Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vargu ar kas neatkreipia dėmesio šiemetinėje - 49-ojoje - šiauliečių dailininkų parodoje, atidarytoje Dailės galerijoje, į  Ričardo Garbačiausko aktus: tris figūrines sėdinčių, stovinčių nuogų merginų figūrų kompozicijas. Nors šiltas paveikslų koloritas, subtiliai pateiktas sudvasintas moterų nuogumas patraukia kiekvieno akį, garsiai šie aktai neaptarinėjami - nei kolegų per parodos atidarymą, nei šiaip vėliau užėjusių lankytojų.

Gal todėl, kad aktai retai, labai labai retai eksponuojami Šiaulių dailininkų parodose, nors sklinda kalbos, kad yra tapomi - tai sau, tai žinomam šiauliečiui kolekcininkui (o gal ir ne tik jam)...

Kodėl taip yra, kalbėjomės su šių aktų autoriumi Ričardu Garbačiausku - tapytoju, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros profesoriumi, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku, 49-osios šiauliečių dailininkų parodos organizatoriumi.

- Aktus pradėjau tapyti - intensyviai, kryptingai - prieš porą metų.

Manau, kad profesinis pasirengimas man leidžia daryti tai: moku piešti (nesakau, kad mano piešinys visada idealus), traktuoti figūrą paveikslo kontekste, kurti tam tikras kompozicijas. Tiesiog pamėginau atgaivinti visas savo profesines žinias.

Esu daręs visokių darbų  - ir gamtos interpretacijų, ir abstrakčių. Ir nedidelių formatų  aktų prieš keletą metų.

- Pozuotojų nereikėjo nė vienam paveikslui - tapiau iš patirties, iš atminties, iš vaizduotės.

Aktus kūriau jau studijų  laikais: tuomet profesinis parengimas buvo ganėtinai kietas, nes studijavome šešerius metus, o ne ketverius kaip dabar, ne trejus - kaip kolegijose.

Taigi šešerius metus kiekvieną  dieną lankai piešimą, tapybą, o nuo antrojo kurso jau normaliai studijavome žmogaus figūrą iki pat studijų pabaigos. Tai ir davė savo - patirties, o patirtis yra viskas.

- Kaip? Normaliai - nė kiek nenustebo.

- Nežinau kolegų nuomonės. Buvo tokių replikų - viena kita: ai, čia amžius savo daro... Bet tai, aišku, juokai.

- Ir iš tiesų -kartais pats gruntuoju: kai pristingu drobės, perkuosi vadinamąjį žalią  drobę ir gruntuoju.

O kaip pavyksta viską  suderinti? Daug metų Šiaulių universiteto Menų fakultete buvau dekanas, prodekanas ir katedros vedėjas ir šios pareigos surydavo masę laiko - jo negalėjau skirti kūrybai.

Dabar esu tik profesorius ir tai atima jau mažiau laiko, nors irgi esu įpareigotas - pasirodyti ir užsienio galerijose, turėti mokinių, atlikti daug kitų darbų.

Be to, yra dar darbas Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriuje, ir nors iš  šalies galbūt taip neatrodo, bet darbo būnant skyriaus pirmininku netrūksta: reikia rengti parodas, sudarinėti įvairias sutartis, tvarkyti buhalteriją. Štai ir knygą apie šiauliečius dailininkus išleidome - tai pusė metų organizacinio darbo...

Patys žinote, kad tarnybiniai reikalai niekam nėra įdomūs, bet kiek jie suryja laiko.

Tačiau dabar esu labai laimingas - turiu daugiau galimybių ir laiko kūrybai. Todėl ir studiją  išsikeičiau į didesnę - jau galiu   kurti daugiau ir didesnių darbų. Tam yra šeštadieniai, sekmadieniai, popietės.

- Būtų sunku, jei dirbčiau vienas. O dabar turiu šaunią padėjėjų komandą - tarybą. Štai ir šią didelę (45 autoriai) metinę  šiauliečių dailininkų parodą kolegos iš tarybos padėjo išeksponuoti, o tai nėra lengva. Šie žmonės - Edita Sudžiutė, Valdas Barakauskas, Arūnas Uogintas, Bronius Rudys - padeda be jokio atlygio, nors yra labai užimti.

Dabar visi siaubingai užimti, visi kolegos dirba įvairiausius darbus, ir ironija: kuo darbų  daugiau, tuo pinigų mažiau.

- Reikia labai susikaupti, atsiriboti nuo kasdienybės. O išėjęs nebegali skaičiuoti kūrybai skirtų valandų. Jei turi tik vieną valandą - į  dirbtuvę nubėgęs nieko nepadarysi, dvi valandas - irgi nieko. Į studiją turi eiti atsipalaidavęs, žinodamas, kad kūrybai turi visą dieną ir kitą dar dieną.

Tik tada paveikslas - sumanymas ir jo realizavimas - sparčiai pajuda į priekį. Tik tada, kai nėra psichologinės įtampos, kad reikia viską mesti ir kažkur bėgti su reikalais.

- Buvo, buvo - iš dramatinių  jaunystės ieškojimų, iš tam tikrų madų tendencijų. Mes, dailės studentai, kaip ir visi šios srities studentai, ieškojome, dramatizavome - mus egzistencinės problemos tada kamavo. Buvome dramatiški, nors nebuvome nei kažko tokio išgyvenę, nei ką - tik stengdavomės tokie atrodyti.

Jau daug vėliau aš, įgijęs patirties, tai supratau. Prisimenu,  kaip profesorius Vincentas Gečas sakė: „Klausykit jaunuoliai, niekam neįdomios jūsų psichologinės vidinės dramos. O jei dėl kritikų norite draskytis, tai draskykitės. Bet kas iš to: nei būsite kam reikalingi, nei kas jūsų darbus pirks...“

(Aišku, tai buvo pasakyta tam tikrame komerciniame kontekste. Nors nei tada, nei dabar niekas jaunų ir nežinomų menininkų darbų neperka. Kol neišeini į platesnę erdvę, tavęs niekas nepastebi: vienas, kitas pasidomi, ir tiek...)

Aš tada ir pagalvojau: iš tiesų kam tie tamsūs koloritai, juk šviesų paveikslą  padaryti yra žymiai sunkiau. Sunkiau ir nuotaiką sukurti, sunkiau ir subalansuoti.

Taigi aš jau seniai nedarau tamsių, dramatiškų darbų. Gal tik vieną, kitą.  

- Kabo. Bet tik vienas, kitas. Juk negaliu ilgai dirbtuvėje kurti, o paskui dar ilgai namuose į juos žiūrėti, lyg būčiau kokį didžiulį atradimą padaręs.

Nors ir šiaip namuose nedaug ir kitų autorių paveikslų. Tiesiog nesukaupiau jokių kolekcijų per gyvenimą. O ir niekada tokio tikslo neturėjau.

- Dar nenorėčiau jų  išleisti iš rankų, nes šie aktai sudaro dalį mano pastarųjų  metų kūrybos kolekcijos. O kolekciją dabar, liepos mėnesį, ruošiuosi vežti į Latviją, į Liepojos muziejų  - ten bus mano personalinė paroda. Nelabai didelė paroda - gal 18 darbų.

- Aišku, be kritikų, be viešos erdvės, be atsiliepimų spaudoje menininkui sunku save įtvirtinti. Tačiau, kaip sakoma, geriausia reklama, kai nereikia jokios reklamos.

Nors tame kontekste, kuriame aš gyvenu ir kuriu, kritikų atsiliepimai šį tą reiškia. Tačiau šiandien su kritikais, ypač jei šiauliuose gyveni, Šiauliuose darbus rodai, sudėtinga...

Planuoju kitais metais savo parodą surengti Vilniuje - tai ten galbūt koks kritikas ir pastebės. Bet, žinot, visur reikalingi asmeniniai ryšiai. Niekada nebus taip, kad štai tave - tokį grynuolį - pamatė ir nusprendė: reikia apie tave būtinai parašyti. Niekas dėl tavęs galvos nesuka: dailininkų yra daug, ir įsitvirtinusių ir ne, todėl niekas dėl naujo veido galvos sau nelaužo. Na, nebent matytų kokį skandalingą variantą.

- Nebūtinai. Kažkokį  įdomenį, nekasdienį, išskirtinį, talentingą,  vertingą, apie kurį būtinai reikėtų kalbėti.

Todėl aš per daug vilčių  nededu į kažkokius ypatingus kritinius atsiliepimus ir daug tam reikšmės neteikiu - tiesiog dirbu. Laikas ne begalinis - metai bėga, būtų gerai savo darbus parodyti ir platesniame kontekste. Bet gali ir nebūti jo - aš ir pats žinau, ką padarau.

O parodą gali įvertinti daugelis - arba ji brandi, ar paviršutiniška, ar prasta, ar yra joje meno, ar ne...

- Gamtos duota moteriai būti gražesnei negu vyrui. Esu giliai tuo įsitikinęs.

Nors ir moterį visokią  galima pateikti - ir negražią, ir antiestetišką, ir nepadorią, ir kokią tik nori. Žiūrint, ką matai ir ką nori akcentuoti paveiksle. Galima ir vyrą gražų pateikti, ir  moterį galima sudarkyti iki neatpažįstamumo. Tai nuo menininko pozicijos priklauso, nuo jo pažiūrų, nuo jo estetinio pasirinkimo.

- Taip, grynų aktų  kaip ir nebūna. Bent ryškių pavyzdžių ir nežinau. 

Taip, mūsų visuomenė yra davatkiška. Absoliučiai. Prieš kiek laiko vieną aktų parodą net norėjo uždaryti: girdi, vaikučiai čia gali ateiti.

O juk atrodo, kad esame persisotinę  viskuo - vizualinės informacijos yra jau tiek ir tiek iš žiniasklaidos, juk atrodo, ką čia benustebinsi tais aktais, bet mūsų mene jų kaip ir nėra. Ir nežinau kodėl. 

Keistas tas mūsų visuomenės požiūris į aktus mene. Keistas.