Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Penktą  kartą Šiauliuose vykusiame tarptautiniame aukštųjų mokyklų  studentų teatrų festivalyje „Po saule” Vilniaus kolegijos antrakursiai, vadovaujami Valentino Masalskio, pristatė austrų dramaturgo Peterio Handkės pjesę „Publikos išplūdimas” ir liko pritrenkti - publika buvo nekantri.    

O kaltę  už tai - už tokią publiką, už tokį nekantrumą  - prisiėmė Valentinas Masalskis, nors nėra Lietuvoje, o ir ne tik Lietuvoje, teatro ir kino režisieriaus, kuris nenorėtų, kad jo filme ar spektaklyje vaidintų aktorius Valentinas Masalskis. Nors nėra aktoriaus, kuris nesvajotų vaidinti jo režisuotuose spektakliuose. Kaip ir nėra studento, kuris nesidžiaugtų tokiu savo pedagogu.

Tad pokalbį su teatro metru Valentinu Masalskiu ir pradėjome nuo jo vaikų:

- Šiame festivalyje dalyvauja jūsų  studentais ar mokiniai?

- Manau, kad mokiniai. Nes kaip jie elgiasi, kaip jie daro, ką jie skaito, kuo jie domisi, man atrodo, kad jie - mano mokiniai.

Manyčiau, kad mūsų studentus irgi reikėtų padaryti savo mokiniais. Dėl to, kad mes juos išleidžiame studentais, tai blogai iš mūsų pusės. Aš kaltinu mus, ne juos, kad jie tampa studentais - pradeda studijuoti, studentauti. Bent save kaltinu.

Aš bandau juos auklėti per vieną paprastą dalyką - per seną užmirštą mūsų kultūros dalį - krikščionybę. Per krikščionybę ne kaipo regulą ir maldą, o per krikščionybės prigimtį - tarnavimą kitam, jos socialumą, jos nesavanaudiškumą, jos auką kitam žmogui.

O menininkas būtent toks ir turėtų būti - jis turi būti nesavanaudis, jis turėtų aukotis publikai, jis turi bandyti visą laiką ją apkrėsti prasme, išjudinti jos sielą, auginti jos dvasią, prasmę joje.

Jei mes prarasime krikščionybę, man atrodo, ir Europos kultūra praras viską. Mes dabar ir einame į tai, nes net Europos Konstitucijoje nepažymėta, kad mes - krikščionys. Man atrodo, tai yra labai svarbu.

Bet dar kartą  sakau - per krikščionybę kaip auką kitam žmogui, kaip tarnavimą kitam, kaip mokiniams nuplovimą kojų prieš  nukryžiavimą paskutinės vakarienės metu.

- Jūs tai galite sau leisti?

- Taip, galiu sau tai leisti. Aš bandau su mokiniais pasidalyti, darau jiems valgyti, mes valgome kartu, bandome bendrauti. Bandau dalytis tomis paslaptimis, kurias tik aš žinau, tuo, ką aš išmanau. Manau, kad tai mano pareiga.

- Pareiga - atiduoti savo apsiaustą?

- Ne apsiaustą. Aš turiu apsiaustą, knygų ir dar kažką - bet man nelabai daug ko reikia.

Mes bandome dalytis, nes manau, kad tokiu būdu, tik savo pavyzdžiu tu gali priversti juos pamatyti kitą alkstantį žmogų. Aš nepamiršau, kad pats nevalgęs buvau. Mane tik stebina, kad mes dažnai tai pamirštame, kad mes pasenstame ir pamirštame, kaip būdami studentai sukrisdavome miegoti ten, kur buvome. Mums nereikėjo gražių miegamųjų. Tai dabar mes negalime važiuoti su bet kokia mašina - surūdijusi mums netinka, reikia brangių markinių mašinų.

Taip atsiranda tas begalinis savanaudiškumas - jis užsiauginamas, jis neateina iš  jaunystės. Jaunystėje mes visi esame labai maksimalūs, visi gražūs,  svajotojai, o tik paskui mes pavirstame kažkuo kitu. Aš nežinau net kuo, kaip  tai pavadinti. Mes tiesiog užsiauginame savanaudiškumą. Ir su tuo bandau kažkaip kovoti.

- Užauginsite savo mokinius teatrui, bet ar dar yra teatro publikos?

- Pasakysiu paprastą dalyką - vėlgi aš kaltinu save, jei tos naujos publikos nematau. Aš kaltinu save, nes kažko laiku nepadariau, kažko nesustabdžiau, kažkur užleidau. Aš užleidau pozicijas televizijoje ir ją užkariavo toksai... Aš save kaltinu, o ne kažkokius ten siaurusevičius ar kitus jos vadovus - aš save kaltinu, kad leidau tai padaryti.

- Tai jau Dievo pozicija.

- Ne, ne Dievo. Negalvokit, kad aš kaltinu iš aukšto - gink Dieve, ne. Aš sakau, kad kalti mes - ir aktoriai, ir aš kaltas taip pat. Ir teatras kaltas, ir mes kalti. Kaip gražiai pasakė poetas, mes visi kalti prieš Dievą. Graži frazė.

Manau, jeigu mes prisiimtume sau kaltę, tai gal pasaulis būtų truputį  kitoks. Bet mes primetame kaltę, iškart kaltiname kitus. Mes kaltiname jaunimą. Kaltiname tuos lyg ir neišprususius žmones, publiką. Bet tai mes padarėme, mes atvedėme juos į laisvę. Į tokią laisvę.

- „Tokią”?

- „Tokią” - aš nesitikėjau, kad ji tokia bus. Aš stovėjau prie parlamento, Baltijos kelyje ne dėl tokios. Svarbiausia man joje trūksta teisingumo, nes maniau, kad bus teisinga ta laisvė. Juk man nuo vaikystės buvo sakoma: okupantas - rusų tautybės žmogus - mus valdo. O dabar man jo valdymas kelia net šypseną, nes jis buvo toli.

Dabar, kai mane valdo neišprusęs mano brolis, man sunkiau. Sunkiau, kai primeta pavyzdžiui, švietimo reformą: žmonės dar neišbridę iš paskolų butams statyti, o jau verčia vaikus už mokslą paskolas imti.

Taigi vaikui išeis skola po aštuoniasdešimt tūkstančių litų. Ir kaip ją atiduoti? Kiek televizijos režisierius turi uždirbti ir ką  turi dirbti, kad ją grąžintų ir dar vaiką užaugintų, ir turėtų namą, mašiną? To aš klausiu. Mes juk uždedam jam antrankius...

O ar aš  norėjau, kad emigruotų Lietuva? Ar aš galvojau, kad bėgs iš Lietuvos? Aš manau, bėga todėl, kad čia nėra teisingumo, teisybės nėra.

Kodėl nėra? Nes mes bijome pasakyti žodį už ją. Mes galime kaltinti teismus, visus arba mes pirmieji turime prabilti, pasakyti, kad teisybės nėra.   

- Per spektaklius prabilti?

- Visur. Per tavo laikraštį, per tavo mintį, per tavo žodį, per mano spektaklius. Jei mes visi susitarę pradėtume kalbėti apie tai, tai kokia mes būtume jėga. Bet mes bijome išdrįsti, bijome darbą prarasti, bijome tai to, tai to. Bijome būti apspjaudyti. Žymiai maloniau vonioje gulėti tarp putų.

- Sakydamas „mes” turite omenyje inteligentiją?

- O kas yra inteligentas? Man atrodo, kad tas, kuris pirmiausia išeina iš  savo kiemo, iš savo šeimos rato ir pradeda rūpintis ne tik savo vaiku, savo žmona, kaimynu, savo gražiu kiemu, savo savanaudišku gyvenimu, bet pradeda galvoti apie ateitį.

Tai ir yra kūrybinga dialektinė kultūra. Kultūra, kuri turi ateitį. O visa kita yra mirties kultūra.

Todėl aš  turiu išeiti iš savo kiemo, turiu pradėti galvoti apie upę, turiu galvoti apie Šiaulių gatvę, Kauno gatvę, Vilniaus gatvę, turiu galvoti apie mišką. Galų gale - ir apie Tėvynę, ir apie Europą. Apie viską. Bet pirmiausia iš savęs išeiti, iš savo kiemo. O mes dar esame tokiame sraigės kiaute...

Inteligentas ir yra tas, kuris atsisako savojo ego, kuris pradeda rūpintis  kitu.

Tačiau ko aš galiu reikalauti iš savo tautiečių, jei mano broliai menininkai, kurie, atrodo, turėtų nešti šviesą, pradėjo rūpintis tik savimi. Menininkai! Tai ko aš galiu reikalauti iš kaimiečio, baigusio kelias klases? Nieko. Ko reikalauti iš politiko, nors politika, anot Paberžės Stanislovo, yra sielvartavimas dėl kito? Ar mes tokių turime? Sielvartaujančių dėl kitų?

Man atrodo, menininkas turi būti sielvartaujantis dėl kito, su atvira žaizda  visą laiką vaikščioti. Ir tai yra labai sunku.

- Ar jūs kada nors šypsotės?

- Oi, juokiuosi, šypsausi. Tik dabar aš labai labai pavargęs po spektaklio. Maniškiai šiandien turėjo premjerą ir man buvo labai sunku, nes matau, kad spektaklį reikia trumpinti. Prieš trisdešimt metų  parašytą pjesę reikia trumpinti, nes žiūrovas darosi vis nekantresnis. Įsivaizduojate? Tik trisdešimt metų praėjo, o jis dar nekantresnis ir metaforos nepagauna. Jis nepagauna, kad teatras turi žaidimo taisykles, o viską priima lėkštai, bukai. O čia juk susirinko būsimieji... Aš pritrenktas biškį. Tačiau tame yra ir šviesulių. O mano vaikams, aišku, tai yra užsigrūdinimas.