Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Ramūnas Abukevičius prieš  dvidešimtmetį Nacionaliniame teatre vaidino Hamletą, Šiaulių  dramos teatre - Mefibosetą. Vaidino didžiulėse salėse. Dabar Ramūnas Abukevičius vaidina Teodorą Jevlašauskį, stato spektaklius tegul ir dvidešimčiai žiūrovų, yra įsteigęs Vilko muziejų ir tuo yra patenkintas.

O visa jo veikla įvardyta VšĮ „Ramūno ateljė” - nevyriausybine, ne pelno organizacija, veikiančia socialinės apsaugos, kultūrinės veiklos bei humanitarinės pagalbos srityse. Tačiau atrodo, kad daugumai žmonių „Ramūno ateljė” vis dėlto yra teatras.

- Mūsų teatras „Ramūno ateljė” labai nedidelis - mes jau šeštą sezoną vaidiname Latako gatvėje, nedideliame Vilniaus senamiesčio butuke: šešiolikos kvadratinių metrų kambaryje yra ir scena, ir žiūrovų salė, kurioje telpa 15-20 žmonių, priklausomai nuo to, kokiu rakursu vyksta spektakliai.

Teatro projektas viešojoje įstaigoje „Ramūno ateljė” prasidėjo nuo to, kad prieš  kelerius metus aš pradėjau repetuoti pagal Albero Kamiu romano „Krytis” idėją pasirašytą scenarijų susistatęs dekoracijas tame kambarėlyje Latako gatvėje. O kad repeticijos vyktų sėkmingiau, pradėjau kviestis žiūrovų - vieną, du, penkis...

Apskritai tame kambarėlyje, kuriame vaidinau, tilpo tik trylika kėdžių ir pamažu jų laisvų neliko, o atviros repeticijos-spektakliai pradėjo įgauti mažos erdvės teatro koncepciją. 

Pirmąjį spektaklį  ruošiausi vaidinti Nacionalinio teatro mažojoje scenoje ir taip buvo sutarta. Tačiau kai į repeticijas pradėjo eiti žmonės, pradėjo rastis kita koncepcija, pagalvojau: na, ką išeisiu į Nacionalinio teatro sceną, pavaidinsiu kartą, du kartus per mėnesį, o juk norisi daugiau vaidinti.

Taigi tame kambarėlyje pradėjau vaidinti reguliariai - kiekvieną ketvirtadienį ir ta maža erdvė mane užbūrė.

Nors įvairiuose projektuose, kurie pristamomi didelėse scenose, padalyvauju, bet man labiau norisi kalbėtis su žmonėmis iš arti. Nors gal tai nebe visai teatras, o kolegos irgi kartais pasišaipo: susirenki dešimt žmonių ir jiems vaidini. Atsakau, kad psichologas dirba su vienu žmogumi, ir jei jam pavyksta pasiekti teigiamų poslinkių, jis jaučiasi padaręs didelį darbą. Tai jei penkiolikos-dvidešimties žmonių sielose kažką palieki, tai jau yra prasmė. Vadinasi, tai prasmingiau nei didelė scena ir daug  žiūrovų, nes noras turėti tik daug žiūrovų yra ekshibicionizmas.

Žinoma, kad spektaklis mažoje erdvėje sudėtingesnis, žiūrovas nuolat mato tavo akis, visą laiką esi „stambiame plane“, kalbant kino terminais. Tu negali ilsėtis, turi visą laiką būti vaidmenyje, tai įpareigoja susidėlioti labai tiksliai visą vaidmens vedimo liniją, nes kitaip jauti publikos dėmesio atslūgimą.

Ir žiūrovai mūsų teatre (žinau iš atsiliepimų) jaučiasi kitaip: jie neturi vietos atsiriboti, jie nori nenori po kažkokio pirminio apsitrynimo, apsišaudymo prisijungia su savo emocijomis, savo išgyvenimais į vykstantį teatrinį išgyvenimą. Ir tai tampa bendru išgyvenimu. Kažkas yra pasakęs, kad pas mus atsiranda kaip ir teatrinis ritualas, nes visi kartu išgyvena vyksmą, susieti tomis pačiomis emocijomis.

Šis negalėjimas atsiriboti nukreipia žiūrovą į save, pažadina prisiminimus, jo emocinę atmintį, jo gyvenimiškąją patirtį - žmogus išgyvena teatrinį procesą kažkaip kitaip. Juk nesvarbu linksmas spektaklis ar ne, bet susijungdamas su teatrine emocija žiūrovas pasiekia tam tikrą sielos apsivalymą, anksčiau panašų pojūtį vadindavome „katarsiu“.

- O kokia jūsų  publika?

- Į mūsų teatrėlį  retai ateina atsitiktiniai žmonės. Nors žiūrovų ratas plečiasi, tačiau yra grupė žmonių, kurie visus mūsų spektaklius jau yra matę ir nekantriai laukia premjerų. Jie skambina: „Ką nauja padarėte? Jau? Mes tai jau ateisime pažiūrėti”. Ir į naują spektaklį ateina tie žmonės, kurių veidus jau atpažįstame, jie atsiveda savo draugus ir pažįstamus. Gaunasi savotiškas klubas.

Žiūrovų ratas nuolat plečiasi, nors mes reklamuotis nemokame - gal jis plėstųsi dar labiau, nes mūsų tai į laikraščius neįdeda, tai mums bėgančioje eilutėje vietos pritrūksta... Todėl ir gaunasi taip, kad lyg ir esame, lyg ir ne - toks magiškasis teatras, kaip H. Hesses „Stepių vilke“.

Publika, kuri ateina pas mus, teatrine prasme yra išprususi: ji geba lyginti, pasidalyti įspūdžiais iš matytų spektaklių. Todėl malonu, kad šiai publikai  įdomus ir mūsų pogrindinis aktorinis teatras.

Kiekvieną kartą  kai susirenka publika, ji užpildo mūsų kambario teatrėlį  savo energija, savo emocijomis. Kartais įeini ir, rodos, plyšta tas kambarys nuo įtampos - reiškia, žmonės pavargę, susinervinę, o čia dar juos, sakykim, žmona atitempė į teatrą. Įeini ir nuo to virpėjimo - įtampa... O kitą kartą įeini - lengva, atrodo, plūduriuoja, virpa viskas, nes aplink žmonės su geromis emocijomis suėjo. Ir toje nedidelėje erdvėje tavo personažas pajunta tvyrantį ore tą energetinį lauką, ir tai tampa paskata pasakyti pirmąjį žodį, daryti pirmąjį judesį, žvilgtelėti į partnerį ir iš to pradeda lipintis tas spektaklis.

Todėl galima sakyti, kad pas mus kiekvienas spektaklis kitoks, nuolat vyksta atvirosios repeticijos.

- Tačiau Šiauliuose rodote spektaklį, skirtą šimtams žiūrovų.

- „Pagalvės mokesčio rinkėjas”  - istorinis spektaklis, sukurtas pagal Vilniaus miestelėno Teodoro Jevlašauskio (1546 - 1619) atsiminimus. „Teodoro Jevlašauskio, Naugarduko žemės teismo pateisėjo, atsiminimai” - tai vienintelis literatūrinis palikimas iš to laikotarpio, nes yra iš XVII amžiaus pradžios likę tik teismų bylų, raštų, kelionių aprašymų, pavyzdžiui, Radvilos-Našlaitėlio kelionės į Egiptą ir Jeruzalę. Tačiau asmeninių pamąstymų apie savo gyvenamą laikmetį, apie save - tokio literatūros pavyzdžio daugiau mes neturime. Ir ne tik mes - net Viljamas Šekspyras gimė dvidešimt metų vėliau nei Jevlašauskis.

Kai Teodoro Jevlašauskio atsiminimai man pateko į rankas, pagalvojau, kad iš jų būtų  galima spektaklį padaryti, bet kol nesuėjo galai į vieną tašką, tol ir nepradėjau. Statyti spektaklį kaip ir paakino Valdovų rūmai, kuriuos buvo sumanyta atidaryti praėjusių metų liepos 6-ąją ir kur rudenį turėjo prasidėti įvairūs kultūriniai renginiai, tarp jų - vaidinimai istorine tematika. Tada aš ir pasiūliau šią medžiagą, nes kiek galima vis tą pačią Barborą Radvilaitę statyti, reikia ieškoti kitų istorinių asmenybių, kitų literatūrinių medžiagų. Mano idėjai buvo pritarta, bet Valdovų rūmų atidarymas neįvyko, o spektaklis „Pagalvės mokesčio rinkėjas” yra.

Teko ieškoti kur tą  spektaklį parodyti: dabar stacionariai jis rodomas Mažuosiuose Radvilų rūmuose - dabartinio Lietuvos teatro ir kino muziejaus rūsyje, nedidelėje patalpėlėje, kur yra autentiškos sienos, XVI-XVII amžių grindinys. Tai padeda kurti šio spektaklio atmosferą.

Veiksmas vyksta 1603 metais, o mūsų kostiumų (juos sukūrė žinomas Kauno dizaineris Kęstutis Lekeckas) detalės ir scenografija (Ramunė Skrebūnaitė) atitinka epochą. Aš vaidinu Teodorą Jevlašauskį, o kitus veikėjus - mano draugai, su kuriais mes praktiškai visada kuriame: Rasa Jakučionytė (Mažojo teatro aktorė), Gintaras Mikalauskas (žinomas valstybinių renginių vedėjas, televizijų šou dalyvis) ir  Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė (Gintaro Varno teatro „Utopia” jauna artistė). Esu ir šios pjesės autorius, ir režisierius.

Pjesės kofliktą turbūt galima pavadinti asmeniniu - tai aktyvus žmogaus santykis su epocha. Jevlašauskis jaunystėje dirbo pagalvės mokesčio rinkėju, vėliau kaip teisininkas karaliams Žygimantui Augustui ir Steponui Batorui, didikams Radviloms, Chodkevičiams tvarkė jų žemių reikalus. Jis buvo aukštuomenės, labai religingas žmogus. Nors labiau linko prie reformacijos, bet manė, kad reikėtų visiems vienytis po Kristaus ženklu, kad religinių nuomonių skirtumai neturėtų būti kliūtis bičiulystei ir taikai.

Spektaklio ašimi tapo Teodorui Jevlašauskiui diagnozuota liga inkubas - kitaip tariant, toks savotiškas apsėdimas, kuris buvo gydomas egzorcizmu: jam pasirodydavo dvasia, tai kaip ugninis žmogus, tai aitvaras, tai dar kažkas. Taigi, mes įtraukėme ir tokius mistinius elementus į spektaklį.

- „Ramūno ateljė” - tai ne tik teatras?

- Apskritai „Ramūno ateljė” prasidėjo nuo socialinės veiklos. Kai buvo registruojama ši viešoji įstaiga, aš dirbau socialinėje srityje: su rizikos grupių vaikais organizuodavau užklasinę, papildomo ugdymo veiklą, susijusią su menais ir su teatru. Mes ir kiną bandėme daryti, ir piešdavome, ir muzikavome, ir pamokas padėdavome ruošti.

Paskui prisijungė prie šitos veiklos mano tėvo (Petras Abukevičius - lietuvių kino režisierius, operatorius, žymus kino filmų apie gamtą kūrėjas, - red. past.) muziejus, dabar žinomas Vilko muziejaus pavadinimu. Mūsų sodyboje, kur tėtis filmavo paskutinį savo filmą apie vilkus, liko daug jo daiktų, vilkų voljero liekanos, liko gyva ta dvasia, todėl rengiantis tėčio 75-mečiui aš ir sugalvojau įkurti memorialinį muziejų.

Muziejuje, žinoma, atsirado ekspozija, skirta vilkų apsaugai, ir žiniasklaidos pastangomis muziejus gavo Vilko muziejaus pavadinimą.

Šis muziejus yra lankomas sezono metu - nuo gegužės iki spalio - ir ekskursijų, ir pavienių  žmonių iš įvairiausių kraštų. Yra buvę net palestiniečių. Nors muziejus yra įtrauktas į Utenos apskrities lankytinų vietų sąrašą, tačiau jis yra visiškai privatus, iš viso nefinansuojamas.

Ten aš organizuoju vasaros stovyklas, seminarus mėgėjų teatrų režisieriams, jau šeštus metus rengiu vaikų ir jaunimo kinofotoforumus. Kad patektų  į tą forumą, vaikai atsiunčia savo nuotraukų, o mes atrenkame diplomantus ir apie 30 jų pasikviečiame į stovyklą, kur vyksta kino ir fotolaboratorijos - vaikai per savaitę sukuria po savo filmuką.

Jau galima pasigirti, kad dvejus metus iš eilės mūsų vaikų filmukai, nusiųsti į  Graikijoje vykstantį Europos vaikų ir jaunimo kino festivalį, remiamą Europos Sąjungos Media programos, laimėjo laureatų diplomus. O juk tame festivalyje vienais metais buvo pristatyta apie tris šimtus, kitais - penki šimtai filmų iš visos Europos šalių.

Tiek ir toks veiklos –  man viskas logiškai susidėlioja, vienas iš kito išplaukia.

- O kas „Ramūno ateljė” finansuoja?

- Spektakliui „Pagalvės mokesčio rinkėjas” Kultūros rėmimo fondas skyrė paramą, todėl pavyko ir scenografiją padaryti, ir kostiumus. Apskritai visus spektalius rodome už bilietus, tai lieka ir naujiems spektakliams statyti.

Galų gale išsitrauki iš spintos kostiumą, kuris turėtų tikti spektakliui - truputį jį aptrini arba truputį palygini, žiūrint, kam jo reikia.

Su Vilko muziejumi padėtis dar sunkesnė. Tik vaikų ir jaunimo stovykla finansuojama pagal projektus, o pats muziejus – ne. Žmonės atvažiuoja, aš juos be jokių bilietų pavedžioju, papasakoju, pabendrauju. Važiuoju į sodybą nuo gegužės žolės pjauti, kad neužželtų viskas.

Sakykim taip - darau tai, ką  jaučiu būtinybę daryti ir kas man teikia malonumą, ir ką daryti privalau.