Sūpuoklėse su dukra Kristina. Romualdas BALIUTAVIČIUS
Pardavęs butą kalvis Andrejus Šimkus su šeima gyvena vienkiemyje, netoli Rėkyvos. Čia nuolatinis kontaktas su gamta bei ramybė, poilsis nuo miesto triukšmo. Nedidelį namuką supa pavyzdingai sutvarkyta aplinka ir paties kalvio rankomis sukurti metalo dirbiniai. Daug išmonės. Daug fantazijos ir darbo įdėta, tačiau pats A. Šimkus to pernelyg nesureikšmina, tik prasitaria, jog artimųjų paprašytas ne vieną savo kūrinį yra padovanojęs...
Idėjų kūrybai teikia gamta
„Esu savamokslis, - sako kalvis. - Kalvyste užsiiminėjo mano tėvukas. Iš jo išmokau šio amato pagrindų. Yra 5 hektarai žemės – ne kažkiek paūkininkausi, labiau dėl savęs. O kalvystė - ir poilsis, ir galimybė užsidirbti papildomą litą. Tačiau pastaruoju metu jeigu ką ir darau, tai tik sau, nes, padidinus mokesčius, kalvyste, kaip verslu, užsiiminėti nebeliko prasmės. Norėdamas dirbti, turi valstybei sumokėti nemenką sumą. Brangi įranga. Pneumatinis kūjis, dargi vienas iš pigesnių, kainuoja 19 tūkstančių. Kada atsipirks? Patentas su visais mokesčiais – 500 litų per mėnesį. O dar elektra, dar metalas, įrankiai... Belieka mosuoti po senovei kūju, tačiau šitaip ne kažką tenukalsi – tik savo malonumui. Todėl jau metai, kaip esu bedarbis - gyvenu iš to, ką pats užsiauginu...”
„Ar sunku prakalbinti metalą?“
„Žinot, kai pasižiūri, atrodo paprasta, tačiau kai reikia sugalvoti, mosuoti kūju, nėra lengva. Daug ką esu išdalijęs, gal todėl pradėjau kurti didesnius dalykus, kurių ant pečių neišsineši...” (Šypsosi)
Kiemo kampe – valtis, o šalia jos - įmantrus, A. Šimkaus nukaltas, stovas su katilu. Išsivirus žuvienės jos čia pat valtyje gali ir paragauti. Tačiau kalvis teigia neapsiriboja tik žuviene, bet taip pat verda ryžius ir kitokius patiekalus.
Kiemo vidury – didelis metalinis laumžirgis. Kaip gyvas, tik daugybę kartų padidintas. Meniškos metalinės rožės, žvakidės, stovas šampanui ir kitokie dalykai, liudijantys apie gerą juos sukūrusio žmogaus skonį bei fantaziją.
Yra čia ir karietą primenanti šašlykinė, po kuria padėtas glėbys beržinių malkų, o du metaliniai supamieji krėslai – atrodo tik ir laukia svetelių. Sūpynės, ant kurių šio gražaus vienkiemio šeimininkas prasitaria mėgstąs pasėdėti vakarais, pasiklausyti gamtos, pamąstyti, pabūti vienas arba su žmona Danute. Virš sūpynių – žybsi akys įspūdingo dydžio kaldinto voro, kurį sutemose visai nesunku palaikyti nežinia iš kokio pasaulio atklydusia būtybe. O iš abiejų pusių – dideli metaliniai vazonai gėlėms, kurių kieme matėme ir daugiau...
Kitą metalinį voratinklį ir vorą – elektros lempą matėme prie namo prisišliejusioje stoginėje, kuri papuošta kalvystės ornamentais, primenančiais augalo šakeles. Ne tik gražu, bet ir saugo nuo neprašytų svečių, kurie, pasak A. Šimkaus, kartais užsuka... Ir tie patys suolai bei stalas, prie kurio prisėdome, papuošti įmantriais raityto metalo elementais. Tikrai gražu.
Buvo ir daugiau: stoginė, medžiu ir metalu papuoštas šulinys, lauko virtuvė su nendriniu stogu, virš kurios, pastvėręs žibintą, skrenda metalinis šikšnosparnis, medžio trinkelėmis grįstas takas bei pinta tvorelė. Daugelį idėjų kūrybai A. Šimkus teigia nužiūrėjęs iš gamtos, o po to jas atgaivinęs metale.
„Žmonės puola prie metalo, kaldinasi metalines tvoras, tačiau aš labiau vertinu gyvą tvorelę iš žilvičio vytelių, - džiaugiasi šeimininkas, kurio kieme matėme ir daugiau gamtinės medžiagos – akmenų, augalų, sausuolių ir kt. Viskas čia „įsipaišo” į harmoningą visumą. A. Šimkus teigia daugiau dėmesio aplinkai pradėjęs skirti gana neseniai, nes anksčiau per darbus vis nebūdavo laiko. Vengiąs kičo, tokio, kaip plastmasinės gulbės arba betoniniai elniai – vien tai, ką sukuria gamta ir jis pats.
Augina „pamainą”
Šeimininko pakviesti užeiname į vidų. Ir čia randame kur paganyti akis. Be metalo, esama nemažai medžio dirbinių, nes A. Šimkui nesvetima ir medžio drožyba - ilgą laiką dirbo eiguliu. „Būna, surandu miške įdomesnę šaką, suteikiu jai driežo ar kitokio gyvio pavidalą. Man tai teikia malonumą, ir kitiems yra ką pažiūrėti, - šypsosi žmogus, savo laiku daręs meniškus medinius rėmus namų numeriams, įmantrius medinius krėslus ir kt. Paskui paviliojo metalas... Dvidešimt metų mojavo kūju. Kalė sau, kalė ir kitiems - balkonus, tvoras...
Klausydamiesi pasakojimo apžiūrime drožtus kryželius su Nukryžiuotuoju, apsinuoginusios moters figūrėlę – pakabą rankšluosčiams (jeigu teisingai supratome paskirtį), bei kitokius įdomius dalykus. Čia pat auksarankio nukaltas šviestuvas - palubėje išsiraičiusios šešios rožės. Gali būti tikras, kad antro tokio tikrai nėra.
Pasak A. Šimkaus, įdomiausias pats procesas: įdėjos ieškojimas, jos įkūnijimas medyje arba metale. O tada - ir vėl viskas iš pradžių. Nesibaigiantis ieškojimas, kas, matyt, yra bet kurios kūrybos pagrindas. Ir tas nuolatinis noras tobulėti. „Jeigu kažką nukalęs pasijusčiau visiškai patenkintas, turbūt kūjį iškart padėčiau į šalį. Kartais giminės nepiktai pasijuokia, girdi, kam to tau reikia – vis tiek niekas nemato? Kad ir taip, bet šitaip man pačiam gyventi smagiau, gera žinoti, kad kažką po savęs palieku, ir tame matau prasmę”, - sako jis.
„Ar nesusimąstėte, kas perims jūsų patirtį? Auginate dukrą, tačiau sunku įsivaizduoti merginą, mosuojančią kūju...”
A. Šimkus: „Jeigu labai norės, žentas perims”, - plačiai šypteli pašnekovas, o jo dukra, aštuntokė Kristina jau rikiuoja ant stalo dekupažo technika pagražintus daiktus: puodukus arbatai, ąsotėlį, skrynutę, užrašų knygelę ir apyrankes. Kaip ir jos tėtį, Kristiną nuo mažens traukia prie rankdarbių. Anot jos pačios, ir medžiui pjauti pjūklelį yra įvaldžiusi – matėme išpjaustytą dailią medinę lėkštę vaisiams. Ir savo darbelių parodą Rėkyvos pagrindinėje mokykloje surengė, sulaukusią nemažo jos bendraamžių bei čia dirbančių pedagogų dėmesio.
Autoriaus nuotr.
