Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Visi Lietuvoje žino, kas yra Jurijus Smoriginas. Ar bent mano, kad žino. Nes mato jį televizorių ekranuose - iškalbingą, emocingą,  šmaikštų, tiesmuką iki kandumo, plastišką - nevengiantį pakilti nuo žiuri nario kėdės ir čia pat visiems pademonstruoti, kaip ir ką reikia šokti.

Pats Jurijus Smoriginas tai vadina tik savo baleto, savo profesijos reklama, nes tikrasis jo gyvenimas yra baletas, choreografo profesija. O visa kita - tik visa kita...

Kas yra kas, ir paaiškėjo interviu su Jurijumi Smoriginu metu.

- Jus, baleto šokėją, choreografą, pastaraisiais metais mes gana dažnai matome  televizijų projektuose. Kodėl?

- Aš  faktiškai į televiziją nuėjau tik tuo tikslu, kad reklamuočiau savo teatrą ir savo profesiją. Nors gal reikėtų sakyti - tik savo profesiją. Nes apskritai Lietuvoje labai suprimityvėjo daug dalykų, požiūris į įvairias profesijas. Net ir dabar man labai skaudu prisiminti praėjusią Teatro diena: Kultūros ministerijos požiūris į teatro žanrus neįtikėtinas - daugiausiai dėmesio sulaukia drama, na, dar opera, o baletui belikęs tik kamputis. Todėl Teatro dienos proga nominuotas ir profesionalus choreografas, ir mėgėjas choreografas, ir Operos ir baleto teatro solistas, ir kažkas iš gatvės. Viskas dabar, sakau, voliojasi ant šaligatvio...

Suprantu, kodėl taip yra. Paprasčiausiai - dėl išprusimo stokos. Nors Europoje šokis, baletas yra labai labai vertinami kaip labai subtilūs dalykai. Būkime mes biedni, bet teisingi, ir pripažinkime, kad gyvename provincijoje. Tai tarybiniais laikais sakydavome: mes esame Vakarų šalis. O dabar kai nuvažiuoju kur nors (o aš labai daug kur važinėju), matau, kad niekas nežino Lietuvos - dažniausiai sako: a, jūs - Europa, kur Rytuose... Ta prasme - kaip mes buvome prie rusų, taip ir likome.

Todėl toks užkampio sindromas mus net ir savo kultūroje persekioja - vis dar yra tokios nuostatos, kurios negriaunamos ir nekeičiamos. Viskas labai susiniveliavo, viskas suprimityvėjo.

O televizija man tiesiog padeda išgyventi moraliai ir padeda apginti mano profesiją. Sako, kad man būdingas chamiškumas, agresyvumas, bet tai tik kova už mano profesijos prestižą.

Aš nenoriu paminti tų visų žmonių, kurie daug į mane įdėjo: savo baleto mokytojo Antano Beliukevičiaus, savo režisūros mokytojo Leningrade Nikolajaus Bojarčikovo. Paminti jų triūso. Vien dėl kvailo, tuščio laikmečio, kuris dabar atėjo į Lietuvą, aš nemanau, kad turiu nusileisti į tą žemesnį lygį. Todėl man televizija yra labai geras ruporas, per kurį aš tiesiog galiu pasakyti, kas yra gerai, o kas - blogai. Ir apie savo teatrą aš galiu labai dažnai priminti žiūrovui.

- Tai, Maestro, įkūrėte savo baleto teatrą, kad savirealizuotumėtės?

- Paprasčiausiai todėl, kad Lietuva labai mažytė, muzikiniai teatrai tiktai trys, todėl nuolat tenka laukti, pakol pakvies kas nors.

O aš  esu profesionalus žmogus ir turiu nuolat būti kūrybiniame procese. Negalima kažką sukurti o paskui laukti metus - turi būti labai didelis įdirbis, ir labai dažnas įdirbis, kuris neįmanomas vis kažko laukiant.

Pavyzdžiui, ką tik, kovo mėnesį, pristačiau Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, savo spektaklį, parengtą su Mariaus Liepos fondu. Ir man, aišku, tai labai smagu. Aš didžiuojuosi tuo, ką pasiekiau, bet tas darbas baigėsi, ir jei ne mano teatras, aš likčiau be nieko. O čia, „Vilniaus balete”, aš gyvenu, aš eksperimentuoju, žaidžiu - čia mes ir šou programas kartais padarome, čia aš kartais ir padainuoju.

Aš visą  laiką turiu bendraminčių aplinką, nes tam, kad žmogus jaustųsi gerai, komfortabiliai, reikia susikurti savo pasaulį.

- O savo teatrą į Šiaulius tai retai atvežate...

- Choreografinių  projektų teatras „Vilniaus baletas” Šiauliuose jau trečiąjį  kartą. Dabar pristatysime spektaklį „Fedra” - mes čia visada atvažiuojame su tokiomis gražiomis rimtomis temomis ir niekados nevežame komercinio šlamšto.

Nes mūsų  teatro, įkurto 1998 metais, repertuarinė politika yra „Laukan iš Lietuvos komerciją!”, todėl  šiame teatre šoka ir Eglė Špokaitė, ir Živilė Baikštytė, ir daug kitų  Operos ir baleto teatro artistų.

Sakysim, „Fedroje”  pagrindinį vaidmenį atlieka labai nuostabi balerina Nelė  Beliakaitė, kuri daug metų buvo Operos ir teatro solistė, o paskutiniu metu  dirbo Amerikoje, Sakramento baleto trupėje. Jos partneris - žinomas šokėjas iš  televizinių projektų „žvaigždūnas” Artur Bajor. (Gal kas ir atsimena, kaip aš vieną kartą televizijos laidoje pasakiau, kad sukursiu jam spektaklį. Štai ėmiau ir sukūriau.) Abu šokėjai - aukšti, labai gražūs ir neblogai kartu dera.

Be to, gegužės mėnesį „Vilniaus baletas” pristatys visuomenei naują spektaklį - „Geiša”, kuriame irgi pagrindinius vaidmenis atliks Nelė ir Artur.

Mes teatre visokius eksperimentus darome. Nebūsiu kuklus ir pasigirsiu, kad ši trupė yra labai eksperimentali, labai daug ieškanti. Sakysim, spektaklyje „Jausmai” skaitomos ir eilės - žodžiu, šokį piname su dramos teatro priemonėmis. Ir į spektaklį „Geiša” taip pat įterpėme teksto, o jį skaito lietuvių balerina Miki Hamanaka-Paulauskas - japonė. Aš jau anksčiau buvau sukūręs Miki su jos vyru Aurimu Paulausku duetą, kurį ji ir įšnekėjo japoniškai. Sakau, būtinai panaudosiu tą medžiagą, nes kaip „Geiša” pagal G. Puccini „Madamme Butterfly” - be japonų kalbos.

- O spektaklis „Fedra” - tai toji pati antikinė  tragedija?

- Taip, ir kaip nuostabu, kaip fantastiška, kad „Fedra” taip tinka šiam laikmečiui: pagyvenusi moteris įsimyli jauną vaikiną. Tai tokia aktuali tema, nes juk pilna tų komersančių, tų verslininkių, kurios dirba nuo ryto iki nakties ir užmiršta savo asmeninį gyvenimą. Kol vieną rytą atsibunda ir pamato, kad joms penkiasdešimt, o į penkiasdešimtmetes jau retas jaunas žmogus bežiūri. Tada jos perka vaikinus - pinigų turi.

Tai toks yra gyvenimas - labai įvairus, jei viskas būtų padoru, viskas labai teigiama, gal žmonėms ir nebūtų labai gera gyventi. Svarbu, kad nebūtų tų baisių dalykų, kaip dabar Maskvoje, o tokie kuriozai, kai jaunesnis įsimyli vyresnį arba atvirkščiai mūsų gyvenimą tik paįvairina, papuošia.  

„Fedros” spektaklis įdomus ir tuo, kad jame yra dvi labai skirtingos muzikos: kubiečių kompozitoriaus Heitor Villa-Lobos ir mūsų lietuvių fantastiškos kompozitorės Onutės Narbutaitės. Viena muzika yra labai spalvinga, labai melodinga, antroji - labai gili, psichologinė.

- Kadangi jūs labai geros formos, tai gal ir jūs  šokate „Vilniaus baleto” spektakliuose?

- Ne, ne. Tiek daug užima laiko visi organizaciniai darbai: reikia mums dabar ir „Fedrą” repetuoti, ir paraleliai statyti „Geišą”, ir organizuoti reklamą  artėjančiai premjerai. O kur dar darbai su knyga „Jurijus Smoriginas tarp Šančių ir Paryžiaus”, kuri pasirodys per „Geišos” gimimo dieną, ji labai labai daug laiko atima - baisiai daug.

Tačiau prieš  spektaklį gastrolėse aš būtinai išeinu į sceną  ir nors porą sakinių pasakau - įvedu į spektaklį, kad žmonėms būtų paprasčiau žiūrėti baletą.

- Tai ir dabar patarkite, kaip žiūrovui suvokti baleto meno subtilybes.

- Aišku - tik jausmais: žiūrovas turėtų pajausti, nes šokio menas yra pats turtingiausias. Jame matome, kaip žmogus kūnu atvaizduoja muziką, kurią jis girdi, jame matome skulptūros meną, filosofijos meną ir tai, ko kartais negalime pasakyti. Nes žodis konkretizuoja, pasako, kad balta - tai balta, o šokis, jo plastika parodo, kiek daug reikšmių galima suteikti konkrečiam dalykui. Į šokį reikia žiūrėti kaip į daugelio menų samplaiką, kurioje galima gerai jaustis.

Neseniai buvau komisijos narys projekte „Tu gali šokti” - į jį  tūkstančiais ėjo žmonės. Tik tiek, kad tie šokiai vieno stiliaus - hiphopas. Na, dabar tokia politika: hiphopą galima greičiau įvaldyti, todėl jaunimas ten ir eina. Bet gerai vien tas faktas, kad yra labai daug šokančių žmonių. Reiškia, aš ir juos galiu kviesti žiūrėti baleto.

- O kada jūs, toks užimtas žmogus, spėjote dar ir knygą  rašyti?

- Aš  faktiškai sutikau, kad būtų rašoma ta knyga tik su sąlyga, jei ji bus apie mano teatrinį pasaulį.

Man labai pasisekė:  žurnalistė Nijolė Adomonytė labai greitai pagavo mano humorą, pagavo mano slengą... Tarp kitko, aš iš jos pirmą kartą išgirdau tokį komplimentą - „Taip, kaip jūs šnekate, Lietuvoje niekas jau nebešneka”. Ir man tai labai smagu, nes daugelis mane vis kritikuoja už netaisyklingus išsireiškimus. O ši moteris pagavo mano tokią manierą, ir man buvo labai labai smagu knygą skaityti.

Knyga visiškai nesunki, nedramatiška - atrodo, kad artisto gyvenimas yra toksai lengvas, žaismingas, atrodo, kad jame nieko absoliučiai nevyksta. O tarp eilučių galima išskaityti ir labai labai daug visokių stresų, ir situacijų visokių. Aišku, knygoje rašoma ir apie kitus žmones, bet nedaug. Juk mes gyvename Lietuvoje, todėl apie ką nors savo nuomonę pasakyti tiesiai, nieko neslepiant, negalima, nes po to persekios, o gali ir traktoriumi pervažiuoti.