Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vidmantas Zarėka, menininkas ir kartu Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentas, dalyvauja tikriausiai visuose Šiauliuose, ir ne tik juose vykstančiuose, dailės projektuose, parodose. Štai ir dabar Šiaulių dailės galerijoje eksponuojamoje 49-ojoje šiauliečių dailininkų parodoje kabo du jo aliejinės tapybos darbai, o aikštelėje prie galerijos stovi „Erškėčių vainikas”- paskutiniojo mieste vykusio meninio projekto kūrinys.

- Kaip vertinate mieste rengiamus meno projektus? - klausiame menininko.

- Paskutinis renginys, kuriame dalyvavau, - tarptautinės viešųjų erdvių  kūrybinės dirbtuvės „PER_forma” paliko kontroversiškų  vertinimų. 

Viena vertus, „PER_formoje” darėme skulptūrinius objektus ir ši žmonių grupė padirbėjo tiesiog puikiai. Objektai, padaryti per vieną dieną, be niekieno pagalbos, pranoko, manau, ne tik mano, bet ir visų lūkesčius.

Kitas dalykas mane nuvylė: žmonių, kurie atsakingi už renginio organizavimą, santykis su kūrėjais, renginio akcentų sudėliojimas, bei projekto rezultatų pateikimas žiūrovams, mano manymu, stokojo išbaigtumo. Net jei organizatoriai neatlieka kokybiškai savo pareigų, menininkas kurdamas darbą prisiima atsakomybę atstovaudamas sau, menui ir tiems patiems Šiauliams. Todėl požiūris į renginį turi būti bent jau dalykiškas, konstruktyvus.

- Tuos kūrinius, kur dabar stovi aikštelėje prie Dailės galerijos, jūs pavadinote objektais o ne skulptūromis. Kodėl?

- Kai kurie iš tų darbų iš tikrųjų pasiekia tokį formos išbaigtumą, kad gali būti vadinami skulptūros darbais kaip Kazimiero Bimbos darbas.

Savo „Erškėčių  vainiką” įvardyčiau skulptūriniu objektu, natūralaus mastelio eskizu, pagal kurį galima padaryti skulptūrą, kad ir iš  to paties medžio. Tik kitaip jungiant - kruopščiau, detaliau, išbaigčiau.

Tai yra geras, didelis eskizas, kuris visiškai atskleidžia idėją, tačiau juk meno kūrinys susideda iš dviejų dalių: iš idėjos ir įgyvendinimo medžiagoje. Taip, šio objekto idėja yra suvokiama, matoma. Pagal pirminį sumanymą „Erškėčių vainikas” turėjo kaboti arkoje (Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje), kuri siluetu panaši į bažnyčią - yra kupolas, yra erdvė. Tai būtų lyg dar vienos „bažnyčios“ atidarymas.

- Projekte dalyvavo daug jaunų žmonių. Kaip vertintumėte jų darbus?

- Kūrybinėse dirbtuvėse „PER_forma” dalyvavo daug jaunų žmonių. Tik reikia pripažinti, kad kai kurios jaunų žmonių raiškos yra labai „senos”, labai labai pasenusios.

Man keista, kai jauniems žmonėms (aš juk dirbu su studentais) pasiūloma išbandyti naujas technologijas, imtis naujos kalbos, jungti sintetinius dalykus, pasirodo, jog jie nori klasikinės tapybos, jie nori peizažo, bando atsiremti vos ne į liaudies meną.

Ir tada supranti, kad net nežinai, kaip jauniems žmonėms pasakyti: jūs atsilikę tiesiog beviltiškai, nes jūsų mąstymas yra konservatyvus, jūs nieko neveikiate, jūs netgi norite, kad jūsų niekas neveiktų, norite imti tokius tikrintus pertikrintus dalykus, kad apsisaugotumėte nuo kritikos.

- Vadinasi, sunki toji dailės pedagogo duona...

- Aš  septynerius metus dirbau kaimo mokykloje mokytoju, kai nusprendžiau, kad reikėtų į miestą, arčiau kultūrinių dalykų. Po to ketverius metus nedirbau jokio valdiško darbo - lindėjau savo studijoje, kol pastebėjau, kad mano interesų ratas labai siaurėja: darausi savo srity specialistas, bet nykstu kaip asmenybė.

Tada tikslingai nuėjau į universitetą, kad galėčiau dirbti su žmonėmis, dalytis savo idėjomis.

Tiesa, kartais jautiesi išdalijęs žymiai daugiau, nei gauni atgal, jauti, kad šiek tiek save apvaginėji, nes tiesiog paskolini, padovanoji tai, prie ko paskui norėtum grįžti, bet negali. Kai mano studentai padaro diplominius darbus (jie, be abejo, yra ir studento, ir dėstytojo darbo lydinys), man jau nesinori toliau gilintis į tai, kas padaryta. Kartais gaila tų idėjų, kurias būtų galima pačiam realizuoti...

Darbas su jaunais žmonėmis, darbas universitete visada suteikia ne tik komunikavimo galimybę, bet reikalauja ir pastangų, kad jaustumeisi galintis duoti tiems žmonėms daugiau, ne tik formaliai atliekant savo pareigą. Kita vertus tai „nedėkingas” darbas – iš mažų dalykų įžvelgti ateitį ir padėti jaunimui atsirinkti, nukreipti juos, puoselėti stipriausias savybes.

Tai sudėtingas darbas, kuris tuo pačiu skatina sekti ir vertinti procesus, kurie vyksta kad ir Šiauliuose.

- O kokie dabartiniai jūsų studentai? Noriai siekiantys profesijos, plataus akiračio?

- Profesinius pagrindus mes jiems duodame. O su akiračiu yra kitas dalykas. Kiek mūsų programos leidžia, akiratį plečiame – yra tikrai šaunių jaunuolių, bet didesnės dalies požiūris į kūrybą, į savo kaip kūrėjo ambicijas - joks. Šie jauni žmonės atvirai nekalba, nepasako, ko jie tikisi, ko nori, kas jiems patinka. Ir tai stebina.

Nekalbu apie kažkokias jaunimo protesto formas - turiu omeny, menines. Negi mes turime būti pranašai - žinoti, ko jiems reikia, arba kaip mes sakome, daryti jiems „dirbtinį kvėpavimą” ir paskui nuolat palaikyti, kad, neduok, Dieve, nenumirtų.

Susiduriame su tokiais fenomenais, kurių nebuvo, kai mes mokėmės. Kodėl ši nepriklausomybės karta, kuri dabar ateina, tokia? Nežinau. Gal taip stipriai pasikeitė mokyklinės programos, nes aplinka tiek radikaliai nepasikeitė, kad įvyktų šitoks vertybinis lūžis. Dėl to tikrai sudėtinga yra auginti žmogų, kuris nežino, ar jam reikia to, ar nereikia, ar jis to nori, ar nenori ir ko nori.

- Bet juk tikriausiai jie visi nori tapti dailininkais...

- Su tokiais siekiais gal būt daugiau stoja į grafiką. Į tapybą  - kai kuriais metais. Turime šaunių antrojo kurso studentų ir ketvirtojo... Bet tai yra vienetai. 50 procentų ateina žinodami, kad ateityje turės kažkokį sąlytį su menais, o kiti 50 procentų, kurie nežinau, nei kaip įstojo, nei kodėl - tai nelaimingų žmonių grupė, kurie geriausiu atveju bus pardavėjai ir susitaikys su tuo, arba bus kaip mes vadiname pseudošiuolaikinio meno pinigų įsisavintojai.

- Ką  reiškia „pseudošiuolaikinio meno pinigų  įsisavintojai”?

- Pseudoraiška vadinu tai, kai meno yra labai mažai, o pinigų - labai daug ir kur svarbiausia, kaip juos įsisavinti. Šitos tendencijos Vilniuje jau seniai buvo aktualios, Šiauliuose pinigų yra mažiau, bet tie patys procesai vyksta:  svarbu tik įsisavinti pinigus, surašyti tvarkingai popierius nuo projekto iki ataskaitos, o pats produktas yra antraeilis, trečiaeilis dalykas.

Jei kas ir svarbu - tai minimaliai nušviesti spaudoje. O kadangi Lietuvoje dailėtyrininkų, dailės kritikų pozicijos yra apgailėtinos – nėra grįžtamojo ryšio, nėra vykstančių reiškinių kokybinio įvertinimo.

Tas pats buvo VEKS, kuris iki šiol yra linksniuojamas, bet nesulaukė gilesnės kultūrinės analizės. Meninės analizės neatliko tie žmonės, kurie save vadina dailės kritikais - privalančiais stebėti procesus ir pasakyti: deja, bet šis darbas yra labai silpnas, „žalias” arba, panaudosiu dar grubesnį žodį, -  visiškas š...

- Kokios, jūsų manymu, yra išeitys?

- Reikia kalbėti apie du dalykus.

Apie meno vystymąsi, meno kaitos procesą, kur iš vienų raiškų pereinama į kitas. Meno mados, kaip ir visos mados, ateina iš Paryžiaus, iš Niujorko... Gaila, kad pas mus ateina jau kokia devintoji banga - gerokai praskiesta.

Viena vertus, reikia ir šito - ir tų raiškų, nors ginčyčiausi su Virginijumi Kinčinaičiu, kuris teigia, kad šiuolaikinis plagiatorius yra geriau nei vietinis kūrėjas, nes plagiatorius inicijuoja meno sklaidą, šiuolaikines raiškas adaptuoja vietovei.

Tačiau norėčiau paprieštarauti: kol nebuvo interneto ir šiuolaikinių medijų  sklaidos, norint minėtas tendencijas pažiūrėti, reikėjo važiuoti į Berlyną, ar Veneciją, toks plagiatorių darbas buvo „kilnus” kaip knygnešių. Dabar to nebereikia. Todėl man labiau priimtina, kai vietinis kūrėjas vis dėlto pats bando kalbėti naujomis raiškomis.

Sutinku, kad naujos meninės raiškos būtinos ir pas mus jų norėtųsi daugiau, bet deja, jos yra labai brangios, todėl reikia rėmėjų arba tie meniniai projektai turi būti finansuojami kitaip.

Bet projektų  atrankos ir finansavimo problema yra tokia: vertinant projektus vertinamas aprašas, o ne rezultatas. Be to, nesudaromos sąlygos konkuruoti idėjoms. Kadangi to nėra, lieka tik žodžių žaismas. Projektų rašytojai laimi, paskui įsisavina pinigus, o produkto nėra, kaip ir išliekamosios projekto vertės.

Kitas dalykas: kiekvieno kūrėjo, kaip asmenybės, vystymasis. Juk nėra taip, kad kūrėjas kasmet darosi tik geresnis ir geresnis kaip vynas. Taip jau yra, kad ir menas nesivysto vis gerėjimo linkme - būna pakilimų, būna nuopolių. Tiesiog vienam sekasi, kitam nesiseka, vienam – produktyvus ir geras laikas, o kitam tuo pačiu metu - duobė. Taip visada buvo, taip visada ir bus.