- Ką sapnuojate naktimis?- Darbas ir mano mintys susijusios su muzika, kaip ir sapnai. Sapnuoju aną savaitę, jog diriguoju orkestrui ir taip smagiai trinktelėjau alkūnę į sieną, kad net atsibudau nuo skausmo...
- O kam lengviau diriguoti: orkestrui ar savo žmonai?
- Su žmona labai pasisekė... „Diriguojame” po lygiai: tiek jinai, tiek ir aš. Ji leidžia man ramiai dirbti ir diriguoti Šiauliuose, o kai grįžtu į Vilnių, kur abu gyvename, labiau „diriguoti” nori ji...
- Kuri metų šventė yra laukiamiausia?
- Aišku, kad Kalėdos. Mūsų šeimoje nuo seno Kalėdos – didelė šventė. Mamos vaišės, šventinis stalas... Kadangi groju ir diriguoju, saugau sveikatą. Nerūkau, negeriu alkoholio. Tačiau turiu „silpną vietą” - mėgstu pavalgyti (juokiasi). O Kalėdos yra viršūnė, kai galiu sau visa tai leisti.
- Ar mėgstate žiūrėti serialus?
- Žinokit, taip. Ypač rusiškus filmus bei serialus apie karą, apie revoliuciją. Pavyzdžiui, kino epopėją „Išvadavimas”. Grįžtu pervargęs, tačiau įsijungiu ir žiūriu, nors jau žinau kiekvieną epizodą. Puikiai atsipalaiduoju.
- Ar norėtumėte, ar esate kada svajojęs atlikti žygdarbį? Pavyzdžiui, išgelbėti skęstantį?
- Dabar turiu vienintelį tikslą: kad Šiaulių pučiamųjų orkestras būtų vienas iš geriausiųjų Lietuvoje. Ir to siekiu, atiduodamas visus savo sugebėjimus, žinias ir t. t.
- Tarkime, esate ištremiamas į negyvenamą salą. Galite kartu pasiimti tik tris dalykus. Kas tai būtų?
- Pirmiausia pasiimčiau tromboną ir kompiuterį, kad galėčiau rašyti muziką arba instrumentuotes. Ir dar žmoną su vaiku. Ar taip galima? Per daug? Tada aukoju kompiuterį, o pasiimu žmoną su vaiku ir tromboną. Būtų pusė bėdos...
- Jūsų nuomone, kas yra gyvenimas?
- J. Erlickas pasakytų „anekdotas”, bet juo būti aš nenoriu... Man gyvenimas - tai kūryba.
- Ar kada teko susidurti su nepaaiškinamais reiškiniais?
- Yra buvę. Pavyzdžiui, nuvykstu į užsienį, kur iki tol niekada nesu buvęs, o atrodo, kad mano būta čia, atrodo žinau, kas ir kur yra. Ne vieną kartą jau taip atsitiko.
- Kokią savybę žmonėse vertinate labiausiai?
- Sąžiningumą. Ir sau to prašau iš Dievo. Jeigu pats esi sąžiningas ir tokie pat tavo aplinkiniai – pasiekti galima daug. Žinoma, kitas paprieštaraus, kad sukti žmonės „prasisuka” labiau. Bet aš nesutinku: aferos „išlenda”. Skaitai: kažkuris verslininkas klestėjo, o dabar, žiūrėk, jau sėdi... Dievas tikrai yra, ir Jis, anksčiau ar vėliau, viską pastato į vietas.
- Kuri muzika per vis geriau atspindėtų jūsų vidinį „aš”?
- Sunku atsakyti. Mėgstu ir klasiką, ir džiazą, ir šiuolaikinę muziką... Negalėčiau išskirti vieno kūrinio. Nebent parašyčiau pats (esu baigęs kompoziciją). Kita vertus, parašytas kūrinys tave atspindi tik koks buvai tuo momentu. O jau po metų viskas gali būti kitaip. Kartais žmogus net savo kūrybos nebepripažįsta.
- Ko trūksta iki visiškos laimės?
- Netikiu, kad imsi ir pasieksi visišką laimę. Man laimė – siekti užsibrėžto tikslo. Kai tikslas, matau, arti, automatiškai susirandu naują tikslą. Tai nesibaigiantis procesas.
- Kaip jus pravardžiuodavo mokykloje?
- Kadangi mano pavardė – Pilibavičius, mane visą laiką vadindavo Pilypu. Ir orkestrantai šitaip vadina. Yra čia ir Banginis, ir Buratinas... Nepykstu. Netgi pritariu.
- Priimta, kad per laidotuves dažniausiai groja ”dūdos”, o juk minorines melodijas galima būtų atlikti ir akordeonu, ir smuiku, ir kitu instrumentu... Ar kada nors, po daugelio metų, norėtumėt, kad jūsų laidotuvėse irgi grotų pučiamieji?
- Dūdos per laiduotuves begroja, faktiškai, tik Šiaulių regione. Kitur Lietuvoje jų atsisakoma. Aišku norėčiau, kad ir per mano laiduotuves grotų dūdos. Norėčiau, kad kūną sudegintų. Nelinksma perspektyva pūti ir būti kirminų graužiamam... O dūdos – fainas dalykas. Specialybė.
Į akis blyksėjo ir galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS
