Gintautas Gascevičius įsitikinęs, jog puikybei vietos nėra, kai kūrybingas kolektyvas siekia ne populiarumo, bet kūrybos aukštumų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Zita KATKIENĖ
Muzikantas ir silpstanti klausa - nesuderinami, tačiau vienas su kitu susiję dalykai. Po savaitės, praleistos ligoninėje, kur teko lankytis dėl klausos problemų, BIX grupės būgnininkas Gintautas Gascevičius jaučiasi puikiai. „Labai gerai, kai klausa puiki”, - suprato atlikėjas, medikų dėka atgavęs tai, kas duota gamtos ir be ko muzikantas savęs neįsivaizduoja. Absoliuti klausa, suteikusi teisę gyventi labai įdomų ir aktyvų muzikanto gyvenimą, būnant BIX-ų grupės, populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir Šiaurės Amerikoje bei Europoje, nariu. Ir dabar, kai koncertuojama ne tik su BIX-ais, bet ir su kūrybinių žmonių grupe, suteikiančia polėkio naujiems sumanymams. Dabar atlikėjui -  naujas kūrybinis proveržis, įsukantis į neįkainojamos kūrybinės veiklos verpetą.

Nepaveikė nei mokslai, nei... radiacija

Šiandien Gintautas Gascevičius jau gali juokauti apie tai, kad gali ateiti toks metas, kai į klausimą „Kaip gyveni?” gali atsakyti: „Tu pats kalk vinimi” - kalambūrų apie neprigirdinčiųjų „susikalbėjimus” nestinga. Tačiau tada, kai pirmą kartą po BIX-ų koncerto pajūryje suskaudo ausis, juokauti tikrai nesinorėjo. Tad jau ne kartą eita ieškoti medikų pagalbos dėl ausų problemų.

Gintauto įsitikinimu, dėl to, kad jam neseniai teko gydytis ligoninėje, savotiškai kalta ir jo profesija.  Klausa silpsta, pasak muzikanto, ir dėl to garso, kuriame jam tenka būti kasdien, ir tai - profesinės ligos bruožas.  

„Aš pats esu to garso gamintojas, ir kai groju – nebejaučiu, kas vyksta”, - pasakojo atlikėjas  Šiaulių apskrities ligoninės LOR skyriuje, kur jam teko praleisti ilgiau nei savaitę. Tačiau atlikėjas įsitikinęs, jog jei jaunystėje būtų žinoję, kad darbas paveiks jo sveikatą, kito kelio nebūtų rinkęsis.  

Tik vaikystėje sprendimas dar nebuvo aiškus. Nors muzikinių gebėjimų Gintautas Gascevičius turėjo ir tada, kai mokėsi Lieporių vidurinėje mokykloje, ir tada, kai mokėsi Aukštesniojoje muzikos mokykloje, tačiau pats savęs muzikantu vaikystėje nematė. „Kai stinga sąmoningumo - daug nepasieksi”, - šypsosi atlikėjas, prisiminęs save moksleiviškame suole. Tik dabar, kai tenka pavartyti vienuolikmečio sūnaus Jono vadovėlius, G. Gascevičius supranta, kiek galėjo sužinoti dar tada, kai sėdėjo mokyklos suole...

Ir būgnais nuo vaikystės mušdavęs. Bet tik todėl, kad mokėsi Aukštesniosios muzikos mokyklos mušamųjų klasėje ir reikėjo kažkaip praleisti mokslui skirtą laiką. Tai jį ir praleido, net ir mokslo baigimo diplomą gavo.

Po mokyklos, kaip ir daugumai bendraamžių, teko tarnauti Sovietinėje armijoje. Tarnauti Gintautui 1986-aisiais teko netoli Černobilio. Laikas, žinoma, įsimintinas, nes kaip tik tada įvyko Černobilio atominės elektrinės sprogimas. Kasdienis vaizdas buvo išdegę žemės plotai, nuolat atsirandantys pievoje, miške. Bet niekas į juos nekreipė dėmesio. Ir Gintautui atrodė, kad taip ir turi būti. Juk sprogo galinga elektrinė... O kad tie išdegę plotai - nuo radiacijos - niekam nė motais. Nesuprato jauni kariai, kad gyvena pavojaus židinyje. Šiandien ir pats Gintautas stebisi prisimindamas draugus, kurie skrisdavo su lakūnais virš elektrinės išmatuoti radiacijos. Skrisdavo, žinoma, savanoriai. Patys lakūnai sėdėdavo metalo šarvuose, o kareivėliai - vien kario uniformą apsivilkę. „Šiandien daugelio jų nebėra”, - pasakoja tragedijos liudininkas.   

„Atėjo pavasaris, ir teko valgyti neįtikėtino dydžio žemuogių, ir matyti neįtikėtino dydžio grybų”, - prisimena buvęs Sovietinės Armijos karys įspūdžius, kurie anuomet nesukėlė įtarimo, jog čia - kažkas negerai, todėl ir apie būtinybę saugoti sveikatą negalvojo.

Paradoksalu, tačiau Gintautas ir šiandien mano, jog radiacija, kurios spinduliuose turėjo „maudytis” visi tuo metu tarnavę kareivėliai, nepakenkė sveikatai, nes jokių kitų sveikatos problemų, išskyrus klausos, iki šiol neturi.

Juokų darbas...

„Koks aš buvau durnas”, - juokiasi Gintautas Gascevičius iš visos širdies, prisimindamas save net ir Aukštesniosios muzikos mokyklos suole, kai jau turėjęs suprasti, ko siekia ir ko nori. Deja, savo kailiu teko patirti, kad supratimas ir noras stengtis ateina žmogui tik tada, kai jis sąmoningai supranta, ko nori. Atlikėjas tik vėliau suprato, jog jei mokyklos suole būtų buvęs protingesnis, kiek žinių bei įgūdžių būtų pasisėmęs be vargo ir pastangų.

Deja, jis, Gintautas Gascevičius, sąmoningumo įgavęs tik tada, kai grįžo iš armijos. „Atsiduri tokioje situacijoje, kai neturi ką veikti, ir kabiniesi už pirmo pasiūlymo”, - sako atlikėjas. Jam buvo pasiūlyta... groti būgnais televizorių gamykloje „Tauras” gyvavusiame kolektyve. Priėmė pasiūlymą ir netrukus suprato, jog ritmo pojūtis - ne tik iš prigimties. Jį reikia lavinti. Ir tai padaroma tik nenuilstamu darbu.

Tam ir pasiryžo mušamųjų instrumentų specialybės diplomą turintis trečią gyvenimo dešimtmetį bepradedantis vyras. „Aš į šią veiklą pasinėriau visa galva”, - prisimena G. Gascevičius.

Tik tada jis suprato, kad norėdamas pasiekti, turės dirbti be poilsio. Ir, deja, pats susirinkti tas žinias, kurios buvo brukamos mokykloje. 6-8 valandas kasdien mušdavęs būgnus. Ir ne tik. Analizavo ir iš naujo sėmėsi visų gudrybių, kurias kažkada mušamųjų mokytojas brukte bruko kiekvienam moksleiviui. „Bet ne - tada nieko nereikėjo, niekas nebuvo įdomu. Turėjo ateiti laikas”, - juokiasi Gintautas skardžiai ir nuoširdžiai, lyg kalbėtų gerų bičiulių būryje.

Muzikantas žino, jog tik mintyse būgnininko darbas atrodo lengvas. Ir žiūrovui atrodo, jog ką ten tas būgnininkas - muša lazdelėmis ir vargo nemato. „Kad žiūrovui atrodytų, jog mušti būgną - linksmas darbas, reikia bent porą metų arti po 7-6 valandas”, - prisimena savo kelią į muzikanto gyvenimą G. Gascevičius. Ir taip dėl to, kad neįpratusio šį darbą dirbti žmogaus kūnas nepaslankus, nejudrus. Ir tik tada, kai būgnininkas prie mušamųjų juda laisvai, kai žiūrovui ima atrodyti, jog mušti būgnus - juokų darbas, būgnininkas tampa patenkintas savo darbu.

BIX-ų bendraminčiai

Atsitiktinai sutiktas gal pirmus metus gyvuojančio kolektyvo BIX atlikėjas Geraldas Jankauskas pakvietė Gintautą Gascevičių į kolektyvą. Ilgai raginti nereikėjo, nes jau žinojo, kad šiame kolektyve susibūrė tikri bendraminčiai ir dirbama įdomiai.

„Didelis džiaugsmas pasijusti bendraminčių būryje”, - sako būgnininkas, anuomet net neįtaręs apie kolektyvo šlovę, apskriesiančią ne tik aplink Europą, bet ir anapus Atlanto.

„Mes su tokia jėga ir tokiu įkvėpimu dirbome, tad ir sėkmės nusipelnėme”, - kalba G. Gascevičius, prisimindamas pirmąjį tarptautinį konkursą „Lithuanica”, į kurį suvažiavo atlikėjai ir iš Vokietijos, Lenkijos, ne tik sovietinių šalių. Tarptautiniame konkurse laimėta pirmoji vieta įkvėpė dar didesniems užmojams.

Kai į būrį sueina intelektualios ir kūrybinės sielos, pasak atlikėjo, nuveikiami neįtikėtini dalykai. Taip anuomet jautėsi ir BIX-ų kolektyvo nariai: kolektyvo siela Saulius Urbonavičius (Samas), perkusija grojantis Aurimas Povilaitis, klavišiniais grojantis Mindaugas Špokauskas, trombono meistras Arūnas Klevinskas, saksofonu grojęs Andrejus Smichnovas. Jis, tiesa, išvažiavo į Maskvą ir grojo L. Dolinos ansamblyje. Tačiau vėliau pasinėrė į tapybą ir tapo labai madingas Maskvoje dailininkas. Jo vietą BIX-uose užėmė Glebas Saščenko.

Atėjo metas, kai Lietuvoje kolektyvas beveik nekoncertavo. BIX-ai laurus skynė Europoje. Kompaktinė plokštelė „Duzgle” Prancūzijoje buvo pripažinta metų albumu. Žinant, jog šioje šalyje  muzikinis gyvenimas išties įvairus ir rinktis yra iš ko, buvo kuo džiaugtis.

Pradėję Šiauliuose ir išpopuliarėję visoje Lietuvoje, įsiveržė į perpildytą Vakarų pasaulį - išskėstomis rankomis gerbėjai alternatyviojo roko atlikėjus pasitiko visur, kur tik pasirodė BIX-ai. Pats G. Gascevičius nelinkęs muzikos, kurią atlieka BIX-ai, priskirti konkrečiam stiliui. Jam atrodo, kad stiliai ar kryptys tarsi suvaržo, įspraudžia į rėmus. BIX-ai kuria savo muziką, kuria kolektyviai. Tad ji ir priklausanti ne kokiai srovei, bet kolektyvui - tai grupei žmonių, kurie išgyveno išties didelio įkvėpimo ir pripažinimo laikotarpį.

Ypač daug teko koncertuoti ir Amerikoje. Vėliau patys atlikėjai šypsojosi, pagalvoję apie tuos metus, kai jų koncertas Mičigano valstijoje buvo pripažintas metų koncertu. Šypsenas kėlė tai, jog už dolerius grojusių muzikantų kišenių pinigai nedraskė. „Užtekdavome pragyventi, nors gyvenome pigiausiuose viešbučiuose, užtekome lauktuvėms, nors vežėme artimiesiems tik džiugius suvenyrus”, - sako atlikėjas.

Bet ne pinigai visus vedė pirmyn. Neįtikėtina buvo tai, kad penketas vaikinų iš mažai pasaulyje žinomų Šiaulių energingai skynėsi kelią Europoje, drąsiai konkuravo Amerikos muzikos padangėje.

Prieš keletą metų 20-metį pažymėję BIX-ai išgyvena kitokį laikmetį, nors koncertų nestinga.

Koncertinis gyvenimas išblėso po tragiškos vadybininko Mariaus Braziūno žūties. Kolektyvo reikalais važiuodamas į Rygą M. Braziūnas pats sėdėjo prie vairo. „Pašėlęs buvo vairuotojas”, - prisimena Gintautas didžiulę kolektyvo netektį. Kiti du kolektyvo nariai nenukentėjo, o vadybininkas žuvo. „Tokios stiprios bendravimo magijos žmogaus daugiau neteko sutikti”, - prisimena buvusį kolektyvo vadybininką, mezgusį kontaktus ir pažintis čia pat, akimirksniu.

Šiandien kolektyvo nariams - per 40 metų. Tačiau ir šiandien, pasak G. Gascevičiaus, visi penki jaučiasi lyg didelė jėga, nes yra sukauptas didžiulis įdirbis, didžiulė patirtis. „Net mūsų energetika tarsi persipynusi”, - sako Gintautas, prisimindamas neįtikėtinus sutapimus, kai visų spintose kabėdavo tokie pat marškiniai, voniose - tokia pat dušo želė. Buvo, net kompiuterio monitorių tokį pat keliese įsigiję, nors pirko atskirai. Tai pastebėjo Gintautas atsitiktinai apsilankęs kelių draugų namuose. Ir labai nustebo, supratęs, ką reiškia, kai žmonės mąsto panašiai.   

Kiekviena sritis - įdomi

Atėjo laikas, kai kolektyvas nusprendė, kad vien iš muzikos gyventi neverta. Ir ne todėl, kad neišgyventų. „Man gaila tų muzikantų, kurie gyvena vien iš muzikos”, - sako G. Gascevičius. Nes   tokiu atveju nelieka nieko kito, tik pataikauti nedidelio krašto publikai, kuri renkasi ne pačią kokybiškiausią muziką. „Mes nusprendėme išlaikyti savo lygį ir stilių”, - sako Gintautas, su džiaugsmu iki šiol grojantis BIX-ų muziką.

Gyventi tenka iš prekybos muzikos instrumentais, tai atlikėjui suteikia ne mažesnio džiaugsmo. Nes ir čia reikia daug supratimo, žinių, patirties. „Kiekviena sritis įdomi, jei darbas mylimas”, - įsitikinęs G. Gascevičius. Nes pamena, su kokiu pasididžiavimu tėtis Algirdas Gascevičius - profesionalus statybininkas, aukščiausios kategorijos suvirintojas imdavosi darbo, kuris būdavo patikimas išskirtinai jam. Nes kiti taip nepadarytų.

„Kai darbas mėgstamas - darbo nebeturi”, - sako Gintautas, laiko gyvenime neatradęs tik savo bajoriškai kilmei aiškintis. „Man svarbiau buvo kraujo grupė, nei spalva”, - šypsosi garsus atlikėjas. Bet džiaugiasi Gintautas, kad brolis Kęstutis domėjosi giminės geneologija, kuri yra svarbi kiekvienam žmogui. Ir tai, kad tėvo senelių būta bajorų - tik įdomus faktas, kuris Gintautui nieko nelemia.

Nes jam daug svarbesni tie žmonės, kurie yra šalia, o ne buvo praeityje. Šalia Gintauto Gascevičiaus - sūnus Jonas, duktė Ūla bei žmona Kristina, su kuria susipažino prieš dvylika metų vairuotojų kursuose.  Be jų šalia - ir daug kūrybingų žmonių. Gintautas Gascevičius išgyvena ypač didelį kūrybinį pakilimą. „Mes dirbame iš peties”, - šypsosi save pavadindamas būgnininku ir vienu iš tų mąstytojų, kurie pasinėrė į visiškai naujo mieste reiškinio kūrimą. Muzikos, judesio, žodžio meistrai susibūrė į kolektyvą ir jau parengė ne vieną žiūrovus sužavėjusį projektą.

Prieš penkerius metus buvo pirmas projektas, parengtas drauge su kauniečiais. Vėliau - su žymiausiais Lietuvos gitaristais. Šiandien - su didžiuliu būriu kūrybingų, labai skirtingų, tačiau didelių dvasinių vertybių kupinų bendraminčių.

„Manau, jog tai buvo pirmas nuoširdus vasario 16-osios paminėjimas”, - kalba atlikėjas ir apie projektą, skirtą vasario 16-ajai, ir apie lapkričio pradžioje, anot atlikėjo,  parodyto fantastiškų eilių ir nerealios muzikos projektą „Pilnaties skaitymai”.

Šis į spektaklį peraugęs projektas bus rodomas Vilniaus ir Kauno publikai. Prieš pusę metų susikūrusios grupės menininkų laukia dideli užmojai. „Ruošiamės Lenkijoje ir Maskvoje vyksiantiems festivaliams”, - sako G. Gascevičius.

Šiuo metu įgyvendinamas naujas projektas, kuriame kultūros žmonės nusprendė atgaivinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą. „Lietuva ir jos dvarai buvo didžiulės kultūros lopšys, nors daugelis XII amžių sieja tik su mūšiais ir kovomis”, - sako atlikėjas, vadinantis naujo projekto menininkus kultūros archeologais, prikelsiančiai Lietuvai kultūrinę praeitį. Šiame projekte dalyvaus ir bičiuliai iš Lenkijos, kurie jau dabar atlieka to amžiaus religines giesmes.

Žinodamas ne tik savo šeimos, bet ir savo šalies praeitį, žmogus jaučiasi tvirčiau šioje žemėje, - įsitikinęs atlikėjas. „Didelis kaip grybas po Černobilio -  niekas neužaugo”, - mąsto žmogus, kuriam gyvenimas suteikė galimybę suprasti, jog stebuklų esama tik tada, kai tuos stebuklus alinančiu darbu sukuria pats žmogus.