Romualdas BALIUTAVIČIUS

Paradoksalu, bet šiandienos visuomenėje geri darbai kitiems atrodo įtartinai, dažnai nesuprantamai, o juos išsaugoti darantys – keistuoliai ir „baltos varnos”. Per televizijos žinias išgirdę, jog kažkas kažką  apiplėšė, davė kyšį ar panašiai - nebūtinai pritariame, tačiau ir klausimų didesnių nekyla: anas norėjo lengvo gyvenimo, norėjo pasipelnyti – gaus, ko nusipelnė. Viskas čia aišku. Tačiau sužinoję, jog kažkas kažkam padėjo, arba, tarkime, gatvėje radęs piniginę žmogus ilgai ieškojo savininko ir, galiausiai, viską atidavė ligi paskutinio cento, dažnas suklūsta: „Ot, koks keistuolis! Įdomu, ko jis siekia?”

Trisdešimties dar neturinti šiaulietė Kornelija Kurlianskaitė teigia, jog padėti artimui yra savaime suprantama ir tas jai įdiegta nuo mažumės. Matyt, todėl ją dažnai išvysime lankant gydymo įstaigose gulinčiuosius arba neturtingų šeimų vaikus, su jos pačios surinktais žaislais, pagal savo galimybes rengiant kitokias labdaringas akcijėles... Ir taip jau dešimtį metų.

Pokalbio pradžioje Kornelija rodo „Trečiojo amžiaus universiteto” diplomą, liudijantį, jog ji išklausė paskaitų ciklą apie žmogaus sveikatą, kaip padėti neįgaliam, kaip slaugyti, kaip kovoti su žalingais įpročiais, ir t. t.

„Matyt, poreikį padėti kitam žmogui man įdiegė močiutė, kuri gyveno kartu, - prisimena Kornelija. - Su ja dažnai eidavome į pamaldas bažnyčioje. Prie vartų sėdėdavo elgetos. Močiutė duodavo man pinigėlių, kad jiems galėčiau įmesti į kepurę arba ištiestą ranką su skardine. Kaskart gavusi savo nedidelę pensiją, ji dalį pinigų duodavo man, kad nuneščiau ir atiduočiau vargšams. Taip gal penkerius metus kiekvieną mėnesį turėjau šitokią pareigą. Močiutė sakydavo: „Vaikeli, jeigu padėsi žmonėms, būsi pati žymiai laimingesnė, ir Dievas tau atlygins”. Tuo ir vadovaujuosi, nors, žinoma, iki galo atsakyti kaip viskas „veikia” būtų sunku”.

Mergina nuo mažens turėjo sveikatos problemų, ilgą laiką teko praleisti Maskvos klinikose, kur atliko sudėtingą operaciją. „Turbūt ten į pasaulį pradėjau žiūrėti kitomis akimis, išmokau pakovoti už save, - teigia ji. - O pirmąkart nuvežta dargi nemokėjau kalbos, dažnai skriausdavo kiti vaikai, stovėdavau kampe ir žliumbdavau, kol vieną dieną viskas pasikeitė”.

Vėliau mergina baigė padavėjų-barmenų kursus, tačiau dirbti neleido silpna sveikata. Greičiausiai dėl tos priežasties, kaip ji pati sako, iki šiol neturi ir širdies draugo. Tačiau nenusimena – juk visas gyvenimas dar tik prieš akis!

Kornelija sako nevengianti stokojantiems nupirkti duonos. O sykį, gatvėje pamačiusi gulintį žmogų, nepraėjo, netarstelėjo atsainiai, kaip dažnai būna: ”Et, girtas voliojasi!” Priėjo, iškvietė medikus, palaukė, kol tie atvažiavo. Atrodytų, smulkmena, nežymi detalė, tačiau ne tiek jau mažai pasakanti apie ją pačią. „Net jeigu ir išgėręs, ką tai keičia? Paskui esu sutikusi jį gatvėje. Norėjosi pasisveikinti, pakalbinti, bet nepriėjau. Nusprendžiau, jog taip bus geriau,” - šypsosi Kornelija.

Mergina teigia nepriklausanti jokioms labdaros organizacijoms ar pan. Viską daro pati ir vedama vidinio impulso. Organizuotose struktūrose, sako, įžvelgianti biurokratines kliūtis, kai kiekvieną veiksmą turi derinti su aukščiau stovinčiais, tai iš tikrųjų yra kliūtis, o ne pagalba ką nors darant.

Paklausinėja draugių, pažįstamų, gal kas turi ką atliekamo, pavyzdžiui, žaislų? „Kam tau šitiek žaislų? Bene dešimt vaikų  turi?” - kartais girdi. Surinkta labdarėlė perduodama tiems, kam jos labiausiai reikia. O savo turėtus minkštuosius žaislus Kornelija sako seniai išdalijusi...

Mergina nėra linkusi kaupti turtus ir nesureikšmina materialių vertybių.  Štai kartą iš užsieniečio gavusi 20 eurų bei pridėjusi keletą savo sutaupytų litų, už tuos pinigus nupirko bilietus į teatrą – išdalijo juos sunkiai gyvenančių šeimų vaikams. Juk patys jie niekada ten nenueitų... „Matant šypsenas žmonių, kuriems padėjau, norisi nesustoti ir toliau pagal išgales jiems padėti”, - sako Kornelija.

„Ar visada visi tik šypsosi? Gal prisimeni ir kitokių atvejų?” - klausiame.

„Sužinojau apie vieną vargstančią merginą, našlaitę, - pasakoja Kornelija. - Abi nuėjome į Socialinės rūpybos skyrių. Padėjau užpildyti popierius ir po kelių dienų ji atėjo atsiimti pinigėlių – vienkartinės pašalpos. Nežinau, ar iš didelio džiaugsmo, ar dėl kitokių priežasčių, ji pasiėmė pinigus ir spruko pro duris - tiek ir bemačiau”, - juokiasi pašnekovė.

Būta ir dar vieno gana įdomaus atvejo, kurio tikrumu, pasak Kornelijos, suabejoja dažnas. Ir vis tik tai buvo. Vieną 2006 metų dieną  sustojo turistinis autobusas, berods, iš Suomijos, iš kurio ėmė lipti žmonės. Pamačiusi netoliese Korneliją, pribėgo viena moteris: paprašė nedidelės paslaugos.  Netrukus visa turistų grupė nusekė paskui ją. Kiek vėliau toji moteris mūsų pasakojimo heroję nusivedė į kavinę ir  atsisveikindama padovanojo savo kailinukus. Tiesiog nusivilko ir atidavė. Namiškiai sunkiai patikėjo jos pasakojimu: negali būti! Vis dėlto buvo. Kailinukai iki šiol kabo  spintoje – trumpi ir nelabai tinka. Mergina tikisi juos parduoti, o gautus pinigus skirti labdarai.

O visai neseniai su surinktais žaisliukais mergina lankėsi Tuberkuliozės ir plaučių  ligų ligoninėje. Ir tolesnį savo gyvenimą ji sako matanti pagalbos artimui šviesoje. „Kas iš to: žmonės turi pinigų, tačiau jie nelaimingi”, - sako Kornelija.

Angliškai, rusiškai ir kažkiek prancūziškai kalbanti Kornelija mėgsta keliauti. Lankėsi Prahoje, Paryžiuje, Vienoje bei kituose Europos miestuose. Paklausta, kas labiausiai įsiminė iš kelionių įspūdžių, teigia jog tai, kaip olandai auklėja savo atžalas. Štai mažas berniukas parduotuvėje ėmė mamos prašyti nupirkti jam mašinėlę. „Tu jų ir taip daug turi, - sako vaikui mama, - o kiti neturi nė vienos. Gal šį kartą palikime jiems?” Ir abu ramiai nueina – be isterijos, be ašarų.

Kitas pomėgis – domėjimasis įžymių žmonių gyvenimu. Be to, esant galimybei, Kornelija sako mėgstanti įsiamžinti fotonuotraukose kartu su įžymybėmis. Kas renka autografus, ji – štai tokias nuotraukas, kurių turinti visai solidų pluoštelį...

Linkusi bendrauti Kornelija tvirtina per atstumą jaučianti, koks yra žmogus ir vengianti nenuoširdžių, dviveidžių bei tų, kurie pernelyg verkšlena dėl ištikusių problemų. Sykį vienam tokiam Kornelija pasiūlė kartu nuvažiuoti ir pamatyti dializės procedūras kenčiančius ligonius. Gal tada ir asmeninės problemos mažesnės pasirodytų? Tas nesutiko...

„Rankas, kojas turi, saulę danguje matai – argi to maža?” - šypsosi ji.