Leidimasis lynu. Džiunglės Kosta Rikoje anksti ryte tiesiog šniokščia nuo gyvūnų balsų.

 

 

 

 

 

 

Kitas mūsų  kelionės maršrutas buvo egzotiška Kosta Rika. Iš Mexico city į Kosta Riką nuskridome per 3 valandas. Kosta Rika pasitiko daug didesne šiluma nei  Mexico city‘je, kadangi oro temperatūra tuo metu buvo per 30 laipsnių šilumos.

 

Kosta Rika - labai kalnuota ir apaugusi žalia augmenija. Įdomu, kad palyginti didelę dalį tos augmenijos sudaro ne tik atogrąžų augmenija ir įvairios palmės, bet ir gana daug lapuočių medžių. Ypač paplitę keisti medžiai, kurie auga kaip skėčiai nuo saulės. Jie auga taisyklingos skėčio formos ne į aukštį, o į plotį, o tai sudaro natūralias sąlygas tiek žmonėms, tiek gyvūnams pasislėpti nuo kaitrios saulės. Čia vidurdienį eiti žema basomis yra neįmanoma dėl karščio, juolab kad prie vandenyno esantis paplūdimys yra juodos spalvos dėl vulkaninės kilmės. Netgi 25 proc. visos Kosta Rikos teritorijos sudaro nacionalinio parko teritorija, saugoma valstybės, todėl gamta čia iš tikrųjų unikali.

 

Kosta Rikoje galima pamatyti didžiules krokodilų fermas, nuostabiai gražius ir spalvotus tukano paukščius. Viešbučio teritorijoje virš galvų nuolat šokinėjo labai gražios ir puošnios voverės. Jos gerokai skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių tiek savo dydžiu, kuriuo prilygsta šeškams, tiek puošnumu. O tarp gultų, tiesiog per knygas, nuolat lakstė įvairiausio dydžio driežai ir iguanos. Jie yra tokie drąsūs, kad visiškai nebijo žmonių ir eina tiesiai prie jų arba ten, kur jaučia maisto kvapą. Iguanų ilgis, kurias matėme, siekė net iki metro. Jos ne tik vaikšto per poilsiautojų gultus, bet ir laipioja medžiais kartu su voverėmis. Be to, Kosta Rikoje galima pamatyti ir nepaprasto grožio gėlių. Taip pat įvairiausių rūšių beždžionių. Vien paukščių Kosta Rikoje yra per 850 rūšių. Augalų, įskaitant medžius, įvairovė viršija net 20 tūkstančių. O įvairių driežų bei reptilijų rūšių skaičius viršija 220 rūšių. Be to, Kosta Rikoje yra labai daug gyvačių. Iš viso jų rūšių yra per 136, iš kurių net 22 rūšys - nuodingos. Kai kurios gyvatės tiesiog primena pačią gamtą ar augmeniją, nes taip prisitaikiusios prie aplinkos, kad beveik neįmanoma atskirti, ar tai medžio, ar kokio augalo šaka, ar lijana, ar ypač retos rūšies egzotiška gyvatė. Be to, Kosta Rikoje yra labai daug kolibrių. Jų dydis tesiekia keletą centimetrų, bet sparnų skleidžiamas garsas sudaro fantastišką garsų kakofoniją, kuri primena žiogų skleidžiamą garsą.

 

Džiunglės Kosta Rikoje anksti ryte tiesiog šniokščia nuo gyvūnų balsų, o kai saulė pakyla, apie pusiaudienį, garsas dėl karščio ir gyvūnų poilsio sumažėja. Vėliau, saulei leidžiantis, šis garsas vėl atgyja. Net naktį ten skraido daugybė paukščių. Džiunglėse medžiai auga nepaprastai greitai ir kiekvienas stiebiasi kuo aukščiau į saulę. Tik pasiekęs milžinišką aukštį, vėliau pradeda storėti. Per metus medis paprastai užauga net iki 10  m aukščio. Dėl šilto klimato ant medžių neretai pradeda augti kiti augalai ar medžiai ir taip atsiranda medžių hibridai. Kartais medžiuose įsitaiso termitų lizdai, o gretimai ant to paties medžio auga ryškiaspalvės gėlės.

Nepaisant gražios gamtos, Kosta Rikoje gana didelis skurdas, vietiniai gyventojai gyvena prastai, nors kainos viešbučiuose, palyginti netgi su Mexico city, yra iš tikro labai aukštos. Tiesa, gyventojai, skirtingai nei Mexico city‘je, dauguma puikiai kalba angliškai.

 

Didžiąją dalį turistų Kosta Rikoje sudaro amerikiečiai, kadangi jiems atvykti į šią šalį yra palyginti netoli. Europiečiai Kosta Rikoje sudaro ne daugiau kaip 10 proc. atvykusių poilsiautojų bei gamtos mylėtojų. Mes sutikome labai daug poilsiaujančių JAV gyventojų, todėl domėjomės, kodėl jie traukia būtent į šią šalį. Šie minėjo, kad tai ne tik sąlyginai netolimas ir šiltas kraštas. Kosta Rika traukia ir todėl, jog čia yra nepaprastai graži, žalia ir mažai civilizacijos paliesta gamta, puikūs golfo laukai, be to, čia organizuojamos fantastiškos žvejybos.

 

Prie pat mūsų viešbučio buvo didžiulis jachtų uostas, kuriame stovėjo šimtai prabangių jachtų, laukiančių savo šeimininkų. Ne tik pramoginė, bet ir sportinė žvejyba yra labai populiari, nors žvejybos kainos labai didelės. Pavyzdžiui, pusdieniui išsinuomoti nedidelę jachtą ne mažiau kaip 6 žmonėms nuomos kainos prasideda nuo 1500 JAV dolerių, ir tai ne riba.

Be to, Kosta Rikoje yra labai populiarūs nusileidimo nuo kalnų maršrutai, kai leidžiamasi virš medžių viršūnių prisitvirtinus ant specialaus lyno, todėl adrenalino mėgėjų tikrai netrūksta, nes vaizdas yra labai įspūdingas. Patys amerikiečiai ir kiti turistai pripažįsta, kad Kosta Rika, palyginti su kita konkuruojančia šalimi Meksika, o ypač su Lotynų Amerikos šalimis, yra labai brangi. Pavyzdžiui, net vietiniame restorane karšto patiekalo vidutinė kaina yra apie 20 dolerių, pigiausio vyno butelis kainuoja ne mažiau nei 30 dolerių, alaus skardinė restorane ar viešbutyje kainuoja nuo 5 dolerių, o parduotuvėje nekainuoja ir dolerio. Maistas, reikia pripažinti, yra puikus, ypač žuvys ir jūros gėrybės.

 

Dauguma Kosta Rikos gyventojų mėgsta ir geria vietinį Kosta Rikos alų „Imperial“, kuris, reikia pasakyti, yra visai gero skonio ir tikrai neprastesnis negu lietuviškas.

Kelionė  iš vandenyno pakrantės į Kosta Rikos sostinę  San Chose truko apie 2 valandas, nors atstumas tėra tiktai 100 km, bet beveik visas kelias ėjo per kalnus. Be to, buvo mokami keliai. Transportas, t. y. taksi, kainavo 110 JAV dolerių.

 

San Chose priemiesčiai pasitiko mus lūšnynais, o miesto centras sudarė visiškai kitą įspūdį, kadangi tai kolonijinio stiliaus statiniai. Ten labai daug žmonių ir transporto. San Chose gyvena per 2 mln. gyventojų, ir tai sudaro apie 40 proc. Kosta Rikos nuolatinių gyventojų. Mes San Chose praleidome tik vieną parą iki kitos dienos skrydžio į New York‘ą. Apsigyvenome centrinėje miesto aikštėje įsikūrusiame legendiniame viešbutyje „Grand Hotel Kosta Rika“. Šis viešbutis yra centrinėje senamiesčio aikštėje, kurią sudaro pastatų ansamblis, iš kurių vienas buvo mūsų viešbutis, o kitas – nacionalinė opera. Viešbutis „Grand Hotel Kosta Rika“ pastatytas dar 1928 m. Šitas viešbutis per savo gyvavimą turėjo įspūdingų svečių, jame buvo apsistoję buvę JAV prezidentai: Haris Trumanas, Džonas Kenedis, Džimis Karteris, taip pat tokie legendiniai aktoriai ir dainininkai kaip Džoni Veinas ar Julio Iglesias. Dar ir dabar viešbutyje stovi krėslai, kuriuose sėdėjo legendinis amerikiečių prezidentas Džonas Kenedis jaunesnysis. Bet pats miestas įspūdžio tikrai nepadarė, jis gana purvinas, nešvarus ir neišvaizdus.

 

Nors žmonės gyvena vargingai, bet tauta yra labai išdidi ir vertina save visiškai kitaip nei Lietuvoje, nes svetimšaliams ir turistams jie nekeliaklupsčiauja. Beje, ir vyrai, ir moterys iš tikrųjų yra labai išvaizdūs. Tiek miesto centrinėse aikštėse, tiek judriose gatvėse, tiek mūsų viešbučio fojė nuolat grojo įvairūs jauni ir pagyvenę muzikantai. Dažniausiai naudojo muzikos instrumentus: gitaras ir kitus styginius nacionalinius instrumentus. Dainavo Lotynų Amerikos stiliaus muziką ir atrodė, kad gatvėse koncertuoja aukščiausio lygio muzikantai, nes muzikavo jie išties gražiai...

Pakilęs iš Mexico city lėktuvas po 4,5 valandos nusileido Niujorke, Džono Kenedžio jaunesniojo oro uoste. Per 30 minučių pasiekėme Niujorko centrą Manheten‘ą, kur pavyko labai gerai išsirinkti viešbutį, mat nuo mūsų Brodway Millenium hotel buvo tik 20 metrų iki įžymiosios Time Square aikštės. Tai garsiausia Niujorko gatvių sankryža, kuri dar vadinama pasaulio kryžkele. Ji yra šalia esančio teatro rajono, kuriam ir priklauso Brodway simbolis. 1904 m. laikraštis „New York Times“ nupirko 25 aukštų pastatą ir vietovę imti vadinti Times vardu.

 

20 a. paskutiniame dešimtmetyje čia atsirado daugybė naujų biurų, teatrų ir parduotuvių, kurios visiškai pakeitė šios aikštės veidą. Nors JAV lankėmės trečią kartą, o Niujorke – antrą, šios aikštės užburiantis ir hipnotizuojantis reklamų spindesys, žmonių bruzdesys ir gausa palieka gerą nuotaiką ir neišdildomą įspūdį. Savo apšvietimu Times Square gali lygintis nebent su Las Vegas pagrindine gatve. Visiškai netoli nuo Times Square yra įsikūręs ir garsusis Rockfeler‘io centras, t. y. ilgiausias pasaulyje privatus pramogų kompleksas, kurį sudaro net 19 pastatų, 5 iš jų modernios architektūros kūriniai, kiti 14 artdeco stiliaus. Rockfeler‘io centras - pirmasis komercinis projektas, kuriuo buvo siekiama sujungti į vieną kompleksą sodus, restoranus, parduotuves, biurus. Jis buvo pradėtas įgyvendinti dar 20 a. 4-ame dešimtmetyje.

 

Niujorko Times Square aikštė yra viena iš labiausiai lankytų Manheten‘o vietų. Netoli nuo čia yra įsikūrusi ir pagrindinė Grand Central stotis, kuri veikia nuo 1913 m., Manheten‘o teritorijai priklauso ir įžymusis Bruklino tiltas, kuris buvo pastatytas dar 1883 m. ir tuo metu tai buvo didžiausias kabantis ir pirmasis pasaulyje plieninis tiltas. Iš Manheten‘o atsiveria vaizdas į garsiąją Laisvės statulą, kurią JAV 1886 m. gavo dovanų nuo Prancūzijos ir ji tapo visame pasaulyje žinomu laisvės simboliu. Šiame nuostabiame Niujorko rajone yra ir aukščiausias Niujorko dangoraižis Empire state, kuris buvo pastatytas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Nuo tada jame apsilankė daugiau kaip 110 mln. žmonių.

 

Niujorkas, žinoma, žavi ir savo Soho rajonu. Taip menininkai ir architektai pakeitė buvusį pramoninį rajoną į madingą prekybos, meno trikampį. Garsusis Empire State building ypač įspūdingai atrodo tamsoje, nes net 30-tyje viršutinių aukštų yra įrengti ir uždegami prožektoriai. Šio dangoraižio karkasui pagaminti prireikė net 60 tūkst. tonų plieno, o pastatui statyti buvo sunaudota daugiau nei 10 mln. plytų. Įėjimas į šį garsųjį dangoraižį yra iš įžymiosios 5-osios aveniu, kurioje įsikūrusios visos prabangiausios pasaulio dizainerių parduotuvės ir kuriame nenutrūksta žmonių srautas. Nors JAV dar išgyvena ekonominę ir finansinę krizę, bet lankantis šiose parduotuvėse ar 5-ojoje aveniu iš tikrųjų taip neatrodo. Šiame įspūdingame dangoraižyje, į kurį gali nusipirkęs bilietą pakilti kiekvienas norintysis, yra įsikūrę daugybė greitaeigių liftų, kurie juda net 366 m/min. greičiu, o iš 86 aukšto atsiveria apžvalgos aikštelė į Niujorko platybes.

 

Niujorko Brodvėjaus rajone įsikūrę šimtai teatrų, miuziklų, operų ir operečių bei koncertų salių Įėjimas į juos nėra pigus, jis prasideda nuo 70 dolerių ir baigiasi 300 dolerių kaina, priklausomai kokį kūrinį kokiame teatre rodo. Įdomu tai, kad pasirodymai šiuose teatruose dažniausiai nėra keičiami, t. y. net kelerius metus vieną kartą kasdien, o savaitgaliais ir du kartus per dieną rodomi tie patys spektakliai. tačiau į juos suplūsta minios tiek niujorkiečių, tiek jų svečių. Niujorko Brodvėjaus teatruose ir dabar vaidina tokios įžymybės kaip Katerina Zeta-Jones ir kitos Holivudo žvaigždės.

 

Mums teko lankytis keliuose įspūdingiausiuose ir populiariausiuose Niujorko teatruose ir matyti jų pasirodymus. Vienas iš jų Blue Man Show, kurį ne vienerius metus galėjo pažiūrėti viso pasaulio žmonės garsiausiuose milžiniškuose Las Vegas viešbučiuose. Tai labai garsus teatrinis šou, kuriame panaudota naujausių technologinių išradimų kombinacijos, muzikos, multimedijos, kompiuterinės grafikos ir, žinoma, vaidybos bei muzikos elementai. Sunku buvo net nupasakoti šį pasirodymą, nes nieko analogiško ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje neteko matyti. Niujorkiečiai labai gyvai ir nuotaikingai reaguoja į vieną ar kitą pasirodymą, jie garsiai ir nuoširdžiai reiškia savo emocijas, šūkauja, švilpia, ploja ir kitaip džiaugiasi dalyvaudami viename ar kitame renginyje. Apskritai niujorkiečiai paliko labai madingų, malonių gražių, noriai bendraujančių žmonių įspūdį. Kadangi gyvenome ypač judriame ir visą parą verdančiame rajone, teko lankytis ir daugybėje barų bei restoranų. Daugelyje barų groja gyva muzika. Vieną vakarą lankėmės džiazo klube, kuriame lankytojai persirengę praėjusio šimtmečio 30-ųjų metų rūbais, retro stiliumi, pagal džiazą šoka įmantriausias ir sudėtingiausias kompozicijas. Tokių žmonių ne vienas, ir ne du, o jiems groja ir muzikuoja net dešimties žmonių orkestras kartu su dainininkais.

 

Klubas priminė vaizdą iš seno Holivudo filmo. Apskritai, gyvenimas Niujorko baruose verda, juose labai garsiai groja muzika, juose paties įvairiausio amžiaus žmonės ypač aktyviai linksminasi, valgo, geria, bendrauja, o baruose žmonių tiesiog minios. Akivaizdu, kad Niujorko gyvenimo kultūra yra linksmintis ne namuose, o kavinėse, baruose ir restoranuose, kurių ypač gausu. Ypač judrus ir puikus kvartalas yra 46 gatvėje tarp 7 ir 10 aveniu, kur kiekvienas namas iš abiejų gatvės pusių, - vis naujas klubas, baras ar restoranas. Daug prastesnis vaizdas susidarė naudojantis Niujorko metro, kurio ilgis tęsiasi net 375 km ir yra net 468 stotys, kurių dauguma veikia visą parą.

 

Metro bilietas, nepriklausomai kaip toli važiuojate, vienam kartui kainuoja nuo 1,25 dolerio, bet yra galimybė nusipirkti dienos bilietą ir įvairius kitus bilietų variantus su nuolaida, bet pačios stotys palyginti su tokiais miestais kaip Londonas ar ypač Tokijas, atrodo labai apgailėtinai. Būtent taip, kaip ir rodo Holivudo kino filmuose: stotys daugiausia nedidelės, labai nutriušusios, traukiniai seni, nėra geros ir pakankamai aiškios nuorodų sistemos. Niujorko svečiui susiorientuoti, ypač neturint keliautojo patirties, yra nepaprastai sudėtinga. Gal dėl to Niujorke yra milžiniškas skaičius taksi: jų vien licencijuotų yra daugiau kaip 12 000 ir kartais atrodo, kad gatvėmis važiuoja vien geltoni taksi automobiliai. Kelionė taksi automobiliu tikrai nėra brangi palyginti su miesto transporto kainomis, o taksistai mandagūs ir malonūs. Tačiau penktadienio pavakare, po darbo valandų, Niujorko centre taksi teko gaudyti ilgiau nei pusvalandį ir nepavyko nė vieno sustabdyti, nors pro šalį lėkė šimtai taksi. Jie visi buvo pilni keleivių, o gatvėse taksi gaudė šimtai žmonių, todėl teko apsisukti ir pėdinti į metro, antraip būtume pavėlavę į Brodvėjaus spektaklį.

 

Niujorko gatvėmis visą parą nuolat patruliuoja ir Niujorko policininkai, juos galima pamatyti tiek vaikščiojančius pėsčiomis, tiek raitus ant arklių, tiek važiuojančius dviračiais ir automobiliais. Būnant ten neteko matyti kokių nors incidentų, nes žmonės yra mandagūs ir gerokai skiriasi nuo kitų sutiktų amerikiečių kituose JAV ar kitų valstybių miestuose, kur jie yra gana triukšmingi ir arogantiški. Reikia pripažinti, kad Niujorke buvo labai nekoks oras, visas tris dienas be perstojo lijo. Taip retai būna net Niujorke, bet nepaisant to, žmonės gatvėse yra malonūs ir mandagūs. Pėstieji skuba per raudoną šviesoforo signalą, o automobilių vairuotojai, atjausdami šlapius nuo lietaus pėsčiuosius, juos praleidžia. Šalia stovintys policininkai dėl to nereiškia jokių pastabų. Žmonės, netyčia vienas kitą užkliudę, maloniai nusišypso ir atsiprašo, o ne svaidosi žaibais, kaip yra įprasta Lietuvoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad visi kiaurai permirkę nuo lietaus. Atskirai pažymėtinas yra nepaprastas dėmesys krepšiniui. Mes sakome, kad lietuviai ir Lietuva yra krepšinio šalis, bet palyginti su Niujorku tas dėmesys Lietuvoje krepšiniui yra tikrai nedidelis.

 

Niujorke daugybė televizijos kanalų transliuoja vien tik krepšinį, atskirai rodomos JAV studentų aukštųjų mokyklų pirmenybės, kurios vyksta pilnutėlėse 20 ir daugiau tūkstančių talpinančiose arenose. Yra netgi atskiri televizijos kanalai. Visuose baruose grojant triukšmingai muzikai ir besilinksminant, visi televizoriai rodo įvairiausius krepšinio kanalus, tiek varžybas, tiek gražiausius epizodus ar praėjusių turų, krepšinio apžvalgas, ko Lietuvoje nei baruose, nei klubuose besilinksminant tikrai nelabai pamatysi.

Vieną  iš vakarų lankėmės garsiausiame Niujorko Brodvėjaus miuzikle „Billy Eliot“. Muziką jam specialiai kūrė pats Eltonas John‘as. Šis miuziklas pelnė net 10 muzikinių Toni apdovanojimų  ir pelnytai yra laikomas geriausiu miuziklu. Bilietai į šį miuziklą nepaprastai brangūs, jie siekė iki 300 dolerių su mokesčiais, nors, tiesa, yra ir pigesnių bilietų nuo 50 dolerių, tačiau jų paprastai yra labai nedaug ir jie būna išpirkti iš anksto. Todėl vidutinė bilieto kaina į šį miuziklą yra apie 150 dolerių ir tai tikrai toli gražu ne geriausios vietos, bet sumokėti pinigai tikrai verti įspūdžio. Pažymėtina tai, kad pas mus nuo tarybinių laikų suformuotas požiūris į Amerikos visuomenę kaip į vartotojišką, bent mūsų įsitikinimu, iš esmės yra klaidingas. Didžioji dalis žmonių gyvena ir vertina tokį gyvenimo stilių, kuris teikia malonumą, o ne prioritetą įvairiems daiktams įsigyti, kaip yra Lietuvoje. Gal tai lemia ilgametė patirtis ir tradicijos, gal amerikiečiai labiau įpratę gyventi iš kreditų, bet pramogoms jie netaupo daiktų sąskaita.

 

Jeigu prabangiausiose Niujorko 5-osios aveniu arba garsiosios Sax prekybos centro parduotuvėse vaikšto, o juo labiau perka, tikrai ne minios žmonių, tai šimtai Manheten‘o Brodvėjaus teatro spektaklių, į kuriuos porai bilietai kainuoja bent 300 JAV dolerių, neskaitant kelionės pirmyn ir atgal ar užkandžių bei vakarienės restorane ar klube, tai tikrai patvirtina, kad amerikiečiai pirmenybę teikia savo emocijoms ir gražesniam gyvenimui, o ne rūbui ar brangesniam automobiliui. Tai įrodo ir jų emocijos per spektaklius ar sporto rungtynes, jas žmonės reiškia džiaugsmingai, atvirai ir garsiai. Iš to galima suprasti, kad jie negaili sunkiai uždirbtų pinigų, nes tiesiog mėgaujasi gyvenimu, negalvodami apie daiktus.

Iš Niujorko keliavome namo. Mūsų laukė skrydis Niujorkas-Helsinkis-Vilnius, bet dėl tris dienas trukusio blogo oro Niujorko Džono Kenedžio oro uosto darbas sutriko ir milžiniškas oro uostas nebegalėjo laiku priimti visų lėktuvų. Todėl mūsų lėktuvas į Helsinkį vėlavo daugiau negu 6 valandas. Nors pavėlavome į rytinį Helsinkio lėktuvą į Vilnių, suomių avialinijoms pavyko mus įsodinti į vakarinį lėktuvą, skrendantį į Vilnių, ir kitos dienos pavakare jau nusileidome. Beje, už vėlavimą aviakompanija kiekvienam davė po 30 dolerių čekį, kad neliūdėtume laukdami vėluojančio lėktuvo. Na dar turėtume sulaukti piniginės kompensacijos iš draudimo kompanijos. Nors kelionė buvo varginanti, bet įspūdžiai – neišdildomi. 

Antanas VAIVORA, Izabela BELKINA