Į klausimus atsako Ričardas Abelkis, Lietuvos automobilių sporto federacijos tarybos narys, automobilių sporto klubo „Slikas” prezidentas, šalies autoralio čempionas.

- Jeigu būtų  įmanoma laiku sugrįžti atgalios: ką per vis labiau norėtumei pakeisti savo gyvenime?

- Atvirai pasakius, nelabai ką ir norėčiau keisti. Gal tik kokias smulkmenas, bet pagrindiniai dalykai mane tenkina... Nelabai turėčiau ką keisti.

- Ko gyvenime bijai labiausiai?

- Esu bebaimis (juokiasi).

- Tada gal išduosi, koks yra pats didžiausias tavo trūkumas?

(Pauzė) - Gal, sakykim, turiu tiek daug visokių pareigų bei įsipareigojimų, jog kartais pats patikiu esąs labai svarbus (šypsosi).

- Ar esi linkęs lenktyniauti ne trasoje, t. y. gatvėje, darbe, šeimoje, prie vaišių stalo ar pan.?

- Pasakysiu šitaip: šiame pasaulyje viską įmanoma palyginti, o jeigu taip yra, kažkas bus atsiliekantis, o kažkas – pirmaujantis. Šiuo požiūriu lenktyniaujame visi ir nuolatos. Nori to ar nenori.

- Kuo autoralio trasa panaši į gyvenimą?

- Nulėkei nuo trasos, jeigu įmanoma, užvažiuoji ant kelio ir vėl tęsi lenktynes. Taip ir gyvenime: suklydai, jeigu yra galimybė - atitaisai klaidą, ir toliau mini pedalą...

- Ar laikai save geru žmogumi?

- Šito reikėtų klausti ne manęs, bet aplinkinių, draugų, kolegų. Žinoma, aš manau, jog esu pats geriausias, tik apie tai niekam nė žodžio... (Juokiasi)

- Ar sutiktumei atiduoti visą savo turtą už  galimybę su mylima moterimi negyvenamoje tropikų  saloje praleisti keletą metų?

- Su mylima moterim? Keli metai gal per daug... Per tiek laiko, žiūrėk, dar taps nebemylima, kas tada? Vis dėlto būčiau linkęs atsakyti kažkieno žodžiais „Kam svetima beprotybė, tas neįstengs atlikti nieko didingo”. Rusiškai toji frazė skamba gražiau, bet prasmė aiški...

- Situacija: ilgai taupei pinigus retam, brangiam automobiliui, tačiau paskutinę  minutę jų paprašo uošvė  – reikia operacijai. Kaip pasielgsi?

- Investuoti į uošvės sveikatą reikštų kenkti pačiam sau. Juokiuosi... Tai juodas humoras. Iš tikrųjų uošvę labai myliu ir gerbiu (Tikiuosi, ji šių eilučių neskaitys).

- Trimis žodžiais apibrėžk savąjį  moters idealą...

- Ilgos kojos, didelė  krūtinė, graži šypsena. Intelektas? Negi žaisiu šachmatais?..

- Koks buvo pats nemaloniausias tavo gyvenimo nuotykis?

- Grįžęs iš armijos, po savaitės, avarijoje užmušiau žmogų. Gerai nors tiek, kad avarijos kaltininkas buvau ne aš...

- Kas gyvenime teikia visų  didžiausią palaimą?

- Reikia pagalvoti... Man pats gyvenimas teikia palaimą: turiu mėgstamą darbą, hobį, turiu du sūnus...

- Apie ką  pirmiausia pagalvoji atsibudęs rytą?

Kadangi man jau keturiasdešimt, ima mausti nugara. Šįryt prabudęs pagalvojau: „O juk vakar labiau skaudėjo!” (Juokiasi)

- Ir paskutinis klausimas: kaip tave pravardžiuodavo mokykloje?

- Vyresnėse klasėse vadino Mariaku, nes užsiiminėjau akademiniu irklavimu. O pradinėse mane pravardžiuodavo Zuikis. Ne, nebuvau bailus, tiesiog labai greitas”.

Visokiais klausimais pašnekovo galvą kvaršino ir dar į akis įkyriai blyksėjo Romualdas  BALIUTAVIČIUS