Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Trisdešimt aštuonerius metus Šiaulių dramos teatre charakterinius vaidmenis atliekantis aktorius Juozas Bindokas labai jau savikritiškas - prisipažįsta esąs labai didelis tinginys. Nors spėja viską - ir vaidinti, ir poeziją skaityti, ir žvejoti, ir fotografuoti ir savo vaikelius auginti.

Gerai, kad ir jo kolegos, ir žiūrovai yra kitos nuomonės. Štai šiemet Tarptautinės teatro dienos proga jie ėmė ir nominavo Juozą Bindoką už geriausią 2009-ųjų teatro sezono antraplanį aktoriaus vaidmenį (pono Lanco Pauliaus Ignatavičiaus režisuotame spektaklyje „Kova” pagal Franco Kafkos kūrybą) Kultūros ministerijos premijai ir atminimo ženklui „Auksinis scenos kryžius” gauti. 

- Patiko būti nominuotam Auksiniam scenos kryžiui?

- Kaip gali nepatikti? Ir visai nesvarbu, ar gauni, ar negauni. Esi nominantas - vadinasi, esi pripažintas, be to, visi nominantai išvardyti, parodyti per televiziją. O tą kryžių gauti net nesitiki. Kaip čia nesidžiaugsi...

- Bet kaip artistai gali varžytis, juk tai ne sportas, kur suskaičiuojami metrai, sekundės...

- ... ir dopingo patikrinimai... 

Kokios čia dar varžybos: nei aš kitų nominantų spektaklius mačiau, nei juos pažįstu, nei jie - manęs, tačiau antraplanio vaidmens laimėtoją kuo nuoširdžiausiai pasveikinau - jis netoli manęs ministerijos salėje ir sėdėjo. Taip jau likimas mus suvedė.

Kita vertus, būti nominuotam šalia tokių, kaip režisierius Eimuntas Nekrošius, Juozui Bindokui smagu. Vien tuo galima džiaugtis.

- Ko gero, galima varžytis tik su savo vaidmens dubleriais. Ar jūs visada jų  turite?

- Kartais. „Labai paprastoje istorijoje” Šeimininką vaidiname tai Juozas Žibūda, tai aš. O kai „Beloje, Bose ir Bulyje” Nešiką  vaidinęs Aurimas Pintulis pasitempė koją, aš buvau skubiai įvestas į jo vaidmenį ir esu laimingas, nes džiaugiuosi bet kokiu vaidmenuku.

Ir esu labai laimingas, kad dirbu Šiaulių dramos teatre, nes pas mus labai gera atmosfera: nesakyčiau, kad mes vienas su kitu esame varžovai - esame kolegos. Repetuoji, žiūri kaip kitas daro, pasitari ir pamatai, kaip pačiam daryti. Gerai, kai yra dublerių: juk reikia kartais ar išvažiuoti, ar ką.

- Pastaraisiais metais metais jūs vis vaidinate charakterinius personažus. O nuo ko prasidėjo jūsų teatrinė  karjera? Gal nuo romantiškų herojų?

- Kai mudu su Jasnauskaite atėjome į Šiaulių teatrą, buvo Natašos Ogaj laikai - renesansas (buvo čia keli pakilimo etapai, tarp jų  ir - Aurelijos Ragauskaitės): ėjo „Euridikė”, „Damos ir husarai”. O mudviem su Elena Jasnauskaite Natašos draugas Eduardas Šeštakovas skyrė pagrindinius vaidmenis spektaklyje „Princesė ir medkirtys”: man - Medkirčio, jai - Princesės. Mums pasisekė, nes iš karto gavome darbo - net pagrindinius vaidmenis. Paskui buvo Pedro Kalderono „Dama vaiduoklė”, kur aš vaidinau poroje su Pranu Piauloku - buvau jo tarnas.

Bet tuoj, po pusmečio, mane pašaukė į armiją. Atsimenu, sargyboje stoviu prie terikono Ukrainoje ir žiūrėdamas į tą akmens anglies atliekų krūvą, kad neužmigčiau, sakau savo monologus iš „Damos vaiduoklės”...

O po armijos visko buvo: kokį vaidmenį gauni, tokį ir darai, ir arba pavyksta, arba nepavyksta.

- Gal ir vaikus vaidinote?

- Buvo, buvo. Vaidinau Paulio Putninio „Saldi ištikimybės našta” vaikiuką  - Žibūdos, nors aš už jį ir vyresnis, sūnų. Juozo Žibūdos vienokia faktūra, mano - kitokia... Buvau jau pliktelėjęs, tai prie plaukų linijos grimeris A. Zelenta priklijuodavo tokius lopiukus - atrodė plaukiukų daug. Dar truputis grimo ir vaidinu berniuką.

- Tačiau dažniausiai vaidinate charakterinius vaidmenis?

- Manyčiau, taip. Aš juk negaliu meilužių vaidmenis atlikti...

Nors buvo ir netikėtumų, kaip ir Rolandui Kazlui, kurį visi laikė komiku, o jis ėmė ir sugriaudėjo tragedijoje, dramoje... Tas netikėtumo efektas - žavus.

Buvo labai netikėtų dalykų ir man, bet jie neįvyko. Vytautas V. Landsbergis norėjo statyti pjesę pagal Šventąjį Raštą su manimi Jėzaus vaidmeny. Gal mėnesį parepetavome, bet tuo viskas ir baigėsi. Gal ir gerai, kad baigėsi neprasidėję.

Netikėta buvo ir televizijos seriale „Naisių vasara” vaidinti kunigą. Aš maniau, kad kunigą turėtų vaidinti Eduardas Pauliukonis su savo faktūra, su savo kunigišku stotu. Gal Antanas Venckus... Taigi man tas vaidmuo buvo labai netikėtas, bet net ir nepasidomėjau, kas taip sugalvojo.

- O patinkate sau seriale?

- Yra scenų, kur patinki sau, ir yra scenų, kurios yra nevisai teisingos: kartais prasimuša jose toks per energingas Bindokas... Bet scenos su Sigitu Jakubausku man patinka - jos teisingos.

Apskritai, serialo scenos, kur savi - Antanas Venckus, Sigitas Jakubauskas, Rolandas Dovydaitis, Rimanta Krilavičiūtė - vaidiname, išlošė, nes tiek metų kartu dirbdami jaučiame vienas kitą.

Su serialų  asais - Rimantu Bagdzevičiumi, Almantu Vaišniu - irgi gera dirbti, bet prieš jų laisvę, patyrimą kartais imi ir pasimeti...

- Teatro aktoriui vaidinti televizijos seriale...

- Kai mokaisi amato, pradirbi per trisdešimt metų teatre, niekas (ar beveik niekas) nežino, kad tu esi artistas. Nuvažiuoji į tėviškę,  į Dzūkiją, ten tik pasidomi: „Tai vis teatre vis dirbi? Ar jau apkeitei?” Bet užtenka šiek tiek į televizoriaus dėžutę įlįsti ir visi: „O artistas!” O kai tik teatre dirbi: „Ai, artistas...”

Truputį  tai skaudu kaip operos dainininkams, kurie šitiek mokosi, o jų  kaip ir nėra, o pakanka kažkam pabrazdinti su gitara, paniūniuoti - ir jis tampa žvaigžde...

Skaudu, kad televizija daro tokią meškos paslaugą. Bet gal kitaip ir būti negali, jei visame pasaulyje taip yra.

- Po spektaklio kaip jaučiatės: kaip po sunkaus darbo?

- Įvairiai. Kaip ir motina ne visus vaikus vienodai myli, taip ir teatre. Kai atitaikai vaidmenį, kai kažką padarai, tai ir malonu. O kartais po spektaklio ir žmogaus susitikti nesinori. Nors tai ne tik tavo, bet ir režisieriaus, ir visų spektaklyje dirbusiųjų bendra bėda. Ką padarysi.

- Kieno įvertinimas jums yra svarbus? 

- Net nežinau. Iš esmės atsižvelgi tik į režisieriaus nuomonę: arba padarai tai, ko jis nori, arba ne - kartais. Juk režisierius yra pagrindinis sumanytojas ir vykdytojas, kuris sujungia visus komponentus.

Su žiūrovais, su artimaisiais aptarinėti nėra įprasta - kas jau yra, tas yra, nieko nepakeisi. Nebent vieni kitiems kaip kolegos kartais pasakome kažkokius techninius dalykus. Bet tai tik akcentukai.

O šiaip šeimoje apie vaidmenis mes per daug nekalbame - kažin ko ir nepakeisi. O ir pažįstami nenagrinėja, nebent pasako, kad patiko.

- O skaitydamas poeziją jūs pats - ir režisierius, ir aktorius...

- Poeziją  pirmiausia skaitau sau, ir tik jei man pačiam eilės labai patinka, pasidaliju ja - skaitau kitiems.

Nors kiekviename poete galima rasti daug ko sau, bet labiausiai žaviuosi Albino Žukausko poezijos talpa... Aš tik pradedu apie jį kalbėti ir mane jau „veža”. Jo poeziją net nežinau kaip atradau. Gal todėl, kad Albinas Žukauskas - mano kaimynas, gimęs už dvidešimties kilometrų nuo Lazdijų, Bubeliuose, Lenkijoje.

Taigi man pažįstamos visos vietos - ir Kirsna, ir Rudamina, ir Vieštartai, apie kurias jis rašo, ir aš jo poezijoje suprantu ir nuojautas, ir ateities numatymus. „... ant išmarinės Baltijos kranto...” Kaip tai aktualu šiandien. Jis kalba apie Tėvynę taip, kaip niekas kitas nekalba - rupiai, bet teisingai.

Albino Žukausko poezija man labai patinka visame kame - ir labai daug sukurtų  naujadarų. Jo neišversti į jokią kalbą ir tik mums duota galimybė jį suprasti. Kokia žaismė - ir žodžių, ir prasmės. Mane tai žavi.

- Tai poezijos skaitymas jums padeda savirealizuotis?

- Taip, tai savęs realizacija, kaip ir fotografija. Fotografuoti man irgi labai patinka, ir dabar norėčiau tai daryti, bet gal jau reikėtų  sutvarkyti tai, kas nufotografuota.

Skaitau poeziją  galų gale ne tiek kitiems, kiek sau atramos ieškodamas - ieškodamas kažkokio pasipildymo.

- Jūs - ir aktorius, ir poezijos skaitovas, ir fotografas, ir žvejys, ir įvairių renginių  dalyvis... Žodžiu, labai užsiėmęs  žmogus. Gal todėl gana vėlai šeimą sukūrėte ir jai namą pradėjote statyti?

- Aš  - tinginys. Labai, labai didelis tinginys. Niekas kitas neskiria tiek daug laiko savo pomėgiams, kaip aš. Per atostogas aš kiekvieną  liepos dieną meškerioju po dvi-keturias valandas. Leidžiu sau žvejoti. Net nežinau, kaip tai gaunasi. Savaime. Užeina kažkoks azartas - padarai, o paskui ilsiesi.

Ženijausi, nors būdamas sėslus, labai vėlai. Tačiau tai, ko gero, paveldėta iš tėvo - jis irgi ženijosi apie penkiasdešimties. Toks likimas, tokia karma.

O namukas - priverstinai atsirado, kai mus išmetė iš buto savininkui grąžinus namą. Paprasčiausiai nebeliko ką daryti, o draugai patarė pirkti namelį. Irgi kažkaip viskas savaime gavosi.

- Sakote esąs tinginys, o vaidinate praktiškai kiekviename spektaklyje, nesvarbu, koks režisierius jį bestatytų.

- Ačiū  Dievui, kad esu užimtas, nors ir tiek pragyvenęs. Juk Eduardas Pauliukonis, Vladas Baranauskas ir aš esame seniausi teatre. Pardon, mes visi trys mažiausius vaikus turime. Štai paradoksas. Tai ir skatina mus dirbti - dėl vaikų.

O kai tiek pragyveni, tai labai džiugu, kad dar esi reikalingas. Kai ateina Naujieji, visi klausia: kokie metai buvo? Jau mūsų amžiuje - apie šešiasdešimties, kai skirtas limitas jau yra labai nedidelis, nebereikia kreipti dėmesio, ar geri, ar negeri metai buvo. Svarbu, jie buvo. Ačiū Dievui, jie buvo ir, duok Dieve, kad dar būtų...

Tiesiog džiaugiesi kiekviena akimirka, nes jau ir dalies kursiokų nebėra. Gintauto Pečiūros, Juozo Kisieliaus... O kiti mano kursiokai švenčia šešiasdešimtmečius - Eglutė Gabrėnaitė, Petras Venslovas, Ramutis Rimeikis...

Jau mes brandūs, jau mes prinokę, jau mes ant tos šakos raudoni kabom, o aplink jau pribumbsėję, kaip Albinas Žukauskas sako, niutoninių obuolių... Belieka džiaugtis, kad dar saulutė šviečia, kad dar vėjas mūsų nepurto, kad dar galime ir audroje atsilaikyti. Tiesiog limitai yra duoti - žmogui, gamtai, technikai...

- Džiaugtis ir prisiminti artistų bohemišką  gyvenimą...

- Aš  ne bohemiškas žmogus. Mėgstu išgerti, bet man nepatinka prisigerti. Ir labai seniai nerūkau - man nepatinka būti prirūkytoje patalpoje.

Aš nežinau, ir kas yra bohema. Buvimas kartu? Ne, nemoku būti bohemiškas, o ir jaunystėje nemokėjau. Nors tam buvo visos sąlygos - mes, jauni aktoriai, gyvenome Šiaulių centre, virš „Kopūsto”, daug  pas mane daug kas užeidavo  - ne tik teatro žmonės, bet ir kiti. Bet kad tai bohema, nepasakyčiau.

Apskritai - teatras, poezija, fotografija yra tik žaidimas. Į nieką  nereikia per daug rimtai žiūrėti, nes viskas yra taip laikina, taip trapu. Viso to nereikėtų per daug sureikšminti. Aišku, gerai, kai esi reikalingas, bet tai nėra nei gyvenimo, nei mirties dalykai.

Dabar aš  suprantu, kad visko pagrindas, tikroji atrama yra šeima, o ne darbas. Sakau, tai iš savo patirties. Jau galiu sakyti. Juk jau Žemaitė sakė, kad nė viena kūryba neverta gyvenimo, pats gyvenimas yra kūryba.

Gerai, kad gimsta žmogus su tam tikrais polinkiais, ir gerai, jei jis pataiko, kad jo darbas sutaptų su pomėgiu. Ir labai blogai, kai į  darbą eina ne kaip į šventę. Ar aš pataikiau - nežinau. Manykim, kad taip. Gal dar būčiau galėjęs būti ornitologu. Man beveik šešiasdešimt, o aš vis dar kaip vaikas: visą žiemą lesinau apie keturiasdešimt paukštelių, mažų kaip žvirbliukai. Ir dar dabar lesinu.