Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sekmadienį  minėsime Tarptautinę žvejų dieną. Rinkdamiesi kandidatą  šiandienos pasakojimui pirmiausia norėjome, kad žmogus būtų  ne „vartotojas“, apsiginklavęs visomis įmanomomis ir neįmanomomis šiuolaikinėmis žūklės priemonėmis, prifarširuotomis visokiausios elektronikos, kurios daro šį seną bei mielą užsiėmimą labiau panašų į verslą. Ne mažiau norėjosi, kad žmogus draugautų su gamta... Ir štai jis, aktorius ir žvejys, Juozas Bindokas, kurio arsenale tik paprasta neišvaizdi meškerytė ir pigus batonas, o laimikis... Bet tegul kalba jis pats.

„Esu senoviško kirpimo, netradicinis žvejys, meškeriojantis ne kaip dabar įprasta: su modernia technika, japoniškais meškerykočiais, daug guolių turinčiomis japoniškomis neįnercinėmis ritėmis, elektroninias davikliais, kibirais pašarų ir t. t. Mano meškerytė paprasta, senoviška ritelė, o masalui ir pašarui – pats pigiausias nukainotas batonas. Nemoku naudotis moderniomis neįnercinėmis ritėmis, žvejoti jaukui naudodamas kukurūzus, daryti „sumuštinius“ ar ant kabliuko mauti „dziką“. Visa tai man pakeičia batonas, nežiūrint to žuvies namuose turiu visada ir galiu ją valgyti kasdien“, - kalba „netradicinis“ žvejys.

Juozas sako, kad jam skaniausios – nedidelės keptos žuvytės, kurių čia pat parodė turįs visą puodą. Nuvalytų ir paruoštų kepti. Tiesa, žuvį valgo tik jis vienas, na, dar retkarčiais padedanti žmona... „Vienas žvejoju, vienas valau, vienas pats valgau žuvį“, - šypsodamasis reziumuoja Juozas.

Netradiciniam žvejui nesvarbu, ar ežeras žuvingas, ar ne (be abejo, smagu, kai sugauni žuvį), tačiau esmė ne laimikis, o buvimas gamtoje. Turėdamas bent dvi valandas laisvo laiko nuvažiuojąs į  Talšą. „Kimba nuostabios žuvys: esu pagavęs apie kilogramą svėrusį karšiuką, arti puskilogramio svėrusį lyną (labai stipri žuvis!). Nežinau, kaip man jį pavyko ištraukti iš žolių? Ar nebijo ežere užsilikusių sunkiųjų metalų? „Ne, tos geros emocijos valgant ir gaudant žuvis kompensuoja viską! Nuvažiuoju į Dargaičius, į Stačiūnus... Specializuojuosi tų žuvų gaudyme, kurios kimba ant batono“, - šypteli pašnekovas.

Batono kamuoliuką  yra griebusi net lydeka. Tiesa nedidelė, „peiliukas“.  Kitą kartą gaudydamas ištraukė net dvi žuvis vienu metu - gamtoje būnant pasitaiko visokių kuriozų. Čia pat Juozas užsimena mėgstantis žvejoti vienas: kokia žvejyba su kompanija? Jam žvejyba prasideda nuo aštuntos valandos vakaro, kai daugelis vyniojasi meškeres ir važiuoja namo. Kai lieka vienas ir, atrodo, tampa gamtos dalimi, susilieja su ja.

„Plūdę, paprastą, neslankiojančią, „su gumele“ užmetu netoli, gal kokius 5-6 metrai nuo kranto, ir tyliai (nepatinka, kai mesta kito žvejo, su triukšmu netoliese nukrenta sunki plūdė). Užmetimas turi būti lengvas kaip pabučiavimas! Be to, apsiavęs guminius batus, truputį įbrendu, kad būčiau arčiau žuvies. Man malonu stebėti, kaip sujuda meldas, kai vakarais išeina maitintis lynai – kyla į paviršių burbuliukai: atėjo! Ir tas lėtas plūdės šokis, „vedimas“ – visas žavesys, kai žuvį jaučiu! Mano uždavinys – prisivilioti žuvį, kad ji atplauktų. Čia ne tas atvejis, kai vandenin pribėręs kibirus kombinuotų pašarų, kvapų ir kt. atsuki ežerui nugarą ir gali gerti su kompanija degtinę bei laukti, kol ims pypsėti elektroninės sistemos jutikliai... O juk nemažai tokių, kurie žuvis šiandien gaudo būtent šitaip“, - sako mūsų pasakojimo herojus.

Pastabiam žvejui kalba net švendrės: ar „vaikšto“ smulkmė, ar atplaukė  didesnės žuvys. Svarbu ir pagarba gyvybei: visas pagautas žuvytes Juozas suvalgo. Iki paskutinės. Kas iš to, jei ir pagauni dešimtis kilogramų, o grįžęs neturi kur dėti laimikio, sugenda ir išmeti? Todėl Juozas sako gaudantis tik tiek, kiek reikia. Išvykęs atostogauti į Lazdijų rajoną jis sako taip pat kasdien į rankas paimąs meškerę - bent kelioms valandoms.

„Tąsyk kibo nedidelės raudės, - prisimena Juozas. – Vos paniro plūdė, po vandeniu užvirė kova. Galiausiai ištraukiau 200-300 gramų lydekaitę, o nedidukė „raudsparnė“ buvo pakibusi ant valo tarp švino ir kabliuko. Įsivaizduok, ant batono vienu metu ištraukiau dvi žuvis! Argi ne stebuklas! Norėdamas taip nesurežisuosi.“

Kitą  kartą stovėdamas ant tiltelio mūsų pasakojimo herojus traukė nedideles kuojas. Vieną iš jų betraukiant nuo nendrių atplaukė kilograminė lydeka ir pasuko link traukiamos žuvelės. „Ji gi tuoj nutrauks plonutį pavadėlį!“ – blykstelėjo mintis. Lydeka čiupo kojukę, ėmė tąsyti valą, o Juozas tuo tarpu meldė, kad ji kuo greičiau plauktų šalin, kol dar nenutraukė paprastos meškerės įrangos... Galiausiai viskas apsiėjo laimingai: Juozas liko ant kranto su uodegą praradusia kuojuke.

Bežvejojant Stačiūnuose link Juozo iš telkinio vidurio į meldų  tarpą atplaukė stirna. Žvejys pasitraukė duodamas kelią, tačiau laukinis žvėris, pajutęs žmogų, pasuko atgal.

„Kada pirmąkart į rankas paėmei meškerę? Kokia pati didžiausia sugauta žuvis?“ – klausiame.

„Labai seniai. Gal būdamas dešimties metų netoli Lazdijų, Katkiškės tvenkiny, begaudant su tėvu, ištraukiau pirmąją savo raudsparnę. Vėliau tėvas man padarė labai gerą sudedamą lazdyno meškerę. O labai didelių žuvų nesu pagavęs. Didžiausią, kaip nekeista, radau... Ir nuotrauka kažkur yra. Tai buvo 7 kilogramų karpis. Žvejojau Bubių tvenkinyje, pūtė stiprus vėjas – žuvys nekibo. Nutariau grįždamas pabandyti laimę tvenkinėlyje prie pieninės. Žiūriu, priplakta bangelių prie kranto, melduose, plūduriuoja žuvis baltu pilvu, sunkiai varstanti žiaunas. Gyva! Iškėliau ant kranto. Pašaukiau netoliese buvusius du žvejus. Pamatę mano laimikį, tie atbėgo kaip mat: „Iš kur?“ - klausia. Sakau jiems: „Radau!“.

„Beje, žvejai garsėja kaip gabūs pasakoriai...“

„Koks man tikslas meluoti? – prieštarauja Juozas. - Juk galėjau pasakyti, kad sugavau? Be to, lygiai tokį pat karpį, mačiau, ten po metų ištraukė ir kitas žvejys. O aš radau! Kodėl buvo nejudri – negalėčiau paaiškinti. Nufotografavau kartu su kate Bone, kuri greta didelės žuvies atrodė gana kukliai.“

O kartą  rytą eidamas ežero pakrante Juozas pamatė smėlyje besišildančią  antį su ančiukais. Du pagavo, o kiti nubėgo prie vandens ir nuplaukė. Antis, pamačiusi Juozo rankose jauniklius, pripuolė, ėmė blaškytis kaip sužeista. Žinoma, ančiukus jis tuoj pat paleido ir laiminga, nors ir išgąsdinta, šeimynėlė nutolo.

Tarp kitų  didesnių pagautų žuvų Juozas pamini 1,2 kilogramo karosą bei Lėvenyje per gastroles ištrauktą didelę meknę. Iš pirmo karto net nežinojęs, kokia tai žuvis? Ar bereikia pridurti, jog visos tos ir kitos žuvys buvo pagautos „ant batono“, nenaudojant jokių žvejų krautuvėse siūlomų gudrybių.

„Didžiulė problema gamtoje – žvejybinis valas, - tęsia Juozas. – Tai baisus ginklas, kuriame gali susipainioti paukščiai arba laukiniai gyvūnai. Aš visada stengiuosi valo kamuolius supjaustyti ir nepalikti. Dažnai randu meškeriojimo vietose paliktus plastikinius maišelius, indelius, kuriuose būta jauko („dzikų“, sliekų, kukurūzų), plastikinių butelių, pašarų maišelių, konservų skardinių, kitokio šlamšto. Atėjęs žinai, kuo žvejojo, ką veikė prieš tai čia buvusieji. Tas mane nervina. Neretai šiukšles surenku ir parvežęs išmetu į konteinerį. Negalima taip. Tačiau tokia mūsų žvejų kultūra, deja. Pagautas žuvytes, kaip sakiau, visas sunaudoju, tuo tarpu paežerėse neretai pamatysi sugautų ir čia pat numestų gaišti žuveliokų. Kodėl nepaleidus atgal į vandenį, jeigu per mažos? Kodėl neleidžiama tokiai žuvelei užaugti?“ Reziumuodamas, kas pasakyta, Juozas pabrėžia, kad šitokie dalykai žmogui turi būti įgimti, arba atėję dar vaikystėje iš šeimos, iš aplinkinių, paprasti ir savaime suprantami, kaip ir kvėpavimas. Vėliau moralizavimai ir baudos vargu ar ką bepadės...