„Meilei nėra laiko”, - tikina prasibrauti į Olimpines žaidynes siekianti devyniolikametė.

 

 

 

Aušra LAURINKIENĖ 

Vijolių  sporto mokyklos abiturientė Indrė Bubelytė –  ne tik tituluota imtynininkė, kurios sąskaitoje „guli” begalė  medalių ir įvairiausių apdovanojimų, bet ir kovą  festivalyje „Kino pavasaris” pristatyto režisierės Kristinos Inčiūraitės filmo „7 nuodėmės” aktorė. Bet apie viską – iš pradžių...

Valstybinio istorijos egzamino išvakarėse dvyliktokę randame ne bendrabučio kambaryje įnikusią į vadovėlius, o prakaitą liejančią  antraisiais namais tapusioje „Atžalyno” imtynių salėje. Plačia šypsena mus sutikusi žavinga šviesiaplaukė nė iš tolo neprimena pergalę po pergalės ant imtynių kilimo „skinančios“ sportininkės. Pakvietusi mus į persirengimo kambarį, Indrė atvirai papasakojo apie intrigas merginų koletyve, pasidalijo aktorinio darbo įspūdžiais ir atskleidė labai skaniai kepanti čeburekus...

Emocionali, darbšti ir užsispyrusi – tokiais trimis žodžiais save apibūdinanti imtynininkė pasakojo, kad pasiūlymo fimuotis sulaukė Vilniuje, kur tuomet vyko Europos suaugusiųjų čempionatas: „Prieš varžybas sulaukiau režisierės K. Inčiūraitės skambučio. Ji man pasiūlė nusifilmuoti jos statytame filme „7 nuodėmės”. Nė kiek nedvejojusi sutikau ir iškart pagalvojau: „Vau, galėsiu pajusti, ką reiškia vaidinti filme”.

Į filmo premjerą susirinkusiesiems K. Inčiūraitė prisipažino, kad „filmui ją  įkvėpė Kurto Weillo ir Bertolto Brechto 1933 metais sukurtas baletas su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės”, kuriame buvo pateikiamas dvilypės moters portretas. Šis kūrinys ir tapo filmo pagrindu. Portalui Viskas.lt režisierė sakė, kad ji su moterimis dirbo ir kurdama savo ankstesnius darbus, tad šį kartą taip pat pagrindine filmo ašimi liko moteris, jos identiteto nagrinėjimas. Moters dvilypumo, jos vidinės kovos, kovos tarp „šviesos ir tamsos” idėja iš baleto su dainomis perkelta į filmą. Taip pat, kaip ir vokiečių autorių kūrinyje, aplankyti septyni Lietuvos miestai ir aptartos 7 mirtinos nuodėmės: tingumas, puikybė, kerštas, apsivalgymas, gašlumas, godumas, pavydas”.

Šiauliai – vienas iš tų miestų, kuriuose lankėsi filmavimo grupė. „Atžalyno” sporto mokyklos imtynių salėje praėjusią vasarą sportininkės Indrė Bubelytė ir Giedrė Blekaitytė prieš kamerą dalijosi mintimis apie vieną iš nuodėmių – tinginystę. „Ar buvo sunku? Ne, buvo labai įdomu. Paimtyniavusios sugulėme ir kalbėjomės apie tai, kad mes – ne tinginės. Juk visas vasaras pardavėme imtynėms!” - juokiasi Indrė.

Troškūnų  kaime prieš devyniolika metų gimusi sportininkė imtynininkės karjerą pradėjo Anykščiuose, pas trenerį A. Kriščiūną. Po kelerių metų, 2006-aisiais, pakviesta Lietuvos moterų imtynių rinktinės trenerio Aivaro Kaselio, atvyko į Šiaulių sporto mokyklą „Atžalynas” ir pradėjo mokytis „Vijolių” vidurinės mokyklos sportinėje klasėje. Anot stratego, jau po vienerių metų treniruočių rinktinėje Indrė tapo viena iš lyderių, o kiek vėliau jai buvo patikėtos komandos kapitonės pareigos. Pati mergina, paklausta, kur slypi jos sėkmės paslaptis, droviai šypteli: „Patekau pas nuostabius trenerius”.

Niekada nesvarsčiusi, ar imtynės - mergaitiška sporto šaka, ar ne, Indrė iškart atvėrė joms savo širdį: „Imtynės patiko, o ir sporto šakų didelio pasirinkimo gimtajame miestelyje nebuvo. Čia kiekvienas turi kovoti už save, negalima simuliuoti, tinginiauti. Imtyniaujant lavinamas ne tik kūnas, kaip daugeliui atrodo, bet ir mąstymas. Visuomet reikia apgalvoti, kaip apgausi priešininką”. Indrė neslepia, kad baigusi mokyklą bandys įstoti į Šiaulių universitetą ir ateityje ugdys jaunųjų imtynininkių kartą...

„Indrė puikiai sugeba derinti treniruotes ir mokslus. Būdama viena iš geriausių imtynininkių Lietuvoje, ji – ir geriausiai besimokanti Vijolių vidurinėje mokykloje. Per „Paskutinio skambučio” šventę mokyklos direktorė Indrę, dvylika klasių baigusią be aštuonetų, apdovanojo padėkos raštu už gerą mokymąsi”, - auklėtine didžiuojasi A. Kaselis.

Nenuostabu, besirengdama abitūros egzaminams, Indrė spėja „sustyguoti”  visas pareigas ir savaitgaliais startuoti tarptautiniuose imtynių turnyruose, kurie būtini ruošiantis Europos ir pasaulio čempionatams. Indrės Bubelytės imtynių „sąskaitoje” - vienas pasaulio ir keturi Europos čempionatai,  septyni  „FILA” A klasės, penkiasdešimt du tarptautiniai turnyrai ir dvylika Lietuvos įvairių amžiaus grupių čempionatų. Per 2009 kalendorinius metus Indrė 63 kartus kovojo dėl geriausios vardo, 44 kartus laimėjo kovas, pelnė šešis aukso ir po tris sidabro bei bronzos medalius.

„Indrė yra nacionalinės rinktinės narė, Lietuvos Olimpinės rinktinės kandidatė, planuoja studijuoti Šiaulių universitete, tad mūsų sportinis kelias ir toliau planuojamas keturmečiais ciklais, o pats didžiausias tikslas – patekti į Olimpines žaidynes 2010 ar 2016 metais. Žmogui, kuris stengiasi siekti savo tikslo, atiduodi dalį savęs. Šiuo metu su Indre praleidžiame daug laiko, rūpinamės ja, turime daug bendro, ji tapo mūsų kūnu ir krauju”, - vienbalsiai tvirtina treneriai Aivaras Kaselis, Vidmantas Žibutis bei sporto psichologas Andrius Stočkus.

 

- Mano diena? Hmm... - svarsto sportininkė. – Kasdienybė. Tai – mokykla, namai, treniruotės, namai ir vėl viskas iš naujo...

- Sunku su tais pasimatymais. Reikia kiekvienąkart suderinti su auklėtoja, kad galėtum grįžti vėliau, nei dešimtą valandą vakaro.

- Nežinau, - nenoriai atsako imtynininkė. - Tuomet maniau, kad myliu, bet dabar tai atrodo labai juokinga. Dabar – ne meilės galvoje, o tikslų siekimas.

- Tas pats, - juoku prapliupo sportininkė. - Dažniausiai pykstamės dėl imtynių, bet būna ir kitokių situacijų, nesutampa charakteriai. Kaip ir kiekviename kolektyve, nevengiame viena kitą apkalbėti, aptarti, kaip kuri atrodo. Nenuostabu, kur daugiau nei du – ten ir apkalbos. Galiu pasakyti, kad šiemet mūsų kolektyvas – pats nuostabiausias.

Žinoma, būna visko... Susipykstame dėl visokiausių niekų, viena kitą erziname... Geriausia, kai imamės skirtingose svorio kategorijose, tada nėra jokios konkurencijos. Natūralu, kad imdamasi su savo kolektyvo nare, nori nenori, šiek tiek ją saugai... Nors mano pirmasis treneris nuolat kalė į galvas: „Ant kilimo jūs – priešės, o nulipusios būkite nors ir geriausios draugės”.

- Manikiūro ir pedikiūro mums nelabai reikia. Gražūs nagai man neauga, tai per daug ir neimu į galvą, kad negalima jų auginti. Žinoma, prieš kokias šventes stengiuos juos labiau prižiūrėti, tačiau tuomet turiu saugotis, kad kam neįbrėžčiau imtyniaudama ir nelieptų nusikirpti. Pastaruoju metu grožio procedūroms skiriu daugiau laiko – artėja išleistuvės...

- Patekau į  nuostabių trenerių rankas. Juokauju, kad Aivaras Kaselis – ir mama, ir tėtis. Būna, kad juokais per Motinos dieną  nusiunčiu jam sveikinimą trumpąja SMS žinute.

- Valgau viską, kas man skanu, – kvatodama atsako sportininkė. - Mėgstu sukiotis virtuvėje. Atskleisiu, kepu labai skanius čeburekus...

Seniau, kai gyvenau su tėvais, dažnai tą darydavau, o dabar to pasigendu... Retai grįžtu į Troškūnus, tad tėvai lepina ir neleidžia nieko daryti... Nors kartais labai norėtųsi paravėti daržą, - atskleidė ožką melžti mokanti sportininkė.

- Ne, bet kartą mokiau klasės draugą imtis. Manau, jam patiko. Kartais vaikinai erzina, prašo parodyti raumenukus, traukia per dantį.

- Tokių  nutikimų nepamenu, o ir traumų, ačiū Dievui, pavyko rimtų išvengti, - į medinį suolą triskart pabeldžia Indrė. Tiesa, kartą, prieš išvyką į Gruziją, buvo dingęs mano pasas. Buvo streso ne tik man, bet ir tėvams bei treneriams. Galų gale radome jį vienoje iš kuprinių.

- Svajonių turiu daug, bet pati didžiausia – patekti į Olimpines žaidynes. 

 

Net ir interviu dieną per ištvermės ugdymo treniruotę fotografo paprašyta bėgti pirma, Indrė neslepia išgirdusi kitų sportininkių  replikų: „O, žvaigždė...” 

 

 

Vadimo SIMUTKINO ir Tado JUODŽIUKYNO nuotr.