Vita Žabarauskaitė: „Ciklą „Velykos” išeksponavau pati, nors seniai žinoma, kad autorius tai daro blogiausiai. Tačiau nedarau dramos iš to: kam reikia, tas pamatys darbą - nesvarbu ar jis bus vienoje pusėje, ar kitoje...”

 

 

 

 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kas Velykoms dažo kiaušinius margučius, o tapytoja Vita Žabarauskaitė šiai šventei juos tapo... aliejiniais dažais didelėse drobėse. Ir nemažai nutapo - dar savaitei likus iki Velykų ji Gegužių vidurinės mokyklos, kurioje dirba dailės mokytoja, antrojo aukšto fojė surengė naujausių savo darbų ciklo „Velykos” parodą. Septynių didelių parodinių paveikslų, nes dar trims čia vietos neužteko.

Kada dailininkė  ir besuspėja tiek didelių paveikslų nutapyti, jei ką tik Kultūros centro Rėkyvos skyriuje jau šiemet nutapytų trijų paveikslų ciklų „Medsukio dūzgesys”, „Metų laikai” ir „Arkliukai” parodą atidarė?

„Žmogus intuityviai jaučia, ką turi padaryti, taip ir atėjo „Velykos”, - trauko pečiais Vita Žabarauskaitė. Jai sunku suprasti žmones, kuriems atrodo, kad ji daug ir labai greit kurianti. Juk per šių metų tris mėnesius sukūrusi tik apie aštuoniasdešimt miniatiūrų, dvidešimt didelių aliejinių paveikslų ir dešimt akvarelių...

Laiko juk turinti: mokykla yra suteikusi vieną kūrybinę dieną per savaitę, o dar yra šeštadieniai, sekmadieniai ir šiaip dienų, kai turinti tik po keturias pamokas.

„Jei daru dešimt darbų, tai ir darau dešimt iš karto. Taip ir dažai tauposi, o jie labai brangūs, - nieko neslėpdama pasakoja apie savo kūrybinę virtuvę Vita Žabarauskaitė. - Tokia metodika ne mano sugalvota, jos išmokau iš dailininko Jono Daniliausko”.

Tačiau ar taip kurdama ji patenkinta rezultatais? „O Viešpatie, kas gali žinoti, koks turi būti gatavas paveikslas? - klausimu į klausimą atsako dailininkė. - Tapydama nesikankinu: netaisau, negrandau. Geriau paimu naują drobę, nes mėgstu, kad paveikslas būtų gaivus, šviežias, o ne nukankintas. Juk neveltui prancūzai sako: ”Geriau mažiau nei daugiau...”   

Ar tiek daug dirbdama dailininkė jaučianti, kad artėja šventė - Velykos? „Aišku, jaučiu, - sako Vita Žabarauskaitė. - Jau visą savaitę  kasryt keliuosi su šypsena veide - pats organizmas pavasarį jaučia. Neišgalvotas pasakymas, kad pavasarį viskas atbunda”.

Ir netikėtai prisipažįsta, kad vis dėlto buvusi laiko pojūtį praradusi: visą kovą maniusi, kad vis dar vasaris tęsiasi. Tačiau tai buvę tik todėl, kad šiemetinė žiema neskubėjo išeiti. „Čia buvo tik matematinė klaida”, - įvardija šį kazusą dailininkė.

Tad klausiame, kaip ji Velykas švenčianti - tikriausiai tikrų margučių, o ne tik jų paveikslų oi kiek nudažanti. „Ne, - atsako Vita Žabarauskaitė. - Namie keletą kiaušinių tradiciškai svogūnų lukštais nudažome, be jokios chemijos. Kartais, aišku, kelis peiliuku paskutinėju. Bet tik tiek. Ir apskritai kiaušinių retai valgau - nebent kartą per mėnesį išsikepu vadinamąją jaučio akį. Nesveikas, nors ir skanus kiaušiniai yra maistas...”

Ir čia pat papasakoja, kaip kiaušinius naudojanti - pavyzdžiui, prieš porą dienų kepusi menkę kiniškai: žuvies gabalėlius apvoliojusi kiaušinio plakinyje, miltuose, o paskui trumpai apkepusi aliejuje. „Skanu”, - konstatuoja dailininkė ir prisipažįsta, kad Velykos jai atrodanti šventė vaikams - ir margučius ridinėti, ir juos mainyti ar daužti. Ji sau kitokias Velykų šventes pasidaranti.

O kokios tos kitokios šventės Vitai Žabarauskaitei esančios? Pasirodo, per šias Velykas ji Joniškio kultūros rūmuose... atidarysianti dar vieną autorinę parodą „Lietuviškos pasakos”: pasakos grįžtančios iš Rokiškio, iš Dusetų galerijos, iš Pandėlio, pravažiavusios visą Rytų Lietuvą, į artimiausią pasienio tašką. 

„Parodų atidarymas, išvažiavimas į kitą aplinką, į kitą miestą - tai šventė autoriui. Net kai mano pačios darbai atsiduria kitoje erdvėje, jie ir mane  nustebina, nes visai kitaip atrodo nei mažytėje dirbtuvėje, - paaiškina Vita Žabarauskaitė. - Aš apskritai mėgstu autorines parodas, kur darbuose matosi autoriaus asmenybė. Aišku, bendros parodos yra įdomios, bet jos kažkaip įneša energetinę sumaištį”.

Tai gal po tiek šiemetinių parodų atidarymų, po tiek nutapytų  paveikslų dailininkė bent per šventes nekursianti, draugus lankysianti? Pasirodo, kad nieko panašaus - jau dešimt naujų drobių užsisakiusi, dar turinti dažų atsargą ir idėją tapyti ciklą paveikslų ne su motyvais, bet optinių ritminių kompozicijų.

„Tačiau nešiosiuos rankinėje margučių: jei ką sutiksiu, būtinai mainysiuos”, - sako Vita Žabarauskaitė lyg atsakydama į mūsų nebylų klausimą: „O kaipgi šventės?!”