, įgytą auklėjant jaunuosius krepšininkus, taiko auklėdami ir savo vaikus. „Esame griežti, bet neperlenkiame lazdos. 

 

Kadangi mūsų vaikai ir auklėtiniai yra panašaus amžiaus,  auklėdami savo atžalas, mokomės, kaip bendrauti su į treniruotes atskubančiu jaunimu. Kai kyla klausimas, kodėl pastarieji vienaip ar kitaip mums išreiškia savo nepasitenkinimą ar norus, atsigręžiame į savo vaikus. Neslėpsime, radę atsakymą svarstome: „Kodėl jie VISI tokie?! Kodėl taip elgiasi? Tiesa, kartais būna ir atvirkščiai...”

 

Trenerio darbą pora vadina maloniu užsiėmimu, tačiau neslepia, kad jis skirtas ne kiekvienam: „Šiuo metu itin aktualus finansinis aspektas neskatina jaunų žmonių imtis trenerio darbo. Džiaugiamės galėdami dirbti mėgstamą darbą, mylime vaikus, mokomės taupyti, tai mums - ne naujiena. Jaunam, tik atėjusiam treneriukui, būtų sunku išlaikyti šeimą, nėra stažo, aukštesnės kategorijos, kurią tau gali suteikti tik už rezultatus. Žinoma, nuo to priklauso ir priedas prie algos. O rezultatų gali pasiekti tik po kokių 4-5 metų, kai užaugini vaikus ir pradedi dalyvauti moksleivių varžybose. Bet mes taip pasirinkome... Čia reikia nestokoti fanatizmo, o nuolatinis bendravimas su vaikas iš dalies turi būti jo hobis. Deja, neišvengiamai mažėja sportuoti norinčių vaikų skaičius, o ir sveikatos būklės rodikliai krenta žemyn... Teigiama šios kasdienybės pusė – visada jautiesi jaunas, neprarandi energijos, turi būti pasitempęs ir rodyti pavyzdį vaikams. Bendravimas su vaikas mums neleidžia pasenti”. 

 

„Prisipažinkite – auklėtiniai neišveda iš kantrybės? Niekada nė vienam nekilo minčių mesti varginančią trenerio naštą nuo pečių?” - smalsaujame. Save kantriais vadinantys sutuoktiniai tikina pastebintys, kad per šešiolika metų vaikų būdas pakito, tačiau jų nekaltina. Dėl visko kalta tik aplinka. Stengiamės vaikus suprasti. Deja, kartais tai būna vienpusis ėjimas, nes vaikai turi ir savų problemų mokykloje, šeimoje ir panašiai. Nepaisant to, Arūnas ramus ir gyvenime, ir aikštelėje. Žmogus be emocijų, kaip daugeliui gali pasirodyti, bet daug turintis užslėptų gerų minčių, kurias savo auklėtiniams perduoda ramiu įtikinamu balsu. Aš – lengviau išvedama iš kantrybės, bet paprastai mergaitėms pakanka ir mano viską pasakančio žvilgsnio...” - atviravo Jūratė. 

Dešimt klausimų ir vyrui, ir žmonai 

 

- Ką iš antrosios pusės lūpų tenka išgirsti dažniau - komplimentus ar kritiką? 

 

Arūnas: „Dažniau komplimentus”. 

 

Jūratė: „Mes stengiamės vienas kitam kuo mažiau priekaištauti”. 

 

- Jeigu turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal, ką keistumėte?   

 

Arūnas:

 

- Dar mokykloje rašydamas rašinėlį „Kuo norėtum būti užaugęs?” rašiau, kad noriu būti treneriu arba kūno kultūros mokytoju. Tuo ir esu, tad nieko nekeisčiau. 

 

Jūratė:

 

- Ir aš pasirinkčiau tą patį kelią, kuriuo jau einame.

 

- Jeigu nebūtumėte treneriais, kuo užsiimtumėte? Arūnai, nejaugi niekada nesvajojote būti astronautu, o jūs, Jūrate, – balerina? 

 

Arūnas:

 

- Kaip minėjau, visada norėjau būti kūno kultūros mokytoju arba treneriu. Atskleisiu - jei nebūčiau treneris, būčiau siuvėjas. Jau ir dokumentus buvau suruošęs nešti stojamiesiems. Labai patiko siūti. Bet treneris A. Sireika pakreipė likimą kita vaga, paskatino mokytis ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Prie siuvimo vis tiek buvau grįžęs. Tuomet, kai Šiauliuose buvo siuvėjų ir mezgėjų laikai, turėjau galimybę užsidirbti. 

 

Jūratė:

 

- Aš labai mėgau fotografuoti, mėgstu ir iki šiol, bet visuomet galvojau, kad dirbsiu su vaikais. Mėgau gydyti ir mokyti lėles. Kai dar buvau moksleivė, vasaros metu dirbdavau vaikų darželyje. Jei nebūčiau trenerė, net neabejoju, kad mano darbas vis tiek būtų susijęs su vaikais.

 

- Jūrate, po darbo namuose esate „kieta moteriškė” ar jautri namų šeimininkė? O vyras? Padeda suktis buityje?

 

- Taip, Arūnas labai ūkiškas ir darbštus. Jo gali daug ko prašyti - viską pasistengs įgyvendinti. Jis turi gabumų darbui su medžiu - jaunystėje labai gražiai drožinėjo. O aš? Aš namie esu tokia pati, kaip ir visos mirtingosios: gaminu valgyti, konservuoju, atlieku namų  ruošos darbelius, turime prie namų nedidelį darželį. Myliu gėlytes, bet pas mus rasite tik atspariausius augalus, nes didžiąją laiko dalį praleidžiame už namų sienų”. 

 

- Kaip atrodo Kačerauskų laisvalaikis? 

 

Arūnas:

 

- Vasarą tradiciškai turime suorganizuoti išvyką į gamtą su palapinėmis. Vaikams labai tai patinka. Plaukiame baidarėmis, žvejojame, sportuojame, bendraujame. Prie mūsų prisijungia ir brolio šeima. Per išvykas švenčiame dukters Livetos ir brolio atžalos Justės gimtadienius. Žiemą išbandome Rėkyvos ežero ledą - vaikai su žmona čiuožia pačiūžomis, o aš, jei žiema nepagaili sniego, dažną rytą slidinėju. 

 

Jūratė:

 

- Laisvalaikiu planuojame keliones po Lietuvą. Juk ir mūsų šalyje yra dar ką pamatyti ir kur nuvažiuoti. Dažniausiai vykstame turėdami tikslą ne tik pakeliauti, bet ir aplankyti artimuosius.

 

- Kokie Jūsų valgymo ypatumai - kertate viską iš eilės ar propaguojate sveiką gyvenseną? 

 

Arūnas:

 

- Domiuosi sveika mityba, kuri ypač svarbi sportuojančiam žmogui. Patariu auklėtiniams, ką valgyti prieš ir po varžybų, kam svarbu - patarimais pasinaudoja.

 

Jūratė:

 

- Mes nerūkome, alkoholį vartojame saikingai. Jeigu reikėtų, jo atsisakytume be jokio vargo, nes esame nepriklausomi. Bėgant metams vis labiau žiūrime, ką valgome, bet nesame vegetarai. Vaikai maitinasi „laisviau”, bet vengiame pirkti čipsus ar kitą nenaudingą maistą, nes tai draudžiame ir savo auklėtiniams. 

 

- Esate tikinti šeima? Dažnai lankotės bažnyčioje? 

 

- Arūnas:

 

- Ne. Lietuvoje bei kitose šalyse bažnyčią apžiūrime kaip meno kūrinį. Žavimės jos gražia išore, o ypač - vidumi, sukauptomis relikvijomis. Kai vaikai buvo maži, jiems rūpėdavo į ją užeiti. Nuvesdavome. Dažniausiai – per Velykas ir Kalėdas, tačiau esame nereligingi.

 

- O kaip su prietarais? Turite kokių išskirtinių, padedančių nugalėti varžovų komandas? 

 

Arūnas:

 

- Mano prietaras prieš varžybas - kaklaraištis. Kai dirbau su vyrų krepšinio komanda „Gubernija”, jo nekeisdavau, jei laimėdavome. Jei ne, ateidavo išbandymas kitam. Per įvairius vaikų krepšinio turnyrus labiau traukia nugalėtojų suolelis, nes tikiu, kad jis laimingas ir padės iškovoti pergalę, nors realiai suprantu, kad viskas priklauso nuo komandos žaidimo ir pasiruošimo.

 

Jūratė:

 

- Mano prietarai - apranga ir nagų kirpimas prieš rungtynes, kurių baigtis kelia rimtų abejonių. Jei rūbas atnešdavo sėkmę, jo nekeisdavau. Beje, man tai šimtu procentų pasitvirtina ir gyvenime. Iš Švedijos parsivežiau atšvaitą drambliuką, kurį perseginėju nuo rankinės ant rankinės, nes atrodo, kad man jis neša laimę. Mano merginų komanda talismano, kuris padėtų laimėti, neturi. Kai buvo mažesnės, pagalvodavau, kad galbūt mums jo kartais ir trūksta, bet man atrodo, kad talismaną turi padovanoti kažkas, linkėdamas tau ir komandai sėkmės.

 

- Nupieškite ateities viziją. Iki pat pensijos plušėsite sporto mokykloje? 

 

Arūnas:

 

- Taip, kol gyvuos sporto mokyklos. Būtų gaila, jei ši galimybė dingtų”.

 

Jūratė:

 

- Aš irgi norėčiau dirbti su sportu susijusį darbą. Ši veikla man sukelia didelį pasitenkinimą”. 

 

- Kokia didžiausia jūsų svajonė? 

 

Arūnas:

 

- Kad mūsų vaikai ir auklėtiniai  užaugtų dori, turėtų savo tikslų ir jų siektų, nepaisydami jokių kliūčių. Noriu, kad auklėtiniai papildytų Šiaulių vyrų krepšinį ar įsitvirtintų kitose komandose ir bent vienas tęstų sportininko karjerą.

 

Jūratė:

 

- Kad niekada vaikams netrūktų veržlumo gyvenime, kad turėtų tikslą ir jo siektų, o  pamokos, gautos krepšinio aikštelėje, neprapultų veltui.